fbpx
Pokalbiai, VDFF

Pokalbis su Giedre Beinoriūte: „Manau, svarbu išgirsti kitą žmogų, esantį šalia“

Režisierė Giedrė Beinoriūtė Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka
Režisierė Giedrė Beinoriūtė
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Prakalbus apie dokumentinį kiną su Giedre Beinoriūte, režisierė kviečia visus apsilankyti jau 10-tajame Tarptautiniame Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF). „Tai mylimiausias mano festivalis metuose. VDFF fainas yra tuo, kad jis nedidelis, todėl galima pamatyti didžiąją dalį programos, o ši yra nenuspėjama, filmai nuolatos kažkuo nustebina“, – džiaugiasi G. Beinoriūtė. Vienas iš festivalio konkursinėje programoje esančių filmų, tai praeitais metais G. Beinoriūtės sukurti „Pokalbiai rimtomis temomis“. Kino teatre „Skalvija“ su režisiere kalbėjomės apie pokalbius.

Dokumentikos pabaiga

Paklausta, kuo dokumentinis žanras yra kitoks, ypatingas, režisierė prasitaria, kad dokumentika, kaip sąvoka, apskritai yra bloga, netinkama: „Kuo toliau, tuo mažiau skirstau filmus žanrais. Kinas man yra kinas. Nelabai jaučiu būtinybės apsibrėžti, ar jis dokumentinis, ar vaidybinis. Šiuolaikiniame pasaulyje viskas yra labai persipynę. Man kur kas svarbesnė yra tiesa, kino tiesa, negu jo žanras. Aišku, tas skirstymas vis dar egzistuoja ir apie tuos filmus, kurie vadinami dokumentiniais, galiu pasakyti, jog esu didelė jų fanė, šioje vietoje noriu pacituoti A. Hitchkok‘ą: „Vaidybiniame filme režisierius yra dievas, o dokumentiniame – Dievas yra režisierius.“ Tam, ką Dievas sukuria, žmogus nebegali prilygti su savo sugalvotais siužetiniais vingiais. Diskusija apie dokumentinio kino sąvoką nėra nauja. Režisierius Sergejus Loznica kalba apie dokumentinio kino, kaip sąvokos, pabaigą. Juk dokumentas turi kažką įrodyti, pavyzdžiui, pasas yra dokumentas. Tuo tarpu kinas yra menas, jis subjektyvus. Viskas priklauso nuo to, kur režisierius pakreips kamerą, ką pasirinks parodyti, ką ne. Žodis dokumentinis tarsi įpareigoja nenuginčijamai tiesai, tam, kas yra realu.“

Kadras iš filmo „Pokalbiai rimtomis temomis“ Šaltinis - monoklis.lt
Kadras iš filmo „Pokalbiai rimtomis temomis“
Šaltinis – monoklis.lt

Kalbėtis su žmogumi

G. Beinoriūtė, prabilusi apie savo kūrybą, pasakoja, kad temos pačios pas ją ateina: „Negaliu nuspėti apie ką kursiu filmą. Dažniausiai darau kiną apie tai, kuo gyvenu, ar ką išgyvenau.“ „Pokalbius rimtomis temomis“ režisierė sukūrė įkvėpta Vandos Juknaitės knygos „Tariamas iš tamsos“. „Pagrindinis principas V. Juknaitės kūryboje, kuris mane atliepė, tai buvo pokalbis su vaiku kaip su suaugusiu žmogumi. Taip su jais pasikalbėti norėjau ir aš. Su vaikais stengiuosi bendrauti kaip su žmonėmis. Esu dirbusi vaikų linijoje šešerius metus, na, tai, aišku, buvo darbas, tačiau ir šiaip turiu labai daug draugų, kurių amžius varijuoja nuo dvejų metų iki… net nežinau kiek“, – kalbėjo režisierė.

Kūrybinis filmo procesas buvo iš tiesų ilgas. „Kurdami, ruošdamiesi filmui ieškojome ir mokėmės. Susiformulavome sau uždavinį: ieškoti vaikų, kurie mokėtų reflektuoti apie gyvenimą, kalbėti apie tai, ką jie patyrė, mokėtų tą patirtį išreikšti žodžiais. Ieškojome visais įmanomais būdais, kuriuos žinojome ir kurių nežinojome. Eidavome į mokyklas, prašydavome pažįstamų pagalbos… Suradę vaikus, darydavome mini atrankas: aš trumpam susitikdavau su vaikais, įjungdavau mažą kamerytę ir užduodavau kelis klausimus. Iš pradžių aš papasakodavau apie filmą, ir paklausdavau, ar jie norėtų tokiame filme sudalyvauti. Galiu pasakyti, kad tikrai ne visi vaikai norėjo. Paskui kažkiek pasikalbėdavome. Vaikus atsirinkdavome ir pagal objektyvius kriterijus, pavyzdžiui, tokius kaip vaikų amžius ar tai, kad filme nebūtų vien berniukai ar vien mergaitės. Kiti kriterijai buvo labai subjektyvūs. Tai buvo vaikai, kurių aš niekada gyvenime nebuvau sutikusi ir supratau, kad noriu su juo pasikalbėti“, – filmo kūrimo istoriją pasakojo Giedrė Beinoriūtė. Paklausta, kiek filme yra jos pačios, G. Beinoriūtė pasakojo, kad pokalbiuose ji yra tokioje pat pozicijoje kaip ir žiūrovas: „Tai, kaip montavau save, priklausė nuo daugelio dalykų, tokių, kaip montažo ritmas, ar kažkokios susikurtos prasmės. Kartais, pavyzdžiui, yra daug įdomiau išgirsti atsakymą ir tik po to klausimą. Norėjau, kad manęs filme būtų mažai. Norėjau pabrėžti klausymąsi. Kuo daugiau tylos ir girdėjimo.“

Režisierė Giedrė Beinoriūtė Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka
Režisierė Giedrė Beinoriūtė
Lauros Urbonavičiūtės nuotrauka

Išgirsti žmogų

Ką G. Beinoriūtė norėjo pasiekti savo kūriniu ir kokios reakcijos sulaukė iš žiūrovų? Režisierė kukliai atsako nežinanti, kas jai iš tiesų pavyko, ar ne: „Sulaukiau daug skirtingų reakcijų, tačiau, kad tas filmas iš tiesų sujaudina, įsitikinau. Kai buvau Rygoje, viename dokumentikos forume, mano kolega režisierius iš Estijos pasakė man, kad „Pokalbiai rimtomis temomis“ veikia keliais lygmenimis: „Štai dabar aš einu skambinti savo dukrai, kurios nemačiau tris savaites.“ Toks poveikis, manau, yra taikomasis, vykstantis čia ir dabar. Kokios mintys kyla žmogui pažiūrėjus filmą irgi labai skiriasi, tai priklauso nuo amžiaus, patirties. Man labai įdomu yra tai, kad vaikai taip pat pasikeičia pažiūrėję filmą. Aš, tiesą sakant, iš viso neplanavau, kad vaikai bus to filmo žiūrovai, bet jie yra labai rimta auditorija.“

„Pagrindinė mano idėja buvo kalbėti apie ryšį su žmonėmis ir atsakomybę vieniems prieš kitus. Pamenu, buvau susitikime Ukmergėje, ir viena moteris manęs paklausė: kaip jūs manote, ar kiti vaikai irgi taip mąsto kaip šie, parodyti filme? O juk vaikai filme iš tiesų nėra ypatingesni už kitus! Taip, jie turi gebėjimą išsakyti savo mintis, tačiau nereiškia, kad tie vaikai kurie neišsisako, negalvoja panašiai. Aš jaučiu, kad žmonės išgirdo tai, ką norėjau pasakyti. Manau, svarbu išgirsti ne tik vaiką, bet ir, apskritai, kitą žmogų esantį šalia. Šiuo metu jaučiu, kad ta atsakomybė vieniems už kitus, ne tik už vaikus, yra labai išskydusi“, – dalijosi mintimis G. Beinoriūtė.

Komentarai

Kinas todėl, kad norisi daugiau. Tol, kol akys mato lyg pro objektyvą! KINFO todėl, kad smagu dirbti su žmonėmis, mylinčiais ir išmanančiais savo veiklą. Žmonėmis, kurie nusišypsos ir pasakys: darom! Toks mano būdas papasakoti kitiems apie dalykus, kurie įkvepia.