Pokalbis su Monika Gimbutaite: „Programa yra labai įvairi ir kiekvienas žiūrovas joje ras kažką sau“

Žvarbus gilaus rudens šaltukas į Vilnių atpučia ir Skandinavijos kino naujienas. Jas jau netrukus bus galima išvysti Europos šalių kino forume „Scanorama“. Festivalio metu žiūrovai galės mėgautis daugiau nei 100-u naujausių kino juostų. Kaip teigia organizatoriai, didžioji dalis jų bus apie meilę. Taigi šalti žiūrint filmus neteks. Tad apie šių metų „Scanoramos“ programas, svarbiausius filmus bei temas kalbamės su festivalio koordinatore Monika Gimbutaite.

Kiekvienais metais jūs rengiate tam tikras programas. Kiek šiemet yra tradicinių ir kiek yra naujų programų?

Visos programos yra tradicinės. Šiemet jų turime dvylika, ir daugiau nei 100-ą filmų. Pagrindinės programos būtų „Naujienos iš Šiaurės“, kurioje pristatome naujausius filmus iš Šiaurės šalių, bei programa „Kertant Europą“, kurioje pristatome Europos kino panoramą. Taip pat turėsime dvi retrospektyvas, dokumentikos, trumpametražių filmų, „Naujojo Baltijos kino“ bei „Lietuviškų premjerų“ programas.

Kaip ir minėjote, viena iš pagrindinių programų yra „Naujienos iš Šiaurės“. Filmų programoje nemažai ir jie yra nauji. Ar šie filmai atspindi Skandinaviško kino tendencijas ir kokios jos yra?

Skandinavijos kinas visuomet buvo socialiai angažuotas. Tai, be jokios abejonės, atsispindi ir naujausiuose režisierių filmuose. Skandinavijos režisieriai dažnai kalba apie tai, kas šiuo metu yra aktualu: aktualu jaunam žmogui, kiekvienam visuomenės nariui, emigrantui ar vyresniam.

O kokius svarbiausius šios programos filmus išskirtumėte? Nes jų yra tikrai nemažai.

Taip, išties nemažai. Norėčiau išskirriti Joachimo Triero filmą „Garsiau už bombas“, kuris dalyvavo Kanų kino festivalio konkursinėje programoje. Tai pirmasis režisieriaus filmas, sukurtas anglų kalba. Jame vaidina ir būrys garsių aktorių – tai Jesse Eisenbergas, Isabelle Huppert.

Taip pat norėčiau išskirti „Scanoramos“ atidarymo bei uždarymo filmus.

Filme „Prieš gamtą“ (rež. Ole Giæveras, Marte Vold), kuriuo mes ir atversime šių metų „Scanoramą“, pasakojama tai, ką mes šiuo metu įvardiname kaip pirmojo pasaulio problemą. Vyras, kuris savo gyvenime, atrodytų, turi viską – gerą darbą, gražią šeimą, tačiau jam vis kažko trūksta. Vieną savaitgalį jis nusprendžia išeiti į kalnus ir pagalvoti. Žiūrovai girdi jo užkadrinį balsą. O tas balsas dažniausiai skundžiasi, kaip jam negerai.

Iš tiesų labai džiaugiamės atradę šį filmą – novatorišką, unikalų ir jauną. Manome, jog daugelis mūsų žiūrovų – ir mes patys – galės su juo susitapatinti.

Taip pat rekomenduojame

Siaubo filmai. Top 7

Visiška priešingybė yra „Scanoramos“ uždarymo filmas. Tai Rúnaro Rúnarssono drama „Žvirbliai“. Juosta buvo apdovanota San Sebastiano kino festivalyje. Filme pasakojama apie jauną vaikiną, priverstą išvykti iš Reikjaviko, kuriame gyveno su savo motina. Vaikinas išvyksta į mažą žvejų kaimelį pas tėvą. Viskas jo gyvenime pasikeičia – jis nebeturi savo draugų, nebeturi jam artimos aplinkos. Tėvas geria ir juo nesirūpina. Ši drama yra apie jauną žmogų ir jo bandymą atrasti savo vietą po saule.

Pakalbėkime apie „Naujojo Baltijos kino“ programą. Kuo ji išsiskiria nuo kitų panašių programų kituose Lietuvos kino festivaliuose?

„Naujojo Baltijos kino“ programa yra platforma jauniems režisieriams parodyti savo sukurtus filmus ir taip pat gauti finansinį paskatinimą.

Mūsų partnerių „Vilniaus kino klasterio“ ir AVAKA įsteigti prizai leidžia režisieriams kurti toliau. O „Naujasis Baltijos kinas“ daugeliui tampa tramplynu į didįjį kiną. Tai pastebime sekdami režisierių karjeras ir jų sukurtų filmų keliones po prestižinius kino festivalius.

„Naujojo Baltijos kino“ programoje pristatome Lietuvos, Latvijos ir Estijos jaunų režisierių trumpametražius filmus, atspindinčius tai, kuo šiuo metu gyvena, kvėpuoja šios šalys, ir tai, kokios tendencijos gali būti užčiuoptos.

Paminėjote sėkmės istorijas. Kokios jos?

Režisieriaus K. Jancio filmas „Antropovo vila“ prieš keletą metų buvo apdovanotas „Scanoramoje“ ir, tais pačiais metais pelnęs ne vieną prizą, buvo pristatytas ir Europos kino apdovanojimuose.

Taip pat džiugu, kad tie patys režisieriai sugrįžta į festivalį su savo naujais ieškojimais, naujais novatoriškais sprendimais, o vėliau pradeda kurti ilgametražius filmus, kuriuos, tikiu, po keleto metu galėsime išvysti ir „Scanoramoje“.

Gana netikėta naujiena, kad šiemet rengiate ir siaubo komedijų naktį. Kaip gimė idėja organizuoti šį renginį? Nes, atrodo, „Scanoramai“ tai yra šioks toks išsišokimas.

„Scanoramos“ filmų naktis yra šioks toks išsišokimas tradicinėse „Scanoramos“ programose. Ją rengėme ilgus metus, vėliau padarėme pertrauką, o pernai vėl grįžome su naujausiais ir įdomiausiais Skandinavijos šalių trumpametražiais filmais.

Šiais metais nusprendėme, kad reikia kažko naujo, aštraus ir netikėto. Reiktų paminėti, kad siaubo komedijos apskritai retai kada rodomos festivaliuose. Šio žanro darbai dažnai laikomi trash, B-klasės filmais. Tačiau šie filmai yra labai įdomūs, randantys visiškai naujų formų. Todėl nusprendėme, jog reikėtų suorganizuoti būtent tokių filmų programą. Joje bus rodomi keturi ilgametražiai ir keturi trumpametražiai filmai. Ne tik iš Europos, bet ir iš kitų žemynų. Bus rodomi ir animaciniai, ir vaidybiniai filmai, ir tie, kurių žanro nelabai pavyktų nusakyti.

Tai bus daug kraujo?

Ir daug kraujo ir, tikimės, daug juoko.

Šiemet, kaip ir kasmet, vyksta ir režisierių retrospektyvos. Kuo ypatingi šie du režisieriai (Derekas Jarmanas ir Janas Nemecas), kad rengiate jų retrospektyvas?

Pirmoji retrospektyva skirta Derekui Jarmanui. Antroji skirta Janui Nemecui.

Jungtis, kurią galėčiau įžvelgti tarp dviejų retrospektyvų, yra ta, kad abu režisieriai kalba ne žodžiais, o vaizdais. Vizualines metaforas jie kuria labai skirtingai ir unikaliai. Tai yra jų kino pagrindas.

Svarbu paminėti ir tai, kad abiejų režisierių kūrybinis kelias klostėsi labai skirtingai.

D. Jarmanas iš pradžių nepelnė pripažinimo, tačiau vėliau jo filmais buvo labai domimasi. O šiandien, po D. Jarmano mirties, jo filmų retrospektyvos organizuojamos didžiausiuose kino festivaliuose, prestižinėse pasaulio galerijose, apie jį mokoma kino akademijose.

Jano Nemeco karjera klostėsi kitaip. Jis pradėjo kurtį čekų Naujosios bangos įkarštyje, sulaukė nemenko pripažinimo savo šalyje ir užsienyje. Tačiau vėliau buvo priverstas išvykti iš šalies ir nebegalėjo kurti. O šiandien daugelio „Scanoramos“ programos sudarytojų nuomone jo filmai nepelnytai pamiršti, todėl džiaugiamės galėdami juos pristatyti festivalyje.

Svarbu paminėti ir tai, kad abiejų režisierių filmai beveik nebuvo rodyti Lietuvoje. Tai taip pat tapo akstinu organizuoti šių režisierių retrospektyvas.

Ko gali tikėtis žiūrovai, atėję pažiūrėti šių kūrėjų filmų?

Gali tikėtis to, ko niekur nėra matę. Nes D. Jarmanas kuria visiškai unikalią kino kalbą. Jis yra Naujojo queer kino atstovas, o ši mokykla apskritai beveik nebuvo pristatyta Lietuvoje. Jo filmuose nesilaikoma klasikinio naratyvo, juose laužomos visos kino pasakojimo taisyklės, beveik visuose jo filmuose galima išvysti Tilda Swinton.

Janas Nemecas, priešingai negu D. Jarmanas, kuria labai lakoniškai. Jeigu D. Jarmano filmus galėtume įvardinti kaip savotišką vaizdų kakofoniją, tai J. Nemeco filmai priešingai – labai lakoniški, juodai balti, konkretūs.

Iš jų norėčiau išskirti filmą „Nakties deimantai“. Mano manymu, tai vienas įdomiausių, jautriausių kada nors sukurtų filmų Holokausto tema. Įdomu tai, kad visas filmo naratyvas pagrįstas vizualinėmis metaforomis, kurios ir tampa dramaturginiu pagrindu.

Dar viena nemaža programa yra „Neišgalvotas gyvenimas“. Gal šiuos filmus irgi vienija tam tikra tema, tam tikra jausena?

Manyčiau, kad šią programą galėtume skirti į dvi temas. Tai politinė dokumentika, ir filmai, kuriuose nagrinėjamos socialiai jautrios temos.

Prie pirmosios skirties galėčiau paminėti Sergėjaus Loznicos filmą „Įvykis“, kuriame pasakojama apie Rusijoje vykusį pučą. Jis sukurtas iš archyvinės medžiagos. Šis filmas tampa savotišku „Maidano“, kurį pristatėme pernai, tęsiniu, taip pat vieno pirmųjų S. Loznicos filmų „Blokada“ atgarsiu.

Svarbu paminėti ir Tatianos Brandrup filmą „Kinas: viešas reikalas“. Jame pasakojama apie Naumą Kleimaną, ilgametį Maskvos kino archyvo direktorių, kuris, neįtikęs V. Putino valdžiai, buvo priverstas pasitraukti. Jame pasakojama apie politikos ir kūrybos santykį.

Prie socialiai jautrias temas nagrinėjančių filmų norėčiau paminėti „Iškrypėlių parką“, pasakojantį apie JAV įsikūrusį buvusių seksualinių nusikaltėlių centrą, kuriame esantys žmonės tokio gyvenimo nesirinko – kitur gyventi jie tiesiog negali, nes visuomenė jų nepriima.

Filmo režisieriai balansuoja ant labai siauros ribos. Atrodytų, kad, kalbant tokia sudėtinga ir kontroversiška tema, labai nesunku imti ir palaikyti vieną arba kitą pusę – aukas arba tuos, kuriuos šiuo metu laikome nusikaltėliais. Manau, kad režisierius sukuria tokį objektyvų portretą, kokį tik įmanoma šioje situacijoje.

Šiemet taip pat vyks ir keletas industrijos renginių. Norėčiau apie vieną pakalbėti – apie „Scanoramos“ kryptys“. Kokia yra šių metų tema ir ko gali tikėtis jos dalyviai?

Šių metų temos yra skirtos filmo vystymo ir paruošiamiesiems gamybos darbams. Turėsime daug lektorių iš Vakarų Europos bei Skandinavijos, kurie supažindins jaunuosius kino talentus su skirtingais filmo vystymo aspektais. Tai kino rinkodara, filmo kelionė po festivalius, kūrybiškas prodiusavimas ir kitos temos.

Ir pabaigai, ar būtų įmanoma įvardinti vieną ar du filmus, kurie atitiktų šių metų „Scanoramos“ veidą?

Manau, kad ne. Šių metų „Scanoramos“ programa yra labai įvairi ir tikriausiai kiekvienas žiūrovas joje ras kažką sau. Galbūt galima išskirti filmą, įdomiausią kiekvienam iš mūsų, tačiau apibendrinančio, manau, nėra. Jeigu jis būtų, tikriausiai, jį vieną ir rodytume.

O koks jums būtų pats įdomiausias šių metų festivalio filmas?

Nors ir sunku, bet galbūt galėčiau išskirti vieną filmą.

Tai režisieriaus Andrew Haigh darbas „45 metai“, pristatytas Berlyno kino festivalyje ir pelnęs apdovanojimus už geriausią vaidybą abiem filmo aktoriams. Šis filmas be galo liūdnas, tačiau, pamačiusi jį Berlyne, buvau tokia laiminga ir pakylėta, jog tokie filmai apskritai dar yra kuriami, kad filmo sukeltas liūdesys tarytum net nuslūgo. Šis kamerinis bei subtilus filmas analizuoja dviejų žmonių santykius: kaip mes juose suprantame save ir kaip suprantame kitą. Manau, tai yra vienas įdomiausių šių metų „Scanoramos“ filmų.

Festivalio „Scanorama“ spaudos konferencija