Fotografė Kristina Sereikaitė
Mantas Kvedaravičius į kino žiūrovų akiratį pateko po itin sėkmingo pirmojo dokumentinio filmo „Barzakh“ (2011) pasirodymo. Rinkdamas medžiagą daktaro disertacijai apie skausmo kultūrą ir politinius galios santykius nuo 2006 m. antropologas fiksavo baimės ir vilties spąstuose įkalintus Čečėnijos gyventojus. 61-ajame Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje filmas „Barzakh“ pelnė net du garbingus apdovanojimus – Ekumeninės ir „Amnesty International“ žiuri prizus. Krokuvos kino festivalyje lietuviško kino programoje „Focus on Lithuania“ filmą pristatęs režisierius sutiko papasakoti apie naujausią savo projektą.
Gal galite papasakoti apie šiuo metu kuriamą darbą?
Vykdau projektą, kuris filmuojamas Odesoje, Stambule ir Atėnuose. Šiuose miestuose jau porą metų atlieku tyrimus, filmuoju, žiūriu, matau (kartais), galvoju, rašau.
Ar tai bus dokumentinis filmas?
Ne, tai vaidybinis filmas. Manau, apskritai, ryškios ribos tarp dokumentinio ir grožinio kūrinio nėra. Mano mylimiausi grožinės literatūros autoriai taip pat man atrodo kaip dokumentikai, o gražiausia dokumentika – grožinė, fikcija. Dėl to neskirstau šių dalykų.
Kokių kino kūrėjų darbai Jus domina?
Man patinka portugalų mokykla: Pedro Costa, Miguelio Gomezo kūryba.
Fotografė Kristina Sereikaitė
Dabartinį projektą taip pat filmuojate pats?
Taip. Pats bei kino operatoriai.
Gal galite papasakoti, kas jus paskatino imtis šio darbo?
Tai, žinoma, labai nuvalkiotas posakis, tačiau visi kažko ieško. Vienaip ar kitaip ieškai, žiūri. Kiekvienas suranda būdą, kaip būti pasaulyje. Rašymas, žiūrėjimas, fiksavimas yra vienas iš tų būdų. Man įdomu, kaip kūnas jaučiasi skirtingose situacijose. Kasdienybėje, ne aštriose situacijose šis klausimas kyla nedažnai. O jei yra tam tikros būsenos, situacijos, tam tikri būviai, tas klausimas kyla. Tam tikriems žmonėms, žmonių grupėms šis klausimas yra aštresnis. Klausimas ir yra pats darbas. Kiek jis matysis man, kiek matysis žiūrovui – sunku pasakyti.
Kodėl tyrimui, filmavimui pasirinkote būtent šias vietas?
Su jomis jau seniai turiu asmeninį santykį. Jos nėra atsitiktinės, nors kartais taip ir gali atrodyti. Visos susijusios su mano gyvenimo istorijomis. Pirmą kartą Odesos katakombose buvau, kai man buvo galbūt šešeri metai. Apie Stambulą jau dešimt metų girdžiu, skaitau, kalbu. Atėnuose pirmą kartą apelsinus nuo medžių ragavau prieš dvidešimt ketverius metus. Visos tos vietos susiję atmintyje, būtyje. Dabartinis kalbėjimas yra post factum kalbėjimas, tačiau tuo metu, kai vieta yra svarbi, net nežinai, kuo ji svarbi. Tai atminties, būsenų, įvaizdžių mazgas, kuris pasimato, ir tuomet ateina suvokimas, jog tos vietos tau tinka. Tai kaip meilė, kaip santykis plačiąja prasme.
Fotografė Kristina Sereikaitė
Vietos filmavimui buvo pasirinktos prieš keletą metų. Ar dabartinė politinė Ukrainos situacija kažkiek veikia filmo judėjimo kryptį?
Tai nekeičia filmo idėjos krypties, bet kažkiek veikia tam tikrus energinius filmuojamo miesto vektorius. Viskas išlieka, tiesiog atsiranda iki tol nebuvusių vektorių.
Jūsų darbe vis dar žiūrite antropologo žvilgsniu?
Na, jis keičiasi, bet antropologinę žiūrą turi visi ar dauguma režisierių, kurie man patinka. Tai yra intymus santykis su realybe. O tam, kad pasiektum tą intymų santykį, reikia laiko ir meilės.
Ar režisieriaus žvilgsnis skiriasi nuo antropologo žvilgsnio?
Antropologija man patinka dėl to, kad ši disciplina siekia prasibrauti, suprasti, pastebėti pasikartojimus, kasdienybę. Antropologijoje labai svarbu išlaukti. Kaip tai parodyti? Nėra daug man patinkančių antropologų, gebančių aprašyti, pavaizduoti tai, ką suranda. Kokia turi būti kalba – ne pažinimo, bet išraiškos kalba? Kino kalba ir yra išraiškos kalba. Man patinka, kaip kine perteikiami tie dalykai, kuriuos pamatai.
Fotografė Kristina Sereikaitė
Jūsų darbai nėra tiesiogiai politiški, bet visgi turi stiprią politinę dimensiją. Ar Jūs save laikote sąmoningu politišku kūrėju?
Taip, tik reikėtų klausti, kas yra politika. Tai nėra tik institucijos, veiksmai, kalba ir diskursas. Ji yra materijoje, afekte, t. y. emocijoje, visuose vaizdiniuose. Ji turi kitą formą. Ji kaip mūsų kūnas – kalbant apie visą biopolitikos geneologiją. Jį sudaro tam tikros galios. Galia iš esmės yra politiška. Klausimas, kaip mes gyvename tose struktūrose, kaip ir ką santykyje su galia sukuria tą struktūrą pasiglemžiančios kūno formos.
Gal galėtumėte įvardyti už šių koncepcijų slypinčias filosofines įtakas?
Paskutiniais metais „kalbuosi“ su Jacques`u Rancière`u ir jo estetikos filosofija. Man buvo įdomus afekto ir postontologinis posūkis, klausimai apie tai, kokia reprezentacija yra įmanoma, ir kur yra jos ribos.
Įdomu, kaip apskritai Jūsų kūryboje, turinčioje stiprų konceptualinį pagrindą, abstrakčios teorijos virsta vaizdu, meno kūriniu?
Vaizdas, atvirkščiai, yra pirminis. Su kalba gali būti laisvesnis, gali jai būti neištikimas, ją suvedžioti. Su vaizdu sunkiau meluoti. Turi būti atviresnis, betarpiškesnis. Akademikai apmąsto pasaulį iki jo nusistatę atstumą. Daugeliui menininkų tas atstumas iš esmės neegzistuoja. Jis yra kūrinio kūrėjas kūrinyje. O teorija – bandymas pasakyti kažką, būnant kažkur kitur. Tas atstumas kartais reikalingas tam, kad nepakartotum bendros nuomonės, įprastybės. Tai leidžia pamatyti įpročius, kultūros, civilizacijos, kūno įpročius, kurie iš esmės ir yra tie galios taškai mumyse. Bet ne mūsų, o kažkieno kito galios.
Pokalbis su Mantu Kvedaravičiumi
