Foto – Vilija Buivydė
Gabrielės Urbonaitės, jaunos kino režisierės (vos 20-ies!),trumpametražis filmas „Plaukikė“ pristomas šių metų „Kino pavasaryje“. Filme pasakojama apie Arielę ir Grėtę. Arielė ruošiasi olimpiadai, o Grėtė tik ką pradėjo lankyti plaukimo pamokas. Arielė padeda Grėtei įveikti šuolio į vandenį baimę. Nepaisant amžiaus skirtumo tarp jų užsimezga draugystė. Vyresniajam Grėtės broliui Jonui patinka Arielė. Tačiau ją pradeda kankinti nepakeliami kojos skausmai…
Gabrielė šiuo metu studijuoja režisūrą Emersono koledže Bostone, JAV, nors dar pernai ją buvo galima sutikti Paryžiaus Sorbonos universiteto koridoriuose, kur ji studijavo filosofiją. Su Gabriele kalbame apie miestus, jos pasirinkimą, bandome išsiaiškinti, kas jai kine svarbiausia, ar tiesiog fiksuojame dabartinį jos kūrybos etapą.
Kaip tau sekasi gyventi ir studijuoti Bostone?
Studijuoti patinka. Manęs vis klausinėja: „Kodėl Bostonas, kodėl ne Lietuva?“ Atsakymas paprastas – kai baigiau mokyklą, Lietuvos muzikos ir teatro akademija nerinko kino režisierių kurso, tai reikėjo kažkur išvažiuoti. Tada nusprendžiau studijuoti filosofiją, nes visi sakė, kad prieš studijuojant kino režisūrą geriau pastudijuoti ką nors ne iš kino srities. Studijuodama filosofiją supratau, kad tai ne man, – man reikia būti kine. Dabar, kai studijuoju kiną, man patinka nuolatinis buvimas, virimas jame.
O ar tau Bostone geriau nei Paryžiuje?
Mano nuomone, žmonės Bostone draugiškesni. Ten labai daug užsieniečių, o Paryžiuje aš jaučiausi kaip balta varna. Žinoma, ir Paryžiuje yra užsieniečių, bet aplinkiniai visą laiką pastebi tavo akcentą. Be to, Prancūzija gana vientautė valstybė, palyginus su JAV. Bet Paryžiuje socialinis, kultūrinis gyvenimas yra įdomesnis. Jei, sakykim, nėra su kuo susitikti, gali eiti į muziejų ir visada yra ką pamatyti. Ten buvo faina, bet man pakako vienų tokių metų. Paryžiuje labiau užsiėmiau saviedukacija – ėjimas į muziejų, ėjimas į sinemateką, stažo kėlimas… Praktiką atlikau dokumentiką kuriančioje kompanijoje. Bostone veiklos nestinga, tik gal kiek trūksta socialinio gyvenimo… Bet va – grįžtu į Vilnių per atostogas ir atsigriebiu už viską.
O kokia atmosfera šiuose miestuose?
Aš visą gyvenimą svajojau, kad gyvensiu Paryžiuje, Paryžiuje studijuosiu ir kursiu kiną Paryžiuje. Paryžiaus aura, atmosfera, menininkai… Tame yra tiesos, tačiau man buvo labai sunku kažką originalaus ten kurti. Ir, tarkim, man labai patinka „Naujoji banga“, bet man nepatinka naujasis prancūzų kinas, nors, žinoma, yra išimčių. Man kur kas artimesnis naujasis amerikiečių nepriklausomas kinas, kuris kalba daugiau apie socialines problemas, ne tik apie meilę ir grožį. Bostone vyksta filmavimai, veikia kino industrija, tačiau miestas mažiau nuvalkiotas, ten gali rasti daugiau kažko savo. Ten daugiau žmonių iš skirtingų šalių ir tu jauties komfortabiliai. Taip pat neatrodo, kad miestas diktuoja, ką kurti. Gali pats susirasti savo temas. Bostone kūrybiškai jaučiuosi laisviau.
Anksčiau kūrei dokumentinius filmus. Ar ketini prie jų sugrįžti?
Tai labai labai didelė mano aistra. Man dabar nėra labai svarbu, ką kurti – dokumentinį ar vaidybinį kiną. Ir dar nežinau, ką pasirinksiu. Dabar pradėjau rašyti scenarijus vaidybiniams filmams. O dėl dokumentikos Bostone – reikia laiko. Sakykim, Vilnių pažįstu geriausiai iš visų miestų, tad čia man lengviau yra surasti objektus ar personažus, kuriuos norėčiau nagrinėti dokumentiniame filme. Aš jaučiu dokumentiką – ji man vienas įdomiausių dalykų. Nors nemanau, kad būtina specializuotis – būti tik vaidybinio ar dokumentinio kino kūrėju.
Saulius Lukoševičius ir Gabrielė Urbonaitė
Foto – Vilija Buivydė
„Plaukikė“ yra pirmasis didesnis tavo projektas. Kaip sekėsi pirmą kartą suvaldyti didelę komandą?
Be abejo, dažnai jaučiausi žalia, bet, kai pagalvoji, – jeigu ne aš, tai kas? Tai buvo mano vizija, mano idėja, mano scenarijus ir, jeigu žmonės sutiko dirbti, vadinasi, jie tiki mano idėja. Komandoje buvo ir man anksčiau nepažįstamų žmonių. Juos prikalbino mano komandos nariai. Lietuvoje man filmuoti yra lengviau, nes filmų kuriama ne tiek daug ir žmonėms yra įdomiau dirbti su kinu, jie to nori. Jeigu jie sutiko dirbti su mano filmu, vadinasi, jie jam atsidavę, tuomet ir nereikia labai stipriai tos komandos valdyti. Aikštelėje aš daugiausiai dirbau su aktoriais ir operatoriumi. Labai pasiilgau filmavimo… Dabar koledže dažniausiai būnu režisieriaus asistente arba dirbu su kitų studentų projektų planavimais. Žiūriu, kaip kiti žmonės dirba aikštelėje, kaip vadovauja, ir mane iškart apima nostalgija. Net ne nostalgija – tiesiog vėl noriu kažką daryti pati. Kurį laiką po filmavimo norisi pailsėti, dirbti su kitais projektais, kurį laiką nebūti aikštelėje. Bet po to tas noras vėl atbunda.
Greičiausiai pati bandai sau atsakyti – kodėl kinas, kodėl taip norisi į jį tarsi „įlįsti“?
Aišku, kad bandžiau. Dar mėginau atsakyti į klausimą: „kas, jei ne kinas?“. Ar man iš tikrųjų jo reikia? Daug režisierių sako protingai – jei gali nekurti kino, tai nekurk. Tai tiesa. Ir kine viskas nėra taip lengva – turi gauti finansavimą, valdyti komandą, o tam, kad baigtum kurti filmą, gali užtrukti metus, dvejus, trejus… Be to, negali išsisemti, turi visąlaik būti kūrybingas. Manau, šeima padarė įtakos mano meilei kinui – mano tėvai yra menininkai (Gediminas ir Nomeda Urbonai – aut. past.), nuo mažens buvau vedama į kiną ir į tą patį „Kino pavasarį“, žiūrėjau klasikinius filmus ir man tai labai patiko. Tai buvo laisvalaikio praleidimo būdas. O kai „Skalvijos“ kino akademija pradėjo rinkti pirmąjį dokumentinio kino kursą, atradau, kad tai, o ne kas kita, mane labai veža. Pradžioje viskas vyko žaidimo forma, buvo labai smagu. Tai ir galbūt žmonės, kuriuos ten sutikau, padarė daug įtakos mano pasirinkimui. Turbūt dėl to, kad man buvo taip smagu „Skalvijos“ kino akademijoje, aš supratau, kad noriu studijuoti kiną, noriu į jį gilintis. Kartais būna labai sunku, galvoji: „O kam?“. Kaip režiserei (taip jau nusprendžiau, kad noriu būt režisierė), yra labai sunku, kai, tarkim, baiginėji filmą prieš pat premjerą, apima krizė, ir tada galvoji, kad režisierius turi turėti didžiulį talentą ir daug sėkmės. Ši kombinacija būtina, kad ir kiek tu bedirbtum. Pradedi abejoti, ar esi pakankamai talentinga, juk aplink tiek talentingų žmonių… Turi tikėti, rasti jėgų kažką toliau daryti.
Foto – Vilija Buivydė
Tai kino žmonės turi būti labai drąsūs?
Taip. Ir turbūt labai užsispyrę.
Matau, labai kukliniesi, tarsi nedrįsti vadinti savęs režisiere…
Ne. Tiesiog kai dvejus metus mokiausi dokumentinio kino kūrimo meno, man neatėjo į galvą žodis „režisierė“. Paprasčiausiai esi kūrėjas – turi idėją, filmuoji, montuoji pats ir užrašai „režisierius“. Vaidybiniam kine yra kitaip – jame atradau visokių režisūros subtilybių, pavyzdžiui, kaip galima manipuliuoti vaizdais, dabar toliau mokausi to. Savo filmuose matau tik klaidas, „Plaukikė“ – ne išimtis. Keista, bet ji man vis dar patinka.
Kine juk yra ir žiūrovas. O kas jam iš tavo kūrybos?
Man pačiai patinka filmai, kurie mane įkvepia, su kurių personažais galiu susitapatinti, filmai, kurie ko nors išmoko. Nebūtinai turi aiškų moralą, tačiau skleidžia tam tikrą žinutę. Aš noriu kurti tokius filmus, kurie patiktų man pačiai, bet kuriuos norėtų žiūrėti ir kiti. Elementaru – elkis taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi. Arba atvirkščiai – kurk tai, ką norėtum pats pamatyti. Aišku, turi galvoti ir apie tai, kas perkama, kas žmonėms aktualu, bet neturi išduoti savęs.
Kas kitų režisierių filmuose tau nepatinka, ko vengei filmuodama savąjį?
Aš nenoriu kartotis. Noriu kurti skirtingus filmus – kalbėti galbūt apie tuos pačius man rūpimus dalykus, tik skirtingais būdais, skirtingose aplinkybėse, noriu nuolat atrasti kažką naujo. Norėčiau vengti prasmės prikišimo žiūrovui – man svarbu, kad jis galėtų atsirinkti, ko nori iš filmo. Bet filmo žinutė jokiu būdu neturi būti abstrakti ar neaiški. Arba, sakykim, muzika – ji gali ištaisyti montažo trūkumus, pasiūlyti emociją. Man labai nepatinka akivaizdi manipuliacija. Nors kinas savaime ir yra manipuliacija, tačiau tai turi būti daroma subtiliai, nejuntamai, tuomet filmas bus tikresnis. Taip pat mane erzina šokiravimas dėl paties šokiravimo, bet tai vėlgi yra ta pati manipuliacija.
Matau, vengi kanonų – „Plaukikėje“ pabaiga liko atvira, tu tarsi palikai veikėjus toliau gyventi toje istorijoje… Kokios filmų formos tau patinka?
Man patinka atviros pabaigos. Kiekvienas filmas turi savo pabaigą – vienas gali turėti atvirą, kitas – uždarą. Ir jie gali būti vienodai geri. Nesakau, kad atvira pabaiga yra pati geriausia. Prie manęs priėjo žmonės ir klausė, kas atsitiko Arielei, vienai pagrindinių veikėjų… Filmas slepia ir kitą žinutę, ne tik tai, kas atsitiko vienam ar kitam personažui. Aišku, suprantu žiūrovų norą sužinoti, kas atsitiko. Jeigu filmas sukelia net ir tokį klausimą, tai jau yra gerai. Pabaigą matau iš labiau loginės pusės – estafetės perdavimą kitam. Dėl formos – man patinka tam tikri apribojimai. Kai rašiau „Plaukikę“, galvojau, kad viskas vyks baseine, – kad mes pradedam ir baigiam baseine, beveik tuo pačiu kadru. Aš naudojau ciklinę formą – pradžioje plaukikė yra viena , po to – kita, jos susitapatina per plaukimą. Mano dabar rašomame scenarijuje, kurio veiksmas vyksta Bostone, apribojimas yra laiko tarpas. Apribojimas, laiko ar erdvės, gali labai įdomiai būti naudingas.
Foto – Vilija Buivydė
Kaip dėl idėjos kūrimo – tavo nuomone, „Plaukikės“ idėja aiški ir išbaigta ar labiau emocinė? Kodėl?
Galiu spręsti tik iš žiūrovų reakcijų. Po premjeros prie manęs žmonės priėjo ir sakė, kad jiems filmas buvo tarsi atgaiva. Nors ir „Plaukikė“ nėra labai šviesi. Ji baigiasi su viltimi, kalba apie svajonės siekimą. Kai kuriems tai atrodė labai liūdna, kai kuriems labai šviesu. Iš kitos pusės – sutinku su mintim, kad dabar labai svarbu gerai parduoti savo darbą, todėl jis turi turėti labai tikslią, aiškią mintį, būti skirtas konkrečiai auditorijai. Aš to irgi mokausi. Bet „Plaukikėje“ mintis turbūt labiau emocinė. Tačiau tai susiję su pasirinkta forma – kad aš moralizuoju, kad žiūrovas gali ko nors pasisemti iš filmo emocijos, atmosferos.
Kurie aspektai tau kine yra svarbiausi – vizualumas, istorija, aktorių darbas?
Aš manau, kad svarbiausias aspektas man yra jau minėtas susitapatinimas su personažais, su jų problemomis. Man svarbu personažams suteikti kuo daugiau žmogiškų bruožų, padaryti juos kuo įvairiapusiškesnius. Man labai nepatinka filmai, kurių personažai yra vienpusiški. Aišku, labai svarbu ir vizualumas. „Plaukikės“ estetika yra puiki , labai dėl to didžiuojuosi savo komanda, ypač operatoriumi Sauliumi Lukoševičiumi. Kitas filmas galbūt lemtų kitokią estetiką. Vizualumas negali būti atsietas nuo garso. Paskutiniu metu labai daug supratau apie garsą ir jo svarbą. Filmas yra elementų visuma. Kartais, būna, prisimeni filmo garso takelį, kuris irgi yra labai svarbus, bet jis negali užgožti istorijos, jis turi padėti ją išnarplioti, padėti susitapatinti su personažais, bet ne lemti, ką žiūrovas turėtų jausti. Taip pat ir stilistika – visi jos elementai turi padėti istorijai. „Kino pavasaryje“ pažiūrėjau filmą „Stokeriai“. Jis labai gražiai nufilmuotas, bet, manau, kad tame filme forma užgožė turinį. Aš nesu didelė formos gerbėja. Aišku, kuriant apie ją reikia galvoti, nes ji lemia filmo visumą. Bet, jeigu forma užgožia turinį, tai nebėra tas tikrasis kinas.
Kokios temos tave labiausiai domina?
Mane labiausiai domina jaunų žmonių, ypač mano bendraamažių, problemos. Manau, režsierius geriausiai kuria apie tai, ką išmano, ir ką pats patiria. Tai būtų tokios problemos kaip baimė dėl ateities, pavyzdžiui, tas momentas, kai baigi mokyklą ir nežinai, į kurią pusę eiti.
Trumpametražis dokumentinis filmas „Sagos ir balandžiai“ tavo vienas pirmųjų , kurį sukūrei būdama vos 15-os, juk irgi apie tai…
Taip, tai yra tema, kuri mane labiausiai jaudina. Mano naujas scenarijus irgi apie tai – apie pasimetimą, be to, apie draugystę, kuri man taip pat labai svarbi. Mane domina ryšiai tarp žmonių – ar draugų, ar šeimos. Net jei personažas visai vienas, tuomet man įdomi jo vienatvė ir ryšių nebuvimas.
Akimirkos iš „Plaukikės“ filmavimo aikštelės:
