Su Marija Korenkaite susitikome vieną saulėtą rugsėjo popietę. Kukli bei plačiai besišypsanti „Keistuolių teatro” ir „Atviro rato“ aktorė pokalbio metu primygtinai reikalavo „tujintis“ ir nesijaudinti. O aš visai nesipriešindama įjungiau diktofoną ir taip pradėjome pokalbį apie senus, naujus vaidmenis, draugystę ir bendradarbiavimą su M. K. Čiurlionio proanūkiu bei iššūkių kupiną gyvenimą ant scenos ir filmavimo aikštelėje.
Aistės Simonaitytės nuotrauka
Esate viena iš teatro laboratorijos „Atviras ratas“ aktorių ir kūrėjų. Taip pat vaidinate spektakliuose vaikams, atliekate kitus vaidmenis teatre. Kas paskatino Jus vaidinti kine?
Manęs niekas neskatino. Kol kas egzistuoja tik du variantai: arba kinas yra, arba jo nėra. Aišku, jeigu vaidmuo ar filmo idėja būtų neįdomi – kitas dalykas, bet kol kas su tuo susidurti neteko. Pirmasis mano vaidmuo buvo D. Vaišnoro debiutiniame filme „Giedrė“. Vėliau taip pat vaidinau keliuose trumpametražiuose filmuose. Už vaidmenį M. Stonytės ir M. Kavtaradzės filme „Paskutinis žmogus, su kuriuo kalbėjau“ buvau pirmą kartą nominuota „Sidabrinei gervei“ už geriausią metų moters vaidmenį. O vėliau sekė susitikimas su režisieriumi Robertu Mullanu. Įkalbinėti vaidinti šiame filme tikrai niekam nereikėjo – džiaugiausi gavusi progą kurti tokios asmenybės kaip Sofija vaidmenį. Tokia aktoriaus prigimtis – visada būti išalkusiu darbo.
Sofija Kymantaitė – stipri, inteligentiška, veikli ir mylinti moteris. Būtent tokį įsivaizduoju ir Marijos Korenkaitės portretą. Kokia iš tiesų esate?
Mano kolega Ainis yra sakęs, kad kiekvienas aktorius turi gal ir užslėptų, bet tokių pačių savybių kaip ir jo sukurti vaidmenys. Galbūt tikrai kažkiek tame yra tiesos. Nežinau. Šiaip ar taip man būtų lengviau papasakoti, kokia aš buvau penkerių, penkiolikos ar tuo metu, kai tik įstojau į Muzikos ir teatro akademiją… Dabar jau matau visas tas Marijas iš šono, o dabartinę dar tik bandau suprasti. Manau, kad aktorystė yra ir savęs pažinimo kelias. Turbūt ir dėl šios priežasties esu čia.
„Laiškai Sofijai“ – antrasis Jūsų vaidmuo pilnametražiame filme. Kaip sekėsi įkūnyti žymiojo M. K. Čiurlionio mylimąją?
Viskas vyko labai greitai: aš atėjau į atranką, o po šešių ar penkių dienų prasidėjo filmavimas. Taigi… Nesibaigiantys rūbų matavimaisi, diskusijos, planų aptarimas su režisieriumi… Taip pat laiko trūkumas, kuomet grįžti namo ir paskęsti prisiminimų, laiškų skaityme, suprasdama, kad vis vien visko susirinkti nebespėsi. Apie S. Kymantaitę aptikau nemažai šaltinių, tačiau vis tik pagrindinė darbinė medžiaga buvo B. Mullano parašytas scenarijus. Prisiminimuose apie istorinę Sofiją sakoma, kad ji sudarė uždaros, išdidžios, emocijas nuo kitų akių slepiančios moters įspūdį. Galbūt todėl M. K. Čiurlionio motina yra sakiusi: „Kokios šaltos jos akys!“ Režisierius scenarijuje realizavo ir emocionaliąją, trapiąją S. Kymantaitės pusę. Filme atskleidžiama, kokia galėjo būti jos išgyvenimų ir netekties kaina.
Aistės Simonaitytės nuotrauka
B. Mullano susidomėjimas M. K. Čiurlioniu ir jo gyvenimu kilo dar prieš septyniolika ar aštuoniolika metų, kuomet atvyko į Lietuvą dėstyti pagal „Karito“ programą. Jis ruošdavosi paskaitoms Čiurlionio muziejuje ir ėmė domėtis, kieno muziejuje glaudžiasi. Išgirdo muziką, pamatė paveikslus ir susižavėjo šia asmenybe. Jis nustebo, kad apie tokio aukšto lygio menininką tiek mažai žino Europa ir pasaulis! O kai perskaitė Čiurlionio laiškus Sofijai ir apskritai atrado fatališką jų meilės istoriją – galutinai susidomėjo. Vis dėlto Bobas nuolatos primena, kad tai nėra tiksli biografinė drama – tai istorijos interpretacija pagal tikrus faktus (ką auditorija vertina dvejopai). Tiems, kurie gerai žino M. K. Čiurlionio biografiją, galbūt yra sudėtinga su tuo susitaikyti. Bet juk reikia nepamiršti, kad šis filmas nėra dokumentika – tai meninė fikcija.
Lietuviško filmo kūrimui vadovavo režisierius britas. Ar kalba, skirtinga kultūra nebuvo kliūtis filmuojant?
Aš manau, kad režisieriui buvo labai sunku. Juk klausyti kita kalba kalbančio žmogaus, pajusti, ar jis kalba natūraliai, ar jo emocija tikra, yra sudėtinga. Filmavimo aikštelėje dauguma dalyvavusių buvo lietuviai, bet mes visi tikrai labai stengėmės kalbėti angliškai. Tačiau būdavo momentų, kai kažkas iš mūsų užmiršdavo. Be abejo, net ir tie keli momentai, kai problemos buvo sprendžiamos jam nesuprantama kalba, – turėjo varginti. Man ir pačiai pradžioje buvo sunkiau kalbėti apie profesinius dalykus angliškai, bet ilgainiui supratau, kad režisieriui svarbiau žmogiškas kontaktas, nei ideali anglų kalbos gramatika. Po filmavimo Bobas juokavo, kad už mano pastangas kitame gyvenime mokinsis lietuvių kalbos. (Juokiasi)
Viename interviu teigiama, kad su R. Zubovu susipažinote traukinyje ir kad M. K. Čiurlionio proanūkiui Jūs buvote geriausia mokytoja. Ko Jūs jo mokėte ir kaip?
Filmavimo metu jaučiau esanti jo partnerė, gal net draugė, bet tikrai nesijaučiau mokytoja. Manau, kad jis pats yra žmogus, iš kurio galima daug imti, mokytis. Be to, apie kokį vaidybos meistriškumo dėstymą kalba gali būti – juk aš pati vis dar visko mokausi ir ieškau. Tarp mūsų buvo stipri teigiama energija ir mes labai vienas kitą rėmėme, saugojome. Bet tai buvo labiau psichologinė, kolegiška pagalba. Tikiu, kad Rokui iš muzikos „mestis“ į vaidybą, o dar, kai tas vaidmuo – tavo prosenelis genijus – didelis iššūkis. Man įstrigo jo pasakymas apie filmavimo laiką, jog tai buvo metas, kuomet jis stengėsi tiesiog išgyventi. Ir aš manau, kad jam puikiai pavyko.
Kokių atsiliepimų sulaukėte po filmo peržiūros?
Visokių. Kiekvienas lietuvis savaip įsivaizduoja Čiurlionį, jo žmoną ir turi savo požiūrį į juos.
Girdėjau ir kritikos, ir gražių žodžių. Tai natūralu. Turbūt jau seniai nebėra vienareikšmiškos nuomonės. Kai sukuriamas naujas filmas, spektaklis, parašoma knyga, „pasipila“ ir kritika, ir liaupsės. Man patinka, kad kyla diskusijos.
„Laiškai Sofijai“ – mažo biudžeto filmas. Juk jo kūrybos proceso nefinansavo net Lietuvos kultūros ministerija. Kaip vertinate tokį mūsų šalies kultūros politikos abejingumą?
Aš nesu įsigilinusi į tą finansavimo gavimo procesą, tiesiog režisierius truputį papasakojo, kaip sunku jam buvo gauti pinigų filmo kūrimui. Bet aš nieko nelinkusi kaltinti, juk pati dirbu teatre ir žinau, kaip sunku gauti finansavimą spektaklio pastatymui. Teatrą „Atviras ratas“ su kolegomis pradėjome nuo visiško nulio ir žinau, ką reiškia septynių litų honoraras už spektaklį, repeticijos rūsyje, kokia pirmo teatro prožektoriaus kaina ir t.t. Parama spektaklio kūrimui tikrai nekrenta iš dangaus. Turbūt mūsų menininkai užsigrūdinę kovoti už vietą po saule ir nesistebi, jeigu paramos nesulaukia. Na, mes gal prie to pripratę ir mums tai atrodo normalu…
Visai neseniai nusifilmavote kitoje B. Mullano juostoje „Gitel“. Kaip pristatytumėte šį filmą?
Tai yra žydų kilmės moters kaltės išgyvenimo istorija. Herojė Gitel gyvena 1969 metų Sovietų Sąjungoje, tačiau negali pamiršti 1941 metų spalio Lietuvos. Tuomet, būdama vos penkerių, masinių žydų žudynių metu ji pamato savo seserų ir tėvų sušaudymą. Paprastos lietuvės dėka ji išsigelbėja ir toliau gyvena Rusijoje. Nors nuo baisių įvykių praeina beveik trisdešimt metų, Gitel visą gyvenimą nesusitaiko su kaltės jausmu ir neleidžia sau bent akimirką pasijusti laiminga. Jos gyvenime atsiranda vyras, kuris kantriai padeda ieškoti taikos pačiai su savimi. Jis įkalba ją grįžti į Lietuvą ir susidurti akis į akį su praeities vaiduokliais.
Aistės Simonaitytės nuotrauka
Kur Jums maloniau vaidinti: teatre ar kine?
Na, manęs tikrai dažnai to klausia. Vaidinti apskritai yra didelis džiaugsmas. Sunku apibendrinti, kadangi mano patirtis nėra tokia didelė. Kalbant apie patį kūrimo procesą, teatre ilgai ruošiamasi, kurio metu gali klysti ir ieškoti iki pat premjeros. Teatras yra fatališkas menas, nes yra neapčiuopiamas ir neturi galimybės išlikti. Jo atmosferos, ypatingo, tik tai dienai būdingo virpėjimo, partnerių kontakto negali užfiksuoti nei teatrologų įspūdžiai, nei diktofonas, nei kamera. Spektaklis įvyko tą dieną ir tas, kuris dalyvavo kartu su mumis tame stebukle, jį pamatė vienintelį sykį. Daugiau tokio paties spektaklio niekada nebebus. Nes kitą dieną rodomas jis jau yra kitoks. Tai lyg mandala. O konkrečiai dirbant su Bobu kine – tai buvo toks nėrimas į šaltą šaltą vandenį. Galimybių pasitaisyti tu turi tik tą vieną akimirką, vieno dublio metu, tuomet dar kito dublio bei dar kito dublio metu! Ir tada jau viskas. Jau nieko niekada nebepakeisi.
Kaip Jūs atsipalaiduojate? Juk turėtų būti sudėtinga suderinti darbą teatre ir kine, taip pat atsiriboti nuo skirtingų vaidmenų…
Tiesiog su savimi kartais pabūti reikia, su mylimais žmonėmis, pabėgti į gamtą, paskaityti gerą knygą, aplankyti nematytą šalį, atsitraukti, gyventi. Kai pavargsti, kartais reikia tiesiog akimirkai sustoti.
Tikiu, kad su viskuo įmanoma susitvarkyti pačiam. Nes kas gi kitas išgelbės mane, jeigu ne aš pati?
Aš nelinkusi mistifikuoti savo profesijos – mano nuomone, aktorius turi mokėti atsiriboti nuo savo sukurtų personažų. Myliu savo vaidmenis, bet jie tikrai manęs nepersekioja ir nesėdi mano virtuvėje. Jų vieta – teatre ir filmavimo aikštelėje.
Aišku, po spektaklio, jautiesi visaip – grįžti į grimo kambarį ir čia visu svoriu užgriūna suvokimas – įvyko spektaklis ar ne. Todėl kartais pareinu namo kaip ant sparnų, o kartais iš apmaudo norisi kaukti.
Kokie Jūsų ateities planai?
Dabar su „Atviru ratu“ repetuojame A. Giniočio spektaklį darbiniu pavadinimu „Meilė trims apelsinams“. Spektaklį kuria nuostabi komanda, repeticijų salėje aidi juokas – labai laukiu premjeros.