Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka
Crowdfundingas, arba kitaip minios finansavimas, vis dažniau ir dažniau Lietuvoje pasitelkiamas savo projektų įgyvendinimui, kai vieni naudojasi užsienio platformomis (kickstarter.com, indiegogo.com, manymade.org ar kt.), kiti jų vengia ir kuria savo. Šiemet festivalis „Ad/hoc: Nepatogus kinas“ pirmasis sukūrė savo sistemą ir pasiūlė savo lankytojams ir gerbėjams įsigyti festivalio minučių.
„Nepatogaus kino“ organizatoriai žiūrovams parduoda kino festivalį“ – skelbė pranešimo spaudai antraštė. Dabar jau pasibaigus šiai akcijai kalbiname Justą Gratulevičių vieną iš festivalio „Nepatogus kinas“ organizatorių ir šios akcijos koordinatorių.
Papasakokite plačiau apie tai, kaip sugalvojote akciją, kurios metu siūloma įsigyti festivalio „Nepatogus kinas“ minučių? Kodėl pasirinkote būtent tokį finansavimo būdą?
Ši akcija atsirado todėl, kad kiekvienais metais organizuojant festivalį iškyla dilema – kaip surinkti festivalio biudžetą. O idėja rinkti pinigus iš savo gerbėjų, festivalio žiūrovų kirbėjo jau seniai. Matydami vis daugiau sėkmingų minios finansavimo pavyzdžių ir kad, Lietuvos kino festivaliai tokio dalyko dar nebuvo darę, nusprendėme pabandyti. Būtent tai, kad minios finansavimas yra alternatyvus būdas susirinkti pinigų, buvo viena iš paskatų. Kitas dalykas – tai inovatyvu ir įdomu.
Kodėl nenaudojote jau sukurtų platformų (kickstarter.com, indiegogo.com ir kt.), o kūrėte savo?
Prieš pradėdami mes analizavome daugumą tų platformų. Pasidomėję pamatėme, kad jos visos yra labiau skirtos idėjoms, kurias galima skleisti globaliai (pvz.: filmai, muzika, programos ir kt.) , o mes orientavomės į savo tikslinę auditoriją ir projekto viešinimą Lietuvoje, kur šis festivalis jau žinomas. Dėjome vilčių į savo gerbėjus, kuriems jis patinka ir kurie mano, kad jis yra naudingas. Interaktyvesniam projekto puslapio išnaudojimui, jį siejome su savo festivalio „Facebook‘o“ paskyra, taip tikėdamiesi didesnio rėmėjų skaičiaus.
Kitas užsienietiškų platformų minusas yra tas, kad reikalinga banko, esančio užsienyje, sąskaita. Jeigu aš esu lietuvis ir gyvenu čia, Vilniuje, o mes, tarkim, savo projektą platiname per kickstarter.com platformą, tai tuomet tinka tik amerikietiško banko sąskaita, ir taip išeina, kad tuomet tenka mokėti didžiulius mokesčius už pinigų pervedimus, pavyzdžiui, gauni dešimties litų paramą, o dvidešimt litų sumoki už banko pavedimą.
Ar pasiektas rezultatas patenkino Jūsų lūkesčius, ir kokių rezultatų iš tikrųjų tikėjotės?
Prognozuodami, ko maždaug galime tikėtis, paskaičiavome: žinodami, kad projektą viešinsime savo „Facebook`o“ paskyroje, kurioje turime daugiau kaip šešis tūkstančius gerbėjų, manėme, jog gerą rezultatą pasieksime tuomet, jei bent iš šešių tūkstančių paaukos bent tūkstantis žmonių po dešimt litų, o tai būtų dešimties tūkstančių litų suma, kuri būtų patenkinusi mūsų lūkesčius. Juk tie dešimt litų yra mažiau negu kino bilietas ir beveik ta pati suma, kurią žmogus išleidžia bare nusipirkdamas gėrimą. Renkami pinigai buvo konkrečioms festivalio išlaidoms, pavyzdžiui, lauko reklamos nuomai, festivalio režisierių, svečių atvežimui, tad susumavus išėjo trisdešimt šeši tūkstančiai litų. Tai buvo didžiausia suma, kurią būtume galėję surinkti. Tačiau mes gavome lygiai aštuonis tūkstančius litų, tad galime sakyti, kad norima suma nebuvo surinkta, nors nedaug trūko…
Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka
Kaip manote, ar minios finansavimas taps populiariu Lietuvoje?
Kuo toliau, tuo daugiau atsiranda sėkmingų pavyzdžių užsienyje. Kai žmonės taps bendruomeniškesni ir visuomeniškesni, kuomet formuosis teigiamas požiūris į naujas idėjas, tai minios finansavimas turės perspektyvų išpopuliarėti ir Lietuvoje.
Taigi iš esmės minios finansavimas yra tarsi savotiškas bendruomenės subūrimas?
Galima sakyti ir taip. Mes orientavomės būtent į tuos savo bendruomenės narius, kurie galėtų prisidėti.
Ko šiai sistemai trūksta, kad ji funkcionuotų geriau?
Gal reikėtų kelti klausimą ne apie tai, ko trūksta, o būtent kas trukdo žmonėms aukoti – tai nepasitikėjimas šia sistema. Susidaro įspūdis, kad jie atiduoda pinigų projektui, bet nežino, ar jie iš tikrųjų bus panaudoti taip, kaip žadama, ar bus iš to kažkokia reali nauda? Be to, duodamas žmogus vis tiek kažko tikisi. Žmonės turėtų galvoti plačiau ir žinoti, kad mažu savo indėliu gali padaryti didelį darbą.
Ar dar kartą bandytumėte parduoti festivalį, ar yra planų vėl daryti kažką panašaus?
Mes galvojame, kad tai galėtų tapti tradicija, ir kad festivalio biudžetas kiekvienais metais galėtų pasipildyti parama, surinkta minios finansavimo būdu.
Ar dabartiniai festivalio savininkai prarastų savo teises?
Kiekvienais metais būtų nauji. Vis tiek ieškotume kitų priemonių, kaip atsidėkoti savininkams ar juos pagerbti. Juk jie gauna tam tikrą nauda – nuo paminėjimo iki galimybės prisidėti prie festivalio programos formavimo. Tad tapdamas savininku tuo pačiu tampi minimalia dalimi ir paties festivalio.
Ką keistumėte savo vykdytoje akcijoje, jei ją organizuosite ir kitais metais?
Detaliau pasiruoštume ir iš anksto organizuotume projekto viešinimą. Reikėtų sugalvoti daugiau priemonių, kaip išlaikyti projekto viešinimo aktyvumą, nes ilgainiui (mūsų atveju projektas truko apie du mėnesius) prarandamas projekto aktualumas.
Ar žmonėms kildavo klausimas, kokia tai akcija, ir kodėl jie turėtų jus paremti?
Kildavo. Būdavo, kad ne visi suprasdavo, kokia tai idėja – jog pirkdamas festivalio minutes, tuo pačiu metu remi ir festivalį. Mes nenorėjome tiesiogiai įvardinti to kaip paramos rinkimo akcija, Bet dauguma žmonių suprasdavo projekto esmę ir girdavo už idomų idėjos pateikimą.
Ačiū už pokalbį!
