fbpx
Pokalbiai, VDFF

Pokalbis su Maratu Sargsyanu: „Jeigu gali nedaryti, geriau nedaryti“

Režisierius Maratas Sargsyanas, kino studijų metais sukūręs gausiai festivaliuose apdovanotą trumpametražį vaidybinį filmą „Lernavan“, magistro baigiamajam darbui pristatė dar daugiau dėmesio ir įvertinimų sulaukusią dokumentinę pilnametražę juostą „Tėvas“. Filmo istorija įtraukia į vieno įdomiausių XX a. Sovietų Sąjungos kriminalinio nusikaltėlio Vido Zenono Antonovo gyvenimą, atskleidžia jo asmenybę. Apie tai, kaip gimsta išskirtinės idėjos, sužavinčios žiūrovus visame pasaulyje, režisierių džiaugsmus ir rūpesčius kalbamės su M. Sargsyanu.

Režisierius Maratas Sargsyan Aistės Simonaitytės nuotrauka
Režisierius Maratas Sargsyan
Aistės Simonaitytės nuotrauka

Naujausas Jūsų  filmas „Tėvas“ jau sulaukė įvertinimų, apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose, o šiuo metu yra atrinktas į VDFF (Vilniaus dokumentinių filmų festivalio) konkursinę programą. Kas paskatino sukurti filmą apie išskirtinę Vido Zenono Antonovo asmenybę ir kodėl būtent apie jį?

Viskas įvyko atsitiktinai. Tai buvo mano diplominis magistro darbas. Aš nusprendžiau baigti būtent dokumentinių filmų kūrimo magistrą ir ieškojau ką kurti.

Iki tol turėjau labai daug įdomių temų, bet dėl skirtingų priežasčių nei viena neprikibo.  Planavau kurti filmą apie E. Kusturicą ir, nors turiu nuostabiios medžiagios, ji filmu netapo.

Tada aš nusprendžiau sukurti filmą apie tokį urvinį žmogų, kuris gyvena Šiauliuose. Kažkada labai seniai, kai aš dar pats ten gyvenau ir dirbau Šiaulių televizijoje operatoriumi, tą urvinį žmogų filmavau. Prisminiau ir pagalvojau, reikia jį surasti. Maniau, kad galbūt tai yra įdomu, nes jis visą laiką gyvena miške, tokiame urve. Suradęs pamačiau, kad jis pavirto alkoholiku ir žmogus jau serga. Supratau, kad filmuoti jį tokį būtų manipuliacija.

Tada buvęs kolega iš Šiaulių televizijos užsiminė, kad yra toks Antonovas, papasakojo, kad jis buvo kultūrizmo pradininkas, turi begalę kitų nuopelnų ir kriminalinių istorijų. Taip pat turi daug vaikų. Manęs iš pradžių tai nesudomino, bet, kai kolega pasakė, kad Antonovui neseniai vėl gimė vaikas, pajutau, kad toje istorijoje yra kažkas įdomaus. Jis jau senas, nemažai metų praleidęs kalėjime, o dabar jo moteris gimdo vaikus ir jam ką tik gimė dar vienas. Pajutau kažkokį neatitikimą tarp Antonovo ir jo gyvenimo. Matyt, tai ir buvo pagrindinis dalykas, kuris užkabino.

Kaip įkalbėjote V. Z. Antonovą filmuotis? Filme atrodo, kad jis mielai viską pasakoja, ar ir filmavimo aikštelėje herojus atvirai dalinosi patirtimi?

Antonovas yra buvęs nusikaltėlis, nemažai metų praleidęs Rusijos kalėjimuose. Aš žinau, ką tai reiškia, kokia būna žmonių psichologija, sėdėjusių sovietų kalėjimuose. Todėl aš bandžiau morališkai ruoštis ir galvojau, kaip jam tai pasiūlyti. Tai dar nereiškė, kad aš noriu Antonovą filmuoti, pirma norėjau jį pamatyti, susipažinti, pažiūrėti, kaip jis gyvena, ir apskritai suvokti, ar ta medžiaga užkabina, taigi nuvažiavau pas jį.

Atvykus viskas buvo labai paprastai. Antonovas atidarė duris ir įleido mane į vidų, net neklausė, ko jūs norit, tiesiog įleido į vidų. Kai aš pamačiau tuos vaikus, kaip jie gyvena, viena akimi viską peržvelgiau, supratau, kad čia papuoliau teisingai.

Antonovas vaidino, kad mane prisileidžia. Jis labai norėjo filmuotis, bet jis norėjo tai daryti televizine maniera. Antonovas galvojo, kad čia yra publicistinė laida, vadinama dokumentiniu filmu. Jis tikėjosi, kad papasakos man visą savo gyvenimą, duos interviu ir aš iš to padarysiu filmą. Antonovas vis pasakodavo, kad buvo toks, anoks… Bet aš jam pasakiau, kad čia nėra tradicinis filmavimo būdas, todėl gali būti, kad mes čia pabūsim ir mėnesį, ir metus. Jis vis tiek prisileido, sakė, kad pasitiki, be to galvojo, kad aš žaidžiu. Antonovas, manė, kad tiesiog pašnekės į mikrofoną ir tuo filmavimas baigsis.

Pirmą savaitę, kai filmavome, tai jis vis kviesdavo: „Einam arbačikės, pakalbėsim. Tai pagaliau filmuosimės ar ne?“. O mes jau savaitę jo namuose filmuojame. Tada aš supratau, kad jis nepaliks mūsų ramybėje, kol nepašnekės į kamerą, ir jis prašnekėjo tris pilnas dienas nuo ryto iki vakaro. Tada apsiramino ir mes galėjome tęsti filmavimus. Jis tiesiog norėjo pasipasakoti ir papasakojo daug – medžiagos penkiolika-dvidešimt valandų.

Kadras iš filmo „Tėvas“ Just a Moment archyvas
Kadras iš filmo „Tėvas“
Just a Moment archyvas

Kiek užtruko „Tėvo“ filmavimas?

Tiksliai negaliu pasakyti, nes filmavome su pertraukomis. Kadangi tai buvo pirmas pilnametražis dokumentinis filmas ir man, ir operatoriui – iš mūsų nei vienas nebuvome darę nieko panašaus, tai iš anksto sugalvojome taisyklę, kurios turėjome laikytis. Ji buvo skirta tam, kad nebūtų didžiulio balagano, o medžiaga būtų kaip tie geležinkelio bėgiai ant kurių atsistoji ir važiuoji. Mes nusprendėme, kad nesikišime į jų gyvenimą, neaiškinsime, ką jiems reikia daryti, kur sėdėti, kur vaikščioti, kaip ir iš kurios pusės valgyti bei visa kita. Nusprendėme, kad būsime tik stebėtojai ir tai labai padėjo.

Bet šitas susitarimas tuo pačiu ir trukdė, nes, visų pirma, reikėjo sugalvoti dar daugiau taisyklių, kaip prie šitos mūsų sugalvotos taisyklės prisiderinti, kad būtų įmanoma ką nors nufilmuoti. Vaikai nuolat kreipė į mus dėmesį, su mumis šnekėjo. Žmona dar daugiau – ji bendravo nuo ryto iki vakaro ir mūsų vardai nuolat girdėdavosi filmuotoje medžiagoje. Taip mes buvome priversti sugalvoti, kaip viso šito atsikratyti nesikišant į jų gyvenimą. Buvo labai sunku.

Tai, kad mes nesikišome, pradėjo labai erzinti mus pačius, nes stebint, kaip jie gyvena, daug dalykų nepatiko. Tai normalu, jie netradicinė šeima. Ir kai jau ateidavo ta riba, kai norėjome įsikišti ir pasakyti „Ką tu darai?“, susirinkdavome daiktus ir išeidavome, pasakydami, kad šiam kartui viskas, vėliau atvažiuosime dar.

Taip praeidavo ir savaitė, ir trys savaitės, bet mažiau savaitės nebūdavo. Su tokiais pertraukų tarpais iš viso filmą filmavome apie tris mėnesius.

Kaip manote, kas yra filmo „Tėvas“ žiūrovas, koks jis?

Man atrodo, šio filmo žiūrovui nėra amžiaus ribos ar socialinės grupės. Ten nėra jokios cenzūros, nes nėra tokių vietų, kurios šokiruotų jaunesnius ar vyresnius. Turbūt tai yra tas žiūrovas, kuris išdrįs ateiti į dokumentinį filmą. Apskritai apie dokumentinius filmus yra susidariusi tam tikra nuomonė, kad dokumentinis filmas yra lietuviškas, lėtas, su daug kalbų.

Kiek man teko girdėti, „Tėvas“ patinka didžiajai daugumai. Žiūrovai neišeina sakydami „Kokia nesąmonė“. Jie įsitraukia – vieni į tam tikrą intrigų pasaulį: „Kas ten? Kodėl dešimt vaikų?“. Kiti įsitraukia į gilesnius dalykus, į tam tikrą jo egzistencinę būseną: „Kodėl jis taip daro? Kodėl jis taip priešinasi senatvei?“ ir taip toliau.

Režisierius Maratas Sargsyan Aistės Simonaitytės nuotrauka
Režisierius Maratas Sargsyan
Aistės Simonaitytės nuotrauka

 

Vienas pirmųjų Jūsų darbų, dar studijuojant LMTA (Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje), buvo vaidybinis filmas „Lernavan“, o pirmu pilnametražiu tapo dokumentinis filmas „Tėvas“. Ar skiriasi dokumentikos ir vaidybinių filmų kūrimo specifika?

Specifika skiriasi tuo, kad filmuojant tokiu būdu kaip stebimoji dokumentika, tiesiog tu stebi ir nesikiši, labai dažnai negali pasakyti ir nuspėti, kas atsitiks. Tu dalyvauji veiksme, kur pats nežinai, kas bus. Ir kas dieną ar kas kelias dienas vis atsitinka kažkas tokio, tarsi tu jau dalyvauji gerame filme. Tarsi gamtoje stebėtum elnius ar kitus laukinius gyvūnus ir netyčia pamatytum kokį stebuklą. Dokumentika yra panašus procesas.

O vaidybinis kinas – tai, kai turi scenarijų, kurį jau iš anksto parašei. Tu jau turi kuo remtis, ir tiesiog turi įvykdyti savo viziją, sumanymą.

Šiuo atveju mano sumanymas buvo labiau intuityvus, jausminis. Aš jaučiau, kur reikia eiti, bet tikslios schemos neturėjau.

O Jums kaip režisieriui įdomiau yra turėti tą schemą, scenarijų, ar įdomiau stebėti, kurti dokumentiką?

Aš manau, kad negali būti įdomiau vienas ar kitas. Abu būdai labai įdomūs. Tuo labiau, kad kuriant vaidybinį kiną irgi vyksta stebuklai, kai neplanuotai kažkas atsitinka. Be to, vaidybiname kine, kai tu matai, kaip jis po truputį pavirsta į tai, ką tu galvojai ir tai atsiranda juostoje, yra didelis stebuklas. Tai yra nerealus jausmas, kai po truputį tu matai, kaip filmas gimsta, ir tu jau jį galiausiai sukuri. Arba, kai tu stebi, kaip tie vaizdai, kuriuos turėjai galvoje, užrašei, materializuojasi ir tu juos pamatai akimis.

Visi procesai labai įdomūs, tik tiek, kad aš neakcentuočiau procesų, kaip vieno svarbiausių dalykų. Nors jie labai svarbūs, bet man atrodo, kad daug svarbiau, kas iš to išeis. Juk čia ne atrakcionas, kai nuėjai, sudalyvavai ir patyrei kažkokį pasitenkinimą. To yra, bet filmas ne tam, kad nufilmuotum ir eitum namo, jis yra tam, kad parodytum žmonėms.

Aš manau, kad kinas turėtų būti misionieriškas. Jeigu jis nukreipia kita kryptimi, man jis mažiau įdomus. Man įdomus kinas, kuris turi tikslą. Man kinas – tarsi gyvas organizmas, todėl svarbiausia, kaip jis sukurtas kvėpuoja, ar turi energijos, dvasios. Todėl procesas yra svarbus tik tiek, kiek tu tame procese sugebi sukurti gyvą organizmą. Labai panašu, kaip gimsta vaikas, nors aš asmeniškai vaikų neturiu, bet perkeltine prasme tai labai panašu.

Abu Jūsų filmai sulaukė gausių apdovanojimų, pripažinimo. Ar galite apibūdinti, koks turi būti geras filmas? Ar yra jo sėkmės formulė?

Pačios formulės aš nežinau, bet vieną dalyką pajutau, – kai tu darai tikrai nuoširdžiai, jauti, kad tas filmas turi egzistuoti, tai kažkas pavyksta. Aš pajutau, kad kiek tu nuoširdžiai elgiesi su filmu ir atsakingai dirbi, tiek jis tau atsiveria pats.

O ar filmas sulaukia apdovanojimų, čia yra visiškai kitas dalykas. Pavyzdžiui, „Tėvas“ buvo pripažintas dviejuose dideliuose festivaliuose Europoje, o kitame festivalyje, kuris buvo gerokai žemesnio lygio šis filmas neturėjo konkurentų, tačiau nieko negavo. Turiu omenyje, kad galbūt vienais metais suvažiuoja kokie nors grandai ir jaunesnio režisieriaus filmas ten paskęsta, o kitais metais jis be konkurencijos ką nors laimi. Taigi, jei filmui būna lemta, jis laimi. Tai yra sėkmės dalykas, bet pačios formulės aš nežinau. Turbūt didžiausia formulė – stengtis nemeluoti sau.

Kaip ieškote idėjų filmo scenarijui? Kas lemia apsisprendimą, kad šis atvejis, herojus ar kūrinys vertas filmo?

Kartais aš labai mėgstu kalbėti kategoriškai, todėl manau, kad jeigu gali nedaryti, geriau nedaryti. Jeigu aš galiu nedaryti šito filmo, o daryti kitą arba trečią, tai tada, kam jį daryti? Kam jis reikalingas, jeigu gali būti pakeistas kitu? Principas yra toks – jeigu tu dirbi su šiuo filmu ir jauti, kad jo egzistavimas yra būtinas, tu negali jo atsisakyti.

Aišku, gali būti skirtingų priežasčių. Pavyzdžiui, tu gavai finansavimą ir jeigu tu jo nedarysi, gausi baudą. Tačiau svarbiausia, jausti, kad jeigu jo nepadarysi, būsi tuščias, ne prieš kitus, o savo viduje.

Dėl to man neišeina kurti filmų labai greitai. Aišku, aš jų daug nesukūriau, bet „Tėvą“ kūriau trejus metus. Dabar rašau kitą scenarijų, jau labai ilgai ir pagal planą jį sukurti užtruks irgi trejus metus. Todėl, jeigu jau aš ruošiuosi trejus savo gyvenimo metus atiduoti vienam filmui, tai jo tikrai negali pakeisti kitas.

Kadras iš filmo „Lernavan“ Šaltinis - cinema.lt
Kadras iš filmo „Lernavan“
Šaltinis – cinema.lt

 

Nuo vaikystės domėjotės televizija, kinu, anksti pradėjote dirbti šioje srityje. Kodėl būtent kinas? Kas jums yra kinas?

Labai keistai skambėtų, jeigu pasakyčiau, kad kinas mane pasirinko. Pirmą kartą, kai man buvo dešimt metų, dėdė atvežė magnetofoną su Bruce Lee filmais ir pamačiau, kad tą juostą galima sukioti pirmyn ar atgal. Tas daiktas buvo man tiesiog stebuklas, kai kinas yra rodomas per televizorių, o čia jis apčiuopiamas. Gali atsukti ir dar kartą pažiūrėti arba sustabdyti. Nuo tada man kinas pasidarė labai artimas.

Kai dirbau televizijoje, kurdamas muzikinius klipus, jausdavau pilnavertiškumą. Kai tu filmuoji, jauti, kad žmonės tavimi pasitiki ir tau pavyksta, viską sustatai ir viskas veikia, tada pajunti, kad tai tavo vieta. Taip aš supratau, kur man reikia eiti.

Aš tik žinau vieną dalyką, jeigu pajusiu, kad mano kelias kine baigiasi, ir kad aš radau kitą kelią, kuriame jaučiuosi vėl taip pat pilnavertiškai, tai aš atsisakysiu kino. Man atrodo, tai yra tik kelias pasiekti tikslą. Jei pajausiu, kad ten mano vieta, ir kad einu ne tuo keliu, eisiu kitu.

Režisierius Maratas Sargsyan Aistės Simonaitytės nuotrauka
Režisierius Maratas Sargsyan
Aistės Simonaitytės nuotrauka

 

Esate armėnų kilmės režisierius gyvenantis ir kuriantis Lietuvoje, ar turite su kinu susijusių planų Armėnijoje? O galbūt dar kitur?

Taip, aišku turiu. Iš dalies pirmas filmas „Lernavan“ irgi buvo susijęs su Armėnija. Tik aš nemėgstu, kai filmas būna labai siauros tematikos. Man patinka kitokie filmai, kuriuos gali suprasti daugiau žmonių. Man asmeniškai nelabai artima būtų kurti asmeninius filmus, kuriuos suprastų siauras ratas žmonių. Pavyzdžiui, „Lernavan“ – mano diplominis filmas, buvo kuriamas labai intuityviai. Tai buvo pirmasis filmas, tik baigus akademiją, kino amatą dar tik vos vos apčiuopiau, turėjau mažai patirties, bet intuityviai siekiau, kad tame filme apie Armėniją nieko nebūtų, tik pavadinimas ir muzika. Tačiau kaip bebūtų – tai filmas apie Armėniją.

Ar domitės lietuviška kinematografija, kokie lietuvių režisieriai Jums yra autoritetai?

Aš esu Lietuvos kinematografijos auklėtinis, išauklėtas lietuviško kino, o ne kitų. Baigiau lietuvišką kino mokyklą, tai šio kino tradicijos man labai artimos, net nebereikia domėtis, jos yra mano kinematografiniame kraujyje.

Autoritetų aš iš tikrųjų nelabai mėgstu. Yra atskiri filmai, kurie man labai įdomūs, gražūs, yra žmonės, kurie man atrodo labai protingi, taiklūs, bet remtis į juos kaip į autoritetus, neturiu poreikio. Taip pat ir pasaulinio kino režisieriai, kurie auklėjo ir dabar daro didelę įtaką, bet aš nemanau, kad jie yra autoritetai, arba jie yra laikini autoritetai, kuriuos po metų pakeis kiti.

Kokie Jūsų ateities planai? Galbūt jau kuriate naują filmą?

Kada bus naujas filmas, nežinau, nes tai yra pilnametražis filmas, ganėtinai sudėtingas. Taip pat aktualūs klausimai susiję su finansavimu. Žanras galbūt lernavaniškas, bet filmas bus apie tai, kaip aš nenorėčiau tos neapykantos, kuri iš kartos į kartą yra mano kraujyje, perduoti savo vaikui. Aš manau, kad egzistuoja labai daug neapykantos, kuri yra kraujyje. Tu augi ir kažkodėl nekenti tautos ar žmonių ir tu pats nežinai, kodėl tu nemėgsti jų, net nepažinodamas, todėl filmas bus apie tai.

Ačiū už pokalbį!

 

Marat Sargsyan „Tėvas“ anonsas:

Komentarai

Kinas yra neatsiejama emocijų verslo dalis, o emocijos tai – kažkas aukščiau buities ir kasdienybės. Todėl kurdama bei pristatydama kiną aš ir ieškau naujų, ypatingų emocijų, kuriomis galiu pasidalinti su kitais. KINFO yra ta vieta, kuri suburia visus kūrybingus kino mėgėjus kartu ir suteikia galimybę jų darbams tapti matomiems. „A film is – or should be – more like music than like fiction. It should be a progression of moods and feelings. The theme, what's behind the emotion, the meaning, all that comes later.“ (Stanley Kubrick)