Aistės Simonaitytės nuotrauka
Susitikti pokalbiui su kino kritike, LRT televizijoje rengusia laidas „Kino pasaulyje“, „Toli nuo Holivudo“, „Elito kinas“, Izolda Keidošiūte jau norėjau seniai, tačiau vis kažkaip neprisiruošdavau. O prisiruošęs supratau, kad noro neužteks – Izolda nuolatos bendraujanti, skubanti ir vietoje nenustygstanti asmenybė, tad ją pagauti bus ne taip jau ir lengva.
Po kino teatre „Pasaka“ surengto „Kino vakarai su Izolda“ seanso, kuriame dalyvavo režisierius Emilis Vėlyvis, sutikau juos besišnekučiuojančius lauke. Susitarėme dėl interviu rytoj ir kažkaip pokalbis nukrypo apie tai, kad žurnalistai, rašydami apie kiną, daro daugybę įvairių klaidų. E. Vėlyvis trumpai, bet draugiškai, pridūrė: „Oj, žinok, bus sunku“. Supratau, kad rytojus bus įdomus.
Susitikome Lietuvos kinematografininkų sąjungoje. Įsitaisėme mažoje kino salėje, pirmoje eilėje. Norėtųsi pradėti nuo to, apie ką trumpai užsiminta ir įžangoje.
Nuo „Kino vakarų su Izolda“. Kaip viskas prasidėjo?
Dėstydama kino teatro „Skalvija“ kino akademijoje, kuri skirta jaunimo edukacijai, Izolda kartu su kino teatro „Pasaka“ projektų vadove Andre Jarutyte (dabar Andrė Balžekienė – aut. pastaba) sugalvojo plėtoti tokį projektą.
„Man sako: Izolda, Jūs geriausiai mokate kalbėti su kino žmonėmis. Gal surenkime vakarus, į kuriuos pasikviestume įdomių kino žmonių? Taip ir gimė mintis. Man tas pavadinimas „Kino vakarai su Izolda“ nepatiko, geriau, „Pokalbiai apie kiną“, bet nusprendė, kad toks bus geresnis, tai ir palikome. Prijungė mane prie socialinio tinklo „Facebook“, kurio aš beveik nenaudoju ir nemėgstu. Ten atsakinėjau į klausimus, taip ir užsikabinome“, – apie projekto pradžią pasakojo I. Keidošiūtė.
Pirmoji „Kino vakarai su Izolda“ tema buvo garsieji, didieji šeštojo, septintojo, aštuntojo dešimtmečio režisieriai, tokie kaip Ingmaras Bergmanas, Pjeras Paolas Pazolinis, Federikas Felinis, Luchino Viscontis. Po to buvo suorganizuotas dešimties paskaitų ciklas, skirtas aktoriams, o dar vėliau – dešimt paskaitų apie amerikiečių kiną.
Tai buvo 6-asis „Kino vakarai su Izolda“ sezonas, kuris skirtas žymiausiems lietuvių kino režisieriams. Susitikimuose dalyvavo Šarūnas Bartas, Romas Zabarauskas, Gytis Lukšas, Giedrė Žičkytė, Audrius Stonys, Arūnas Matelis, Emilys Vėlyvis ir kiti žymūs lietuviško kino režisieriai.
Anksčiau surengti ciklai: „Didieji Europos režisieriai“, „Profesija: kino aktorius“, „Holivudo legendos kino vakaruose“, „Didieji kino provokatoriai“, „Geismai ir tapatybės kine“.
Pasiteiravus, su kokiais sunkumais susidūrė pradžioje, rengiant šiuos ciklus, Izolda kiek pagalvojo ir patikino, kad didelių problemų nekilo, tik pradžioje į vakarus susirinkdavo daugiau žmonių. Vyravo tendencijos, jeigu asmenybė, apie kurią buvo kalbama, yra reikšminga, garsi kino pasaulyje, susirinkdavo daugiau žmonių, tačiau, jei vardas nebuvo gerai žinomas, tuomet į tokius vakarus ateidavo mažiau žmonių. Izolda juokavo, kad pagal tai būtų galima spręsti, kokį režisierių lietuviai mėgsta labiau, o kurio ne.
Kiekviena sykį moteris į kino vakarus kviečia žinomus kino režisierius, filosofus, aktorius. Izoldos rengiamuose vakaruose lankėsi tokie žinomi žmonės kaip Kristupas Sabolius, Emilis Vėlyvis, Šarūnas Bartas, Nerijus Milerius, Vaidas Jauniškis, Aleksandras Pogrebnojus, Oskaras Koršunovas ir daugelis kitų.
Izolda pridūrė, kad pašnekovų buvo įvairių – su vienais sekėsi susitarti geriau, su kitais tekdavo ilgiau pavargti, kol šie sutikdavo. Sunkiausiai sekėsi įkalbinti režisierių Vytautą Žalakevičių. Tiesa, tai buvo daug anksčiau nei prasidėjo „Kino vakarai su Izolda“.
„Aš jį įkalbinėjau dešimt metų. Netgi sukūriau televizijos laidą, kurios daugiau niekas nekūrė. Savo laiko jis skyrė tik vienam interviu. Vėliau, kai buvo minimas jo filmo „Niekas nenorėjo mirti“ 30-metis, aš priėjau prie jo ir paklausiau, gal galėtume pasišnekėti, tačiau jis nutraukė mane pasakęs, kad „ne, aš tau daviau interviu, viskas“. Jis paliko įspaudą kino istorijoje.“, – patirties detalėmis dalijosi I. Keidošiūtė.
O kokie žmonės dažniausiai ateina į tokius vakarus?
Pasak, Izoldos, smalsūs ir labai skirtingi.
„Kartais, kai pristatinėju filmų premjeras, aš matau ne tiek jau ir daug susirinkusių žmonių kino salėje, bet visi jie tokie skirtingi… Ir kaip į kiekvieno širdį prisibelsti kinui?
Dažniausiai į mano vakarus ateina merginos ir moterys. Vyrų būna daug mažiau. Renkasi įvairūs žmonės, tačiau visi – besidomintys kinu. Yra ir tokių, kurie jau penktą sezoną perka abonementą, o yra ir režisierių gerbėjų, kurie į tokius kino vakarus ateina tik vieną kartą. Visokių būna. Tačiau visų atėjusių akys spindi noru sužinoti kažką naujo. Tai žmonės, žinantys, kur jie ateina ir ko nori“, – konstatavo pašnekovė.
Kaip sako Izolda, ji visada stengiasi nebūti protingesnė už savo svečius ir ryžtasi pajuokauti. Tuo pačiu ji konstatuoja niūrią tiesą apie kultūros laidas televizijoje – jų problema ta, kad jos itin nuobodžios.
„Yra begalė laidų, pokalbių, kur negalima nei pajuokauti, nei pasakyti kažko linksmo, viskas niūru. Visi turi būti surauktais veidais lyg šermenyse. Taip neturi būti. Turime juokauti net ir kalbėdami apie rimtus dalykus. Tačiau tą reikia pajausti.“
Aistės Simonaitytės nuotrauka
O tada paklausiau Izoldos, koks yra šių dienų Lietuvos kino žiūrovas?
„Hmm… Šiaip turiu pasakyti – šiuolaikinis žiūrovas man didelio džiaugsmo nekelia. Kažkaip kinas mūsuose net tada, kai žmonės aktyviai vaikščiojo į kiną, – atsimenu, kai masės eidavo į kino teatrus, – jis būdavo labiau vertinamas. Tais laikais, mes bandėme kurti klubinį kino judėjimą… Pavyzdžiui, Lenkijoje yra dėstomas meninis kinas – yra specialios pamokos. Šiam judėjimui yra apie šešiasdešimt metų. Į paskaitas ir pasisėdėjimus susirenka žmonės, kurie domisi kinu, tyrinėja. Pas mus? Nebeatsimenu, kad toks būtų.
Kažkada buvo įdomus reiškinys – Ukmergės kino klubas kartu su žinomu kino kritiku Sauliumi Macaičiu (apie 1985 m. Kultūros namuose įsteigtas kino klubas „Disputas“, jame kino mėgėjai žiūrėdavo sunkiai gaunamus užsienietiškus filmus ir po peržiūros juos aptardavo – aut. pastaba) priešaky. Sunkus buvo kino kelias Lietuvoje, tačiau, manyčiau, kad kokybiško kino tuo laiku buvo daugiau“, – kino situaciją aptarė moteris.
Šiandien, anot I. Keidošiūtės, jeigu žmogus į režisieriaus Michaelo Haneke filmą „Meilė“ ateina su spragėsiais… „Na, aš tiesiog su spragėsiais neičiau ir netraškinčiau. Žiūrint į Džeimsą Bondą spragėsiai gal ir visai tinka, tačiau į kai kuriuos filmus derėtų eiti be jų. Bent aš laikyčiausi tokios nuomonės.“
Pašnekovė priduria: „Skirtumas tas, kad vietoj spragėsių, ankstesniais laikais valgydavo saulėgrąžas. Tačiau jas valgydavo ne visi, o tik tam tikra grupelė žmonių. O spragėsius, rodos, dabar kramsnoja daugelis. Man nepatinka, bet ką darysi, taip yra.“
Bet dar pakalbėkim apie šiuolaikinį kino žiūrovą. Jis labai įvairus.
Pasak I. Keidošiūtės, apie kino, knygų, dailės mirtį buvo kalbama daug, tačiau nė viena iš šių meno sričių taip ir nenumirė. Kinas, tinka tiek valgant, tiek mylintis, tiek sportuojant – visur… Jis yra ta niša, kuria reikia užpildyti tam tikras meno formas. Kažkas žiūrės lengvo turinio „šaudom-gaudom“, kiti žiūrės Andrejaus Tarkovskio filmus.
„Gaila, kad Lietuvoje mažoka išsilavinusių, apsiskaičiusių ir besidominčių kinu žmonių. Nors permainos vyksta. Pavyzdžiui, „Skalvijos“ Kino akademiją lankantys vaikai… Jie jau nebebus eiliniai kino žiūrovai, jie kitaip į jį žiūrės. Pažvelgus į Lietuvos kino teatro žiūrimiausių filmų dešimtukus pamatysime, kad žiūrimiausi – animaciniai filmai. Ką tai reiškia? Tėvai ateina su vaikais pažiūrėti animacinių filmų. Kažkada rengėme neeilinį kino vakarą su žymiu Lietuvos karikatūristu bei vienu pirmųjų profesionalių animatorių Ilja Bereznicku. Kalbėjome apie erotiką animacijoje. Tai buvo ir juokingas, ir kiekvienam, man rodos, įdomus kino vakaras. Tačiau niekas neatėjo… Žinoma, liūdna. Būna tokių vakarų, tada gaila laiko ir pastangų, bet ką darysi… Nemokamai irgi nedarysi – kiekvienas kino teatras turi išgyventi. Ten, kur nemokamai, eina visi. Gal tokie vakarai ir turi būti mokami. Geriau tegu mūsų vakaruose bus trys-penki žmonės, negu penkiasdešimt ar šimtas, kurie nesuvokia, kur ir ko atėjo“, – apie kino tendencijas kalbėjo I. Keidošiūtė.
Dabar žmonės turi daugiau galimybių pamatyti įvairių kino filmų, tačiau jais nesidomi?
„Dabar yra organizuojama daug šviečiamųjų projektų. Džiaugiuosi „Skalvijos“ kino akademija, „Pasakos“ renginiais. Vyksta „Scanorama“, „Kino pavasaris“. Tegu tie žiūrovai į filmus eina iš snobizmo, gal iš to kažkas bus ir jie žiūrės geresnius filmus. Duok, Dieve. Čia, kaip ir su knygomis, jei nepradėsi skaityti nuo vaikystės, nuo 14-15-os metų, tai paskui skaitysi dar rečiau. Tai pat ir su kinu. Reikia įprasti ir nuolatos su juo gyventi. Tačiau galimybė rinktis visada turi būti.
Su teatru lygiai ta pati situacija – turime „Domino“ teatrą, turime Oskaro Koršunovo teatrą ar Eimunto Nekrošiaus teatrą. Viskas gerai. Kiekvienas žmogus pasirenka, ko nori. Kaip Ukrainos kino režisierė Kira Muratova sakė, „Techninė pažanga yra, o žmonijos pažangos nėra ir nebuvo“. Kodėl visi nevaikšto žiūrėti rimtų filmų? Nesijaudinu dėl to. Juk į simfoninius orkestrų pasirodymus taip pat ne visi veržiasi.“
O žiniasklaidos dėmesys kinui, naujienoms apie jį… Jo pakanka? O gal ir mūsų visuomenei kinas, kaip kultūros dalis, nėra itin svarbus?
„Žiniasklaidos situacija nedžiugina. Dažna klaidų. Pavyzdžiui, rašoma, kad prizu apdovanotas už kinematografiją, nors prizas skirtas už operatoriaus darbą. Tai smulkmenos, tačiau iš jų viskas susideda. Kritikas ne tik turi išmanyti apie kiną, bet ir jį jausti.
Esu dalyvavusi daugelyje su kinu susijusių renginių ir tenka pripažinti, kad pastebiu daug nepasiruošusių žurnalistų… Prie manęs sėdi tokia legenda kaip Hanna Schygulla. O mane baksnoja žurnalistė, bijodama kažko tiesiogiai paklausti pašnekovės… Taigi taip paprasta, įsijungei internetą, susiradai! Mūsų laikais reikėjo visko ieškotis enciklopedijose. O dabar taip paprasta. Tai yra baisi, neišprususi žiniasklaida. Tai sėdėjimas ir nežinojimas, kur tu atėjai, su kuo bendrauji, ko reikia paklausti pašnekovų…“
Aistės Simonaitytės nuotrauka
O gal visuomenei kino naujienos nėra svarbu, kaip ir, sakykime, kultūra apskritai?
Sakyčiau, kad kokybiškos žiniasklaidos nelabai reikia… Labai mažai žmonių skaito „7 meno dienas“, „Šiaurės Atėnus“, žurnalą „Kinas“. Anksčiau, totalitarinėse valstybėse kultūrai būdavo skiriamas didžiulis dėmesys. Pavyzdžiui, gauti savaitraštį „Literatūra ir menas“ sovietmečiu būdavo sunku arba savaitraštį „Nemunas“, kuris buvo itin populiarus. Dabar jie tapo nereikalingi. Šiandien populiariausias žurnalas yra „Žmonės“. Ką padarysi… Kokia visuomenė, tokia ir žiniasklaida. Jeigu žmogui neįdomu, kodėl jis turi tai skaityti?“, – retoriškai klausė I. Keidošiūtė.
Apie Lietuvos žiūrovus jau pakalbėjome, tad pažvelkime globaliau, kokia kuriamų filmų situacija? Kai kurie kino kritikai ir su kinu susiję žmonės susiėmę už galvų dejuoja, kad kino kokybė smunka, kiti pranašauja artėjantį kino zenitą. Tai kuriais vertėtų pasikliauti?
„Sakyčiau, kad nė vienais, kadangi abi pusės teisios. Tiesa, dabar kuriama labai daug neįdomių ir nuobodžių filmų. Pateiksiu buitinį, bet įsimintiną pavyzdį: Europos Sąjungoje buvo siekiama, kad visi agurkai būtų vienodi. Panašiai bandoma padaryti ir su filmais – kuria vienodus, o jeigu atsiranda visiškai kitoks režisierius… Tai jis dažniausiai nelaimi prizo nė viename stambesniame kino festivalyje. Po truputį prie jo priprantama ir tik vėliau jis, galbūt, iškyla į kino aukštumas. Dabar vyrauja tendencija, kad būtų kuo daugiau panašių agurkų.
Tai kinas ir jo kūrėjai nebeturi idėjų?
„Pagrindinė problema – jaučiamas idėjų badas. Net Holivude. Kuriami filmų perdirbiniai, tęsiniai, komiksai… Labai trūksta idėjų. Kodėl? Gal nėra patirties. Viskas kuriama pasinaudojant tomis pačiomis schemomis. Kiek iš viso sakoma yra siužetų? Dvidešimt aštuoni, trisdešimt penki… Nežinau to skaičiaus, bet tikrai yra suskaičiuota. Todėl viskas kartojasi.
A priori yra talentas. O visą kita yra tai, ką režisierius nori padaryti ir parodyti. O jeigu talento nėra arba trūksta profesionalumo, būna nesėkmių. Aišku, pasitaiko nesėkmių, bet už nesėkmes baisesnės – atviros chaltūros. Kaip, sakykime, režisieriaus Mario Martinsono filmas „Tyli naktis“. Tai filmas, kur akivaizdžiai sumestas eilinis siužeto kratinys: gėjai, neištikimybė, seksas… Viskas sumaišyta, bandyta sutirštinti spalvas, tačiau iš to nieko gero neišėjo.“
Trumpam sugrįžtant į Lietuvą. Koks kinas buvo sovietmečiu ir koks formuojasi dabar Nepriklausomoje Lietuvoje?
„Kai kas buvo sunkiau, kai kas lengviau. Sovietmečiu veikdavo ideologinė cenzūra, tačiau buvai užtikrintas, kad turėsi duonos kąsnį. Per metus turėjo būti sukurti trys filmai ir vienas centrinei televizijai. Režisierių būdavo tiek, kad visiems užtekdavo. Įvairūs dalykai buvo cenzūruojami, tačiau ir su kiekviena cenzūra būdavo savos žaidimo taisyklės: jeigu pradžioje įdėdavome ideologinį filmą, tuomet vėliau rodydavome kokią nors medžiagą apie Federiko Felinio filmą.
O dabar visa cenzūra – pinigai. Nors, sakyčiau, kad idėjų trūkumas Lietuvoje, tai pat neleidžia kurti gerų filmų. Dabar visiškai nepasiruošęs žmogus rašo scenarijus, kuria medinius dialogus. Tai koks čia bus filmas?“
Pasiteiravus, link kur juda mūsų kinas, I. Keidošiūtė ilgai pagalvojusi teigė, kad vienareikšmiško atsakymo nėra. Gali būti judama ir geru, ir prastu keliu.
„Būčiau už tai, kad kuo daugiau žmonių keliautų po pasaulį, mokytųsi kitur, nes kultūra yra pažintinis dalykas. Tai, ko reikia kinui. Tegu mokosi, galvoja, kenčia, vargsta. Kodėl viskas turi būti „paduota ant lėkštutės“? Visi genijais netaps, bet ir nereikia“, – pabrėžė kino kritikė.
Izolda, judame į interviu pabaigą. Koks dabartinis kinas ir kokio Jūs pasigendate?
„Lietuvoje pasigendu žanrinio kino, kuris labai reikalingas. Džiaugiuosi tokiais žmonėmis kaip Emilis Vėlyvis, kuris taiko į žanro rėmus ir jam tai gerai sekasi. Tokių kaip Šarūnas Bartas yra vienetai, bet jų ir reikia vienetų. Tačiau daugybė dabar kuriamų ar sukurtų lietuviškų filmų yra apie nieką. Ir tai tikrai ne vien pinigų trūkumas. Tai idėjų trūkumas, nesusitvarkymas su aktoriais, profesionalumo stoka. Gerų filmų visur yra mažai. O kadangi mes dar mažesni… Taip jau yra.
O jeigu kalbėsime apskritai, o ne tik apie Lietuvą, tai šiandienos kino situacija yra prasta. Anksčiau kinas buvo svarbesnis, o dabar atsirado internetas, audiovizualiniai dalykai ir dar, ir dar… Didelis pasirinkimas, todėl kinas prarado svarbą. Man atrodo, kad anksčiau būdavo daug daugiau gero ir įdomaus kino, nes anksčiau gyveno daugiau kino genijų, o dabar yra vienetai gerų režisierių…“, – įžvalgomis dalijosi pašnekovė.
Aistės Simonaitytės nuotrauka
Vieni sako, kad nėra blogų filmų, knygų, mat kiekviena kažką duoda. Tai veikiau filosofinis klausimas, į kurį vieno atsakymo greičiausiai nėra.
I. Keidošiūtės pasiteiravus, ar būtų taip galima skirstyti filmus, ji pasufleravo, kad geriau jau filmus dėlioti į savo „patinka“ arba „nepatinka“ lentynėles nei sakyti, kas jis geras ar blogas. O jeigu jau taip sakote, tai argumentuokite savo nuomonę, parašykite recenziją.
„Turiu savo kriterijus, kuriais remdamasi nusprendžiu, ar tai geras ar blogas filmas. O jeigu filmas visai nepatinka, aš jo nežiūriu. Pirmas dalykas – profesionalumas. Kiekvienas filmas daromas pagal tam tikras taisykles. Jos turi būti žinomos, kitaip negalėsite vertinti filmo.
Kiekvienas filmas, jeigu į jo peržiūrą parduodamas bilietas, yra komercinis filmas. Jeigu kažkas jį žiūri, jis reikalingas. Yra tokių filmų kaip pjūklai, kurių aš nesuprantu, neįsivaizduoju, kam jie gali būti reikalingi, bet jeigu kažkam jie kelia katarsį, vadinasi jie reikalingi“, – apie pasirinkimo galimybes kalbėjo moteris.
Kaip pasirenkate filmus?
„Aš esu šios srities specialistė. Labai daug skaitau apie kiną ir žiūriu filmus. Žinau pavardes, kurios mane domina, yra įdomios, ir kurios atgraso. Be to, domiuosi festivaliais, anksčiau keliaudavau į juos. Retkarčiais pasikliauju rekomendacijomis, tačiau tai išimtiniai atvejai, nes dažniausiai žinau, kokio kino noriu.“
Turbūt diletantiška būtų klausti… bet vis knieti. Koks mėgstamiausias Jūsų filmas?
„Labiausiai nekenčiu visokių žinynų „100 filmų, kuriuos turite pamatyti“ ar „100 knygų, kurias turite perskaityti“ ir t.t. Ne be reikalo, Saulius Macaitis rašydamas savo knygą „100 žymiųjų pasaulio filmų“, vengė tokių epitetų kaip „geriausias“ ir visokių „-iausias“. Juk vienam gali atrodyti, kad tas filmas yra kažkas neįtikėtino, o kitas jį sudirbs ir išjungs vos tik pamatęs pusę filmo.
Man filmai yra nuolatos besikeičiantis reiškinys. Vieną savaitę vienas yra geriausias, kitą savaitę kitas… Todėl nemėgstu vardinti savo geriausių filmų, nes rytoj galiu nueiti ir pamatyti savo geriausią filmą.“
