Fotografė Vilija Buivydė
Su aktoriumi Mariumi Repšiu susitikome Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, nors iš anksto susitarėme kalbėtis apie kiną. Jo vaidmenys tiek teatre, tiek kine nepalieka abejingų, todėl tai – žmogus, turintis ką pasakyti apie juos abu. Marius Repšys aktorystę studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, išgarsėjo atlikęs antraplanį vaidmenį Oskaro Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“, nors pats pasakojo, kad iš pradžių labiau norėjo vaidinti kine. Kino žiūrovams jis gerai pažįstamas kaip įvairialypis aktorius, galintis įsikūnyti tiek į rimtus, jautrius, tiek į pašiepiančius besikeikiančio „vaikino iš gatvės“ personažus. Tos dienos pokalbį su Mariumi mačiau kaip linksmą susitikimą su charizmatišku jaunosios kartos aktoriumi, tačiau teatro fojė išvydau paprastai apsirengusį, susikaupusį ir kiek pavargusį, bet tvirtai savo gyvenimu žengiantį aktorių. Prieš pokalbį kartu pasivaikščiojome po užkulisius, kur, derinant interviu nuotraukas, prie mūsų prisijungė Mariaus kolega aktorius Valentinas Masalskis šūkčiodamas: „Ei, koks tu panašus į „Bitlą“! Reinkarnacija čia!“ Manau, jis gali būti teisus.
Kino festivalyje „Kino pavasaris“ ką tik pristatytas debiutinis ilgametražis Andriaus Blaževičiaus filmas „Šventasis“, kuris plačiau į kino teatrų sales iškeliaus rudenį. Labai lauktas filmas pasakoja apie 2008 m. ekonominę ir vertybinę krizę, pasiekusią ir vieną Lietuvos provincijos miestelį. Čia su žmona ir dviem dukromis gyvenantis Vytas praranda darbą ir panyra į destruktyvią būseną –nesėkmingai bando ieškoti naujo darbo, naujų romantiškų santykių ir bando susitikti su vaikinu, internete pasiskelbusiu, kad miestelyje matė Jėzų Kristų. Vyto vaidmenį atliekantis Marius Repšys pasidalino, jog jam pačiam teko susidurti su panašia krize, todėl šis filmo personažas pasirodė labai artimas ir jam ruoštis beveik nereikėjo. Apie visa tai – šiame pokalbyje.
Mariau, ar pats matei filmo galutinį variantą?
Mačiau, bet seniai – gal rugsėjį arba spalį.
Nuo filmavimo jau prabėgo šiek tiek laiko. Ar atitolai nuo šio vaidmens?
Tikrai taip. Dabar daug dienų praleidžiu teatre – darbų čia labai daug. O, pavyzdžiui, šiandien iki 3 val. buvo naktinė pamaina, 18-ka valandų filmavimo, tai esu toks išskridęs…
Fotografė Vilija Buivydė
Su filmo „Šventasis“ režisieriumi A. Blaževičiumi kartu dirbate jau ne pirmą kartą. Kaip jums sekasi bendrauti filmavimo aikštelėje?
Kartu dirbam jau nuo antro kurso. Mes labai suprantam, mėgstam vienas kitą ir mums sekasi kažką sukurti. Iš visų filmų, kuriuose dirbame kartu, jau trečias ar antras, kurį pastebėjo. Anksčiau teko kartu dirbti kuriant trumpametražius filmus kaip „Bergenas“, „10 priežasčių“, pastarasis irgi išėjo neblogas.
Kaip keliais žodžiais apibūdintum savo personažą filme „Šventasis“?
Na, jis išgyveno labai didelę krizę – tiek finansinę, tiek bedarbystę, tiek meilės krizę, ir tai labai jaučiasi ir yra atpažįstama. Juk daug šeimų turi du vaikus… Aš pats patyriau krizę ir žinau, kas tai yra. Atliekant vaidmenį, tai labai svarbu. 2008-tieji – tai bedarbystės metai, žmonės netenka darbų, neturi pinigų… Man irgi teko patirti tą situaciją, kai niekas neidavo į spektaklius. Tai šitas spektaklis toks ir yra – apie šeimos, santykių, vertybių krizes, žmonių pasirinkimą.
Ką tik „Šventąjį“ pavadinai spektakliu… Kino filmuose taip pat matai teatro sceną?
Matot, man teatras yra visur.
Ar įžvelgi daugiau panašumų tarp filmo veikėjo Vyto ir savęs – Mariaus Repšio?
Andrius (aut. Andrius Blaževičius) sakė, kad rašydamas scenarijų, galvojo apie mane – šis vaidmuo buvo rašytas man. Kai mane ištiko bėda, jis labai išsigando, kad negalėsiu suvaidinti, nes jis jokio kito aktoriaus šiam vaidmeniui nematė.
Nori pasakyti, kad tavo asmeninė krizė ir filme vaizduojamas sunkus laikas sutapo?
Sutapo. Tie laikai iki filmavimo man buvo labai sunkūs.
Tada savo realiame gyvenime išgyvenau didelę krizę. Ir kai truputį susitvarkiau, pradėjau repetuoti, vaidinti, viskas pakrypo į gerą pusę.
Filmavimasis tau tapo „gydymo“ priemone?
Jo… Taip jau išėjo.
Ar filme buvo nemalonių scenų? Kas filmavimo aikštelėje buvo sudėtingiausia?
Tokių scenų nebuvo. Kaip ir sakiau, viskas taip natūraliai išplaukė, kad… net neatsimenu. Nebuvo nei vienos sunkios pamainos. Pasiruošimo šiam vaidmeniui man daug nereikėjo.
Tik prisimenu, buvo labai šalta. Filmavimas vyko Vilniuje ir Lentvaryje. Reikėdavo labai anksti keltis, jau 6−7 val. ryto būti filmavimo aikštelėje, o filmuodavome iki vėlumos. Kai filmavome dviejų kambarių bute, kur sueidavo kokie 25 žmonės su aparatūra ir kt., būdavo labai mažai vietos. Tokia trintis labai erzindavo. Tokius dalykus labai ryškiai prisimenu.
Kuo tave sudomino šis vaidmuo?
Kai scenarijus jau buvo parašytas, jį perskaičiau ir jame atradau labai daug panašumų. Tuo metu išgyvenau tikrai labai sunkų gyvenimo periodą ir tame vaidmenyje tiesiog pamačiau save.
Spaudoje „Šventasis“ aprašomas kaip drąsus, originalus filmas. Kaip tai pakomentuotum?
O kur ten tas drąsumas? Kodėl reikia bijoti leisti tokį filmą? Jis labai natūralus, nufilmuotas lyg realybės šou. Kaip koks „Trumeno šou“ – yra žmogus, gyvena, bet jis visąlaik su kamera.
Kai pamatei savo sukurtą vaidmenį ekrane, jis tave nustebino? Ar taip įsivaizdavai jį?
Keista buvo tai, kad man patiko šitas filmas. Taip tikrai būna ne visada. Dažnai negali į save žiūrėti ekrane, bet tą kartą man patiko ir pats sumanymas, ir visa kita. Man patiko jį žiūrėti. Tačiau labai įdomu ir tai, kaip į filmą sureaguos ir ką jame pamatys žiūrovai.
Fotografė Vilija Buivydė
O ko reikia, kad tau patiktų filmas?
Filmas gerai sumontuotas, gerai sudėliotas, gerai parašytas scenarijus… Labai daug kas nuo to priklauso. „Šventojo“ scenarijus buvo rašomas apie ketverius metus. Juk šiandien labai dažnai jį parašo per dvi savaites, tada per tris savaites nufilmuoja, o po mėnesio – jau premjera. Na, kas taip daro filmus? Čia yra nesąmonė. Filmui reikia daug laiko. Scenarijų reikia parašyti ir paieškoti – kokie personažai, ką jie kalba, kokiais žodžiais kalba, išrašyti scenas… Nes dabar man kartais yra gėda.
Turi galvoje konkretų filmą?
Na, pavyzdžiui, padaro tokį filmą, kaip „12 kėdžių“. Pats žiūrėjau jį tik iš pagarbos pinigams, bet geriau jau to net nedaryti. Galiu jį pavadinti blogiausiu savo gyvenime matytu filmą. Man labai patinka Jevgenijus Petrovas, jo romanai „Dvylika kėdžių“ ir „Aukso veršis“, bet kažkodėl tą filmą sukūrė taip, kad net neskanu jį žiūrėti. Greičiausiai per daug tikėjausi, nes gavau lyg skuduru per veidą.
Sakyk, ar lengva tave įkalbinti imtis naujo vaidmens? Kas lemia tavo apsisprendimą?
Labai dažnai sutinku, o atsisakinėju tikrai retai. Turbūt turėčiau daugiau atsisakyti, bet kažkaip neišeina. Norisi ir viena, ir kita pabandyti… Labai dažnai pasiūlymai mane sudomina – tai gali būti situacija, pats scenarijus arba man tiesiog patinka ar nepatinka.
Esi priėmęs sprendimų dėl pinigų?
Gal daugiau apsisprendžiu pagal asmeninius interesus. Galiu ir nemokamai kai ką padaryti. Nesu toks materialistas.
Teko skaityti atsiliepimų, kad tau labiausiai tinka vaidinti komedijinių žanrų vaidmenis. Kaip manai, kodėl tau „prilipo“ tas vandalo personažas?
Nes aš toks esu. Tiesiog man gerai sekasi kurti tokius veikėjus ir dėl to mane kviečia.
Gal visgi tavo viduje gyvena vandalas?
Na, taip. Gal tai man sekasi ir dėl to, kad vaikystė praėjo tokioje aplinkoje… Ir, žinoma, nes darau tai su dideliu malonumu.
Ar turi vaidmenį, apie kurį svajoji ateityje?
Pradėsiu nuo teatro – Aleksandro Ostrovskio pjesėje „Miškas“ yra toks aktoriaus, tragiko vaidmuo, kuris man ir labai juokingas, ir labai graudus. Jį ir norėčiau suvaidinti. O kine – nežinau… Būtų įdomu, kad lietuviai padarytų kokį kovinį filmą su kovos scenomis, akrobatika – krenta, griūna, mušasi… (Juokiasi.) Ten vaidinti tikrai norėčiau.
Fotografė Vilija Buivydė
Lietuvoje besifilmuojantiems aktoriams papriekaištaujama dėl teatrinės vaidybos, tačiau tave dažnai giria už natūralumą. Kaip tau pavyksta išvengti teatrinės vaidybos manieros?
Dabar teatre labai dažnai naudojama kino vaidyba. Jeigu pažiūrėtume Yanos Ross spektaklius – ten niekas „nespaudžia“, niekas nešaržuoja… Visi yra natūralūs.
Ką tu įvardiji kaip kino vaidybą?
Na, dabar mes šnekamės ir, jeigu įjungtų kamerą, aš lygiai taip pat šnekėčiau jau parašytą tekstą – tai ir būtų ta kino, natūrali, vaidyba.
Esi vadinamas vienu sėkmingiausių jaunosios kartos aktorių. Su kokiomis problemomis šiandien susiduria jauni aktoriai?
Su bedarbyste. Kiekvienais metais mokslus baigia apie trisdešimt aktorių ir ką tada jie veikia? Sunku būti aktoriumi, ypač pačioje kelio pradžioje, rasti jėgų kažkaip nepasiduoti.
Nujauti, kas sudaro tavo sėkmės formulę?
Aš jau gerokai įsibėgėjęs, bet viskas prasidėjo nuo „Išvarymo“. Prisidėjo mano darbštumas, sėkmė ir tai, kad tinkamu laiku atsidūriau tinkamoje vietoje. Ir gal dėl to, kad man pavyksta kažką padaryti?
Ar gali atsakyti į klausimą – kam tau, teatro aktoriui, reikėjo kino?
Visą gyvenimą, kai stojau į aktorinį, labiau norėjau vaidinti kine, bet po to mane labiau įtraukė teatras. Man kine labai patinka, bet teatre jaučiuosi labai gerai.
Viename interviu esi sakęs, kad kinas tau – lyg sanatorija. Ar tavo nuomonė nepasikeitė?
Tai lemia labai daug aplinkybių. Jeigu dirbi su geru režisierium, gera idėja, jeigu geri tekstai, geras personažas… Tada – žinoma. Taip pat ir teatre. Gali gauti nepatinkantį vaidmenį ir tada jau kankintis. Taip yra visur.
