fbpx
Pokalbiai

Pokalbis su „Meno aviliu“: „Siekiame pritraukti atvirumu“

Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir Lina Černiauskaitė "Mediatekoje".

Turbūt nesuklysiu pavadindamas „Meno avilį“ unikaliu reiškiniu Lietuvos kine. Sukurtas veiklių, kiną mylinčių žmonių, jis jau septintus metus nepailsdamas dūzgia apie šią meno formą tiems, kurie nori daugiau nei tik žiūrėti. „Mūsų veikla ir griauna tą mitą, jog kinas yra pasyvus reikalas ar tik pramoga. Jau seniai aišku, kad kiekvienas žiūrovas yra aktyvus. Žiūrintysis priklausomai nuo savo intelektualinės, socialinės patirties, amžiaus į kiekvieną reiškinį, vadinasi ir kino kūrinį, žiūri skirtingai. Kuo kūrinys yra sudėtingesnis, tuo jis ir yra įdomesnis, ir tuo daugiau akstinų apie jį kalbėti.“ tvirtai aiškino Lina Kaminskaitė-Jančorienė. Ji, viena iš dviejų Linų, su kuriomis kinfo.lt prisėdo pasikalbėti apie planuojamus projektus, kino bendruomenę ir lietuviškos kino klasikos lobynu tapusią „Mediateka“.

Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir Lina Černiauskaitė "Mediatekoje".
Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir Lina Černiauskaitė „Mediatekoje”.
Foto Vilija Buivydė.

Kaip atsirado „Meno avilys“? Ką jau spėjote nuveikti?

Lina Černiauskaitė:  Mes įsisteigėm prieš septynerius metus, 2005-aisiais. Tai buvo bendraminčių sambūris, tiesiog nusprendėm sukurti įstaigą, pradėti renginius ir kitokias iniciatyvas įgyvendinti.  Natūraliai pradėjome dirbti daugiausiai su kinu, dabar šiek tiek plačiau, su audio-vizualinėm medijom, ne tik su kinu, bet iš esmės mūsų veiklos sritis vis vien lieka kinas. Viena iš pirmųjų iniciatyvų buvo „Kinas po atviru dangumi“, kurią mes rengėme kelerius metus. Vėliau tai tapo platesniu renginiu, kuomet Vilnius tapo kultūros sostine -„Kinas miestas. Miestas Kine“. Šio projekto metu įvairiuose Vilniaus kiemuose, taip pat Kaune, vyko kino peržiūros. Kitas iš pirmųjų mūsų projektų, gal net negalima pavadinti projektu, buvo „Mediateka“, atidaryta 2006-aisiais.

Lina Kaminskaitė-Jančorienė: Taip pat dar buvo paskaitų ciklas „Tikrovė abipus ekrano”.

Lina Černiauskaitė: Taip, jautėme trūkumą ne tik kokybiškų kultūrinių renginių, bet ir apskritai nuoseklaus požiūrio į kiną, daugiau galimybių žmonėm domėtis tuo kinu, o besidomintiems ir patiems kažką daryt.

Lina Kaminskaitė-Jančorienė:  Pirmiausia iškilo žiūrėjimo problema, kadangi nebuvo alternatyvių erdvių rodyti kiną. Taip gimė kinas po atviru dangumi. Tiesiog turime viešą erdvę ir joje rodome. Mums atrodė tuo metu, kad to pakanka. Tada pradėjome „Tikrovė abipus ekrano“ projektą, kuriame šalia žiūrėjimo norėta gilintis ir dėl to kviesti akademinės bendruomenės atstovai, kino kritikai, kurie vienaip ar kitaip pristatė savo požiūrį. Tuo metu to labai trūko.

Kaip jūsų žinioje atsirado „Mediateka“ ir joje esantys šaltiniai?

Lina K.Č.: Mes, ugdyti akademinės bendruomenės, filmus eidavome žiūrėti į „Atviros Lietuvos fondą“.  Kuomet jis užsidarė – nebeliko filmotekos, kurioje tu galėtum tiesiog ateiti, žiūrėti ir domėtis. Tuo metu, 2005-aisiais metais, buvo toks virsmo laikotarpis, skaitmena dar nebuvo įsigalėjusi, piratauti taip pat negalėjai, taigi prieinamumas buvo labai apribotas. Taip ir gimė idėja savarankiškai kaupti filmografiją. Turėjom labai ambicingų tikslų, galbūt ir būtume ilgą laiką taip kalbėję ir gražiai svajoję, tačiau netikėtai į mus kreipėsi Amerikos lietuvių bendruomenė su galimybe perduoti Jono Meko tuo metu rūsyje dūlėjusį fondą. Mes pagalvojome, kodėl jo neperėmus ir nepatalpinus čia, Lietuvoje. Pradėjom ieškoti patalpų ir atradome šias, Mokytojų namuose, kurie iki šiol mus gelbsti su galimybe įsikurti geroje vietoje.

Tuomet supratome, kad taip pat yra didelės problemos su lietuviška kino klasika – nėra kur jos pasižiūrėti. Ilgainiui pradėjome bendrauti su lietuviško kino kūrėjais, kaupdami lietuvišką filmografiją. Po metų jau turėjome sukaupę apie 150 lietuviškų kūrinių. Artimai bendravome su amžinaatilsį Sauliumi Macaičiu, jis mus įvairai skatino. Po Sauliaus mirties liko didžiulė jo asmeninė filmoteka, jo bičiuliai parodė mums didelį pasitikėjimą ir pasisiūlė ją perduoti. Taip pas mus atsidūrė 4000 Sauliaus Macaičio kolekcijos filmų VHS kasetėse.

Vėliau pas mus atsirado ir Almato Grikevičiaus asmens fondas, ir Henriko Šablevičiaus asmens fondas, kurį mes pristatysime rudenį. Taip pat pastebėjome, kad trūksta akademinės literatūros, tai yra, studentams, kurie tyrinėja, nori plačiau domėtis kinu. Nusprendėme orientuotis į tai, ko reikia jaunai akademinei bendruomenei ir tai, ko Lietuvoje nėra. Man atrodo taip atsiskleidžia mūsų, kaip nevyriausybininkų, nepriklausomų nuo nieko, gyvybingumas ir lankstumas.

Mediatekos auditorija įvairi: nuo dėstytojų, lektorių iki jauno smalsaus žmogaus, kuriam nepakanka tik žiūrėti, jam įdomu, kas slepiasi už to žiūrėjimo. Mes labai džiaugiamės, kad visa mūsų sukaupta informacija yra įdomi ne tik kaip šaltinis studentams tiriantiems, skaitantiems literatūra, bet taip pat kaip ir vienas iš svarbesnių informacijos šaltinių kino kritikams ir patiems kino režisieriams. Vienas iš pagrindinių mūsų tikslų ir yra ne tiek archyvavimas ar kaupimas, bet siekis tai pristatyti kuo plačiau. Bet kas atėjęs ir užklausęs tam tikra tema, rastų sau naudingos informacijos. „Mediateka“ tai – tokios bazės sudarymas, negąsdinant uždarumu ir neprieinamumu, o atvirkščiai – atvirumu.

Dar vienas jūsų darbas – „Kinas mano mokykloje“. Kas tai yra ir kodėl tai yra reikalinga?

Lina K.J.: Šis projektas atsirado „Meno avilyje“ pastebėjus vieną iš esminių problemų.  Tai – būtent vizualinio raštingumo stoka. Trumpai kalbant, jei mes norime tam tikros kino bendruomenės ar kino kultūros, tai ją reikėtų pradėti ugdyti nuo mažumės. Jei ugdant mokome žodinės abėcėlės, tai lygiai taip pat galime mokyti ir vizualinės abėcėlės. Jau seniai aišku, kad vizualinė kalba ir rašytinė kalba yra du skirtingi dalykai. Jos neišmokus yra sudėtinga suprasti vizualinio kūrinio principus ir jį analizuoti.

Lina Č.: Tai ne tik siejasi su kinu, bet ir apskritai visomis vizualinėmis medijomis – televizija ir pan. Vaizdiniai mus vis labiau supa ir mokėti kritiškai juos analizuoti nuo pat mokyklinio amžiaus yra labai svarbu. „Kinas mano mokykloje“ buvo pirmoji nacionaliniu mąstu vykusi vizualinio raštingumo programa. Ji yra tęstinė ir mes kasmet pagal atnaujintą programą dirbame su mokytojais, rengiame jiems seminarus, suteikiame metodinę medžiagą ir filmų kopijas. Tada jie savo mokyklose su moksleiviais žiūri ir diskutuoja.

Vienas iš įdomių atsiliepimų, kurį nekartą esame girdėję: diskusijose apie filmus atsiskleidžia tie mokiniai, kurie niekad neįsitraukia, niekada nesidalina – tik triukšmauja, jiems niekas neįdomu. Tai reiškia, kad skirtinga medija yra skirtingai paveiki skirtingoms žmonių grupėms. Literatūros kūrinį nagrinėjant yra mokinių, kuriems lengviau kalbėti apie tuos pačius klausimus pasižiūrėjus filmą, kuris yra sukurtas kaip kūrinio ekranizacija.

Kokie „Meno Avilio“ ateities planai, kokių iššūkių imatės dabar?

Lina K.J.: Kiekvienais metais mes arba apžvelgdami aktualijas, ar atsirandančias naujas veiklas, tiesiog vienus projektus gesiname, suprasdami, kad tai yra nebeaktualu. Anksčiau labai aktualus projektas atrodė atviros, nemokamos peržiūros viešojoje erdvėje, vėliau jas puikiausiai perėmė kiti. Matome, šiandien ir „Pasaka“ tą patį daro. Kitas pavyzdys: „Tikrovė abipus ekrano“ pirmas siekis buvo akademinę bendruomenę, kinotyrininkus apjungti ir ne tik žiūrėti, bet ir bandyti reflektuoti tai, ką mes matome. Tai puikiausiai dabar vykdo nedidelės akademinės bendruomenės kiekviename skirtingame fakultete.  Mes nuolat bandome orientuotis į tai, ko labiausiai trūksta ir bandom dengti.

Naujausi mūsų projektai ir yra susiję su tokiomis problemomis, tai – lietuviško kino neprieinamumas visuomenei. Šis trūkumas yra susijęs ne tik su žiūrėjimu, bet ir noru pristatyti visuomenei tuos pamirštus filmus, kurie jau nebefunkcionuoja mūsų atmintyje, taip pat filmus, kurie yra išlikę tik pasenusiose juostose. Remiantis pasauline patirtimi, World Film Foundation, šias juostas norime prikelti naujam gyvenimui, pagal vyraujančią praktiką restauruoti ir pristatyti visuomenei. Dabar mes rengiame pirmąjį tokį pristatymą. Filmas jau suskaitmenintas, jis laukia post-produkcijos. Tai bus Audriaus Stonio „Neregių žemė“, prieš 20 metų gavusi FELIX apdovanojimą. Tai toks nepriklausomos lietuviško kino antologijos leidybinis projektas, kuris truks manau ne vienus metus.

Lina Č.: Norėjau pridurti, kad Mediatekoje vyksta leidinių, filmų pristatymai, paskaitų ciklai – filmų peržiūros su profesionaliu komentaru.

Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir Lina Černiauskaitė "Mediatekoje".
Lina Kaminskaitė-Jančorienė ir Lina Černiauskaitė „Mediatekoje”.
Foto Vilija Buivydė.

Šiemet vėl organizuojate kino stovyklą. Kas tai yra ir kas joje kviečiamas dalyvauti?

Lina K.J.: Kino stovykla yra puikus simbolis bendradarbiavimo tarp įvairių bendruomenių, įvairių amžiaus grupių, tame tarpe ir jaunų žmonių, vienaip ar kitaip besidominčių, nebūtinai susiejusių savo gyvenimą su kinu. Čia atvyksta kino kūrėjai, kino tyrinėtojai, kino kritikai, pirmuosius kino tyrimų žingsnius žengiantys studentai, taip pat skirtingų grupių atstovai, priklausomai nuo kiekvienų metų temos. Šiemet tema yra „Istorija ir Kinas“. Kino stovykloje galima rasti būtent tos komunkacijos tarp skirtingų interesų grupių, kūrybinių užmačių (nuo intelektualinių iki meninių). Po tokių stovyklų gimsta nauji projektai ir naujos idėjos, diskutuojame kokios egzistuoja problemos ir kaip galime jas spręsti; ko dabar labai trūksta ir kaip būtų galima tai įgyvendinti.

Kokios bėdas ir trūkumus pastebite Lietuvos kino bendruomenėje?

Lina K.J.: Ko trūsta, tai yra suvokimo, kad dabar auganti auditorija turi būti supažindinama nuolat su tuo, kad egzistuoja ne tik šiuolaikinė lietuviška kino produkcija, bet ir su tuo, kas buvo: ištakomis, lietuviškos kino mokyklos užuomazgomis, lietuviško kino istorija. Ne nuo šiandien pasaulis prasidėjo. Man atrodo, tas ugdymas iš apačios, skatintų ir lietuvių auditorijos kritiškumą, pažinimą, kad nacionalinis kinas buvo, jis yra ir jeigu mes matome, kad dabartiniame lietuviškame kine yra labai daug problemų, tai bent jau žinome kodėl jos yra.

Žiūrint į platesnę bendruomenę, svarbu, kad  kiekvienas žmogus suprastų, kad jo buvimas kino teatre per bet kokią lietuviško kino premjerą – tiesiog bilieto nusipirkimas, yra svarbus akstinas paremiantis tam tikrus kino procesus. Šitokio  sąmoningumo trūksta. Tos meilės nacionaliniam kinui tu niekaip neišugdysi šiaip, nei iš šio nei iš to. Jei žmogus ateina į kino teatrą su visišku konteksto neturėjimu ar jam parodomas tikrai prastas lietuviškas kinas, nes, neslėpsime, prastų filmų yra tikrai daugiau negu stiprių kūrinių, tai tu jam numuši ūpą nežinia kuriam laikui. Man atrodo aiškinimas, kodėl yra taip, o ne kitaip, paruošimas to kino žiūrovo yra labai svarbus.

Dėkui už pokalbį.

 

 

 

 

 

Komentarai