„Sibirietiško auklėjimo“ premjera įvyko „Scanoramos“ festivalyje. Daug kas į šį filmą ėjo kaip į Lietuvišką. Kodėl? Veiksmas vyksta čia pat, Vilniuje, nors reikia paminėti, kad Vilnius tapo Padniestre.
Pristatant filmą kūrybinė komanda dėkojo tái, kuri buvo jiems tarsi mama, griežta auklėtoja ar ramstis. Tai juostos prodiuserė Lietuvoje – Milda Leiputė. Nors „Sibirietiško auklėjimo“ idėja ir filmavimai prasidėjo prieš trejus metus, tačiau šiandien M. Leiputė leidžiasi į prisiminimus apie juostos kūrimą. Kviečiame paskaityti.
Lauryno Mataičio nuotrauka
Iš tiesų viešojoje erdvėje sklando nuomonė, kad Jūs, prodiuseriai, esate kažkur užnugaryje. Tačiau pažvelgus į veiklas, kurias turite atlikti, atrodo, kad esate lyg stulpai, kurie laiko viso filmo gamybą. Tad, kas yra tas kino prodiuseris?
Kadangi kiekvienas prodiuseris susiduria su daugybe įvairiausių iššūkių, tad manau, kad kino prodiuseris turi būti ne tik išprusęs, geras derybininkas, diplomatas, psichologas, buhalteris, pedagogas, bet ir tiesiog darbštus, kantrus, neprarandantis pusiausvyros žmogus ir būtinai optimistas. Viso to prireikia mūsų darbe. Mėgstu sakyti, kad svarbiausias bruožas, ir ne tik prodiuseriui, – tikėjimas tuo, ką darai.
Kaip Jūs pati atsidūrėte kino industrijoje?
Savo darbą kine pradėjau prieš keturiolika metų Lietuvos kino studijoje, kur teko dirbti su projektais „Naujieji Robino Hudo nuotykiai“, „Atila“, „Nužudymas“, „Tamplierių kraujas“, „Karas ir taika“, „Nebijok“, „Jono Pauliaus II-ojo gyvenimas“ ir kt.
Dabartinė kompanija, kurioje dirbu, UAB „Nordic productions“ buvo įkurta prieš ketverius metus. Per savo gyvavimo laikotarpį kartu su Italijos kino kompanijomis nufilmavome tris filmus. „Sibirietiškas auklėjimas“ jau kino teatruose, o paskutinis mūsų darbas yra „Ana Karenina“, tačiau tai yra televizinis projektas ir kino salėse jo nepamatysite.
Užsiminėte apie filmą „Sibirietiškas auklėjimas“. Kodėl šio filmo režisierius Gabriele Salvatores su kūrybine komanda pasirinko filmuoti būtent Lietuvoje?
Pagrindinis kriterijus buvo filmavimo vietos. Kai kurie Vilniaus miesto rajonai, gatvės ypač tiko „Sibirietiško auklėjimo“ atmosferai ir istorijai, juk Vilniuje yra nemažai tarybinio laikotarpio architektūros, kurios savo filmui būtent ir ieškojo Gabriele Salvatores.
Lauryno Mataičio nuotrauka
O kaip vyko vietų atranka?
Iš pradžių atvyko filmo dailininkė su operatoriumi, o tik paskui atvyko ir režisierius. G. Salvatores iš karto susižavėjo Šnipiškėmis, Fabijoniškėmis, Karoliniškėmis, Kalvarijų turgumi, stoties rajono gatvėmis.
Būdavo, kad G. Salvatores kartais tiesiog stabteldavo prie jam patinkančio, bet nežinomo pastato ir pasakydavo: „Aš noriu čia filmuoti.“ Taip nutiko su Lukiškių kalėjimu ir Seimo rūmais. Kai paaiškėjo, kad prie Seimo rūmų reikės atvaryti tikrų tikriausią tanką, galvojome, kad tikrai negausime leidimo. Prisimindami mūsų šalies istoriją, manėme, kad tai bus per jautru. Tačiau suderinti leidimus pavyko ir viskas buvo nufilmuota sėkmingai. Vilniečiai apie jokį karinį perversmą nepagalvojo, kadangi prieš filmavimą ne tik šioje, bet ir kitose vietose žmonės buvo perspėti. Taipogi filmavimo vietų ieškojome ne tik sostinėje, važinėjome po Vilniaus apylinkes, Trakus, Varėną. Kelioms filmo scenoms buvo pasirinkti Valkininkai.
O su kokiomis problemomis teko susidurti filmuojant?
Labai sudėtinga buvo Fabijoniškėse atlaisvinti prie namų esančias automobilių parkavimo aikšteles. Turėjome dvi savaites iki filmavimų samdyti apsaugos darbuotojus, kurie turėjo paaiškinti kiekvienam automobilio savininkui, kad tam tikromis dienomis jo automobilio čia neturėtų būti. Už tokį jų supratingumą norėjosi ne kartą dėkoti. Šnipiškių gyventojai irgi buvo kantrūs, nors ne visi, bet dauguma. Šiame rajone mes ypač ilgai filmavome, kartais tamsiuoju paros metu.
Filmo „Sibirietiškas auklėjimas“ pristatymas „Scanoramos“ festivalio metu
Lauryno Mataičio nuotrauka
Taip pat vieną sudėtingą potvynio sceną, filmavome ir Lietuvoje, ir Italijoje.
Vienintelis dalykas, kuris nepavyko – sustabdyti eismo per „Žaliąjį tiltą“. Italai to nesuprato, bet mums, lietuviams, viskas buvo aišku.
Tad galima manyti, kad šiuo atveju vilniečiai buvo supratingi ir paslaugūs?
Tikriausiai būtų nenormalu, jei visi visada būtų supratingi ir draugiški. Mes ir nesitikėjome, kad sustos visi stabdomi vairuotojai ar praeiviai, kad visi bus malonūs, kai jų paprašysime patraukti automobilį ar užgesinti šviesą namuose. Juk visur – ne tik Lietuvoje – yra skubančių, pavargusių žmonių. Tačiau tikrai manau, kad Vilnius išties tapo draugiškesniu miestu kinui.
O kokį Vilnių pamatys „Sibirietiško auklėjimo“ žiūrovai?
Kadangi filmo veiksmas vyksta Padniestrėje, tai teko visur pakeisti lietuviškus užrašus į rusiškus. Dekoracijų, maskuojančių pastatus, buvo labai nedaug, tad praktiškai Vilniaus labai smarkiai „neslėpėme“, nebent sniegu ir lietumi.
Filmavome Šv. Ignoto, Dominikonų gatvėse, Savanorių prospekte ir t.t. Filmavimai apėmė didelį Vilniaus plotą, tad šį miestą tikrai pažins ne tik vietiniai, bet ir tie, kurie nors kartą čia lankėsi.
O kas patiems filmo kūrėjams labiausiai patiko Lietuvoje?
Labai stengėmės, kad patiktų viskas. Man pačiai labai įstrigo viešbučio, kuriame apsistojo kūrybinė komanda, pastangos. Viešbučio vadovai nusipirko papildomų televizijos kanalų italų kalba, pakeitė kavos aparatus, ruošė jiems vėlyvas vakarienes pagal itališką meniu. Šios pastangos neliko neįvertintos. O juk kartais šalies įvaizdžio formavimas ir prasideda nuo pusryčių viešbutyje.
Ar galima manyti, kad Vilnius po truputį tampa patraukliu miestu filmų kūrėjams iš užsienio?
Akivaizdu, kad Vilnius jau yra patrauklus kino kūrėjams, ir norisi tikėti, kad bus dar patrauklesnis kitais metais. 2014-aisiais pradės veikti pelno mokesčio paskatos įstatymas. Kino prodiuseriai to laukia ne tik su dideliu nekantrumu, bet ir su nerimu. Kol kas nėra aišku, kaip veiks šis įstatymas, trūksta oficialios informacijos. Dėl to šiandien dar nėra aišku, ar mūsų kompanijos vystomi projektai kitais metais bus filmuojami Lietuvoje.
