Vieniems jie – šeimos nariai, patyrę skaudžią gyvenimo dramą, kitiems – herojai, kovojantys už politinę savo valstybės laisvę ir besislapstantys miškuose, pažįstami tik iš istorinių šaltinių. Ką tik savo gyvenimą kino salėse pradėjusiame dokumentiniame filme „Nematomas frontas“ (The Invisible Front, 2013), jie – miško broliai, drąsūs vyrai ir moterys, pasiryžę paaukoti gyvybę dėl savo šalies. Pastarosiomis dienomis Lietuvoje apie partizanus daug kalbame būtent dėl šio filmo. Iš šalies papasakoti apie mūsų šalies skaudžią praeities patirtį sovietų valdžios metu mums patiems ir visam pasauliui kino juostoje pasiryžo keturi filmo kūrėjai: Jonas Ohmanas, Vincas Sruoginis, Markas Johnstonas ir Markas Ryanas.
Ilgai nelaukusi kviečiu tris iš „muškietininkų“ pokalbiui apie „Nematomą frontą“. Prieš mane – J. Ohmanas ir V. Sruoginis, kino juostos režisieriai ir scenarijaus autoriai, bei M. Johnstonas, kino juostos scenarijaus autorius ir prodiuseris.
Kristinos Sereikaitės nuotrauka
Sutikus jus, pirmasis klausimas, kurio atsakymą noriu sužinoti– kaip susibūrėte į šią tarptautinę kino kūrėjų komandą?
Jonas Ohmanas: Visi turime savo istoriją ir skirtingą kelią iki „Nematomo fronto“ kūrimo. Galima sakyti, susipažinome per Vincą (aut. – Vincą Sruoginį). Lietuvoje jau buvau per revoliuciją, lietuvišką Maidaną, ir stebėjau, kas čia per žmonės, kas vyksta, kodėl ir iš kur. Tai man davė stiprų „užtaisą“. Kiek vėliau, 1996 m., vienas pažįstamas į rankas man davė Juozo Lukšos knygą „Partizanai“. Tas pasakojimas dėl įvairių priežasčių mane palietė labai smarkiai. Galiausiai tą knygą išverčiau į švedų kalbą ir iš gauto honoraro nusipirkau vaizdo kamerą, su kuria pradėjau filmuoti knygoje aprašytus žmones. Negalėjau patikėti, kad kai kurie asmenys, figūruojantys knygoje, dar yra gyvi! Gimė noras apie juos sukurti filmą ir laikui bėgant susipažinau su Marku ir Vincu (aut. – Mark Johnston ir Vincu Sruoginiu).
Markas Johnstonas: Galbūt prieš dešimtį metų dalyvavau turistiniame žygyje po Baltijos šalis ir buvau „Genocido aukų muziejuje“ Lietuvoje. Jis man padarė labai didelį įspūdį. Nuotraukos, laiškai, istorijos apie tautas, kurios kovojo už savo laisvę… Tos netolimos praeities negalėjau užmiršti. Dar po dvejų metų aš atvykau į Niujorką: mečiau darbą ir ėmiau čia ieškoti naujų kontaktų. Praėjus tik dviems savaitėms, viename vakarėlyje sutikau Vinco žmoną – pradėjau kalbėti apie kelionių istorijas ir viena iš jų buvo apie Lietuvą. Nepatikėsite, bet ji atsakė: „Juk mano vyras lietuvis! Nejuokauju, jis daug žino apie partizanus Lietuvoje ir jau apie penkerius metus bando filmuoti filmą apie tai su Jonu Ohmanu.“ Jau kitą dieną mes su Vincu susitikome.
Kristinos Sereikaitės nuotrauka
Vincas Sruoginis: Mano šeima iš Lietuvos. Augau Amerikoje, bet „pusę manęs“ visada sudarė Lietuvių kultūra. Studijavau ir dirbau reklamos, televizijos laidų ir kino srityse. Mano senelis buvo Lietuvos diplomatas ir jam mirus pasakiau, kad noriu pasitraukti iš reklamos pasaulio ir galbūt sukurti filmą. Po kelių mėnesių susipažinau su Jonu (aut. – Jonu Ohmanu). Įdomiausia, kad tai buvo susitikimas su kažkuo, kas neturi ryšių su Lietuva, išskyrus tai, kad čia gyvena. Tačiau tai buvo susitikimas dėl „Nematomo fronto“ idėjos realizavimo, idėjos, kaip pateikti tą istoriją. Aš užaugau ir ilgai gyvenau su ja.
Vincai, kaip pavyko atsitraukti nuo asmeninėstremtinių istorijos, nuo savo šeimos patirčių ir pamatyti šią temą iš šalies, parodyti ją filmo žiūrovui?
V. S.: Man visą gyvenimą buvo pasakojama, ką tuo metu reiškė būti lietuviu. Pats visada kitiems atsakinėjau, kas yra Lietuva. Man tai jau tarsi įgimta. Mokykloje turėjome tokį žemėlapį, kur buvo didelė raudona dėmė ir istorijos mokytojas sakydavo, kad tai yra Rusija. Tačiau aš vis keldavau ranką ir bandydavau jį pataisyti, kad Lietuva yra nepriklausoma valstybė, kad ją okupavo. Anksčiau, kai Amerikoje pasakydavai, kad esi iš Lietuvos, galėdavai istorijos pamoką pravesti vien apie tai, kokia tai šalis, kaip ji atsirado, kokia kalba ten kalbama ir panašiai. Dabar, laimei, taip būna vis rečiau.
Kristinos Sereikaitės nuotrauka
Kaip jūs, pasirūpinę didvyriškos partizano Juozo Lukšos istorijos atskleidimu kine, suvokiate partizano fenomeną? Kokias jo savybes įvardintumėte kaip pagrindines? Esame girdėję, kad sovietai juos vaizdavo kaip paprasčiausius plėšikus ir kad toks vaizdinys net ir šiandien susilaukia nemažai palaikymo…
J. O.: Turime suprasti, kad Lietuvos praeitis sovietų laikais buvo numarinta ir prievarta performuota. Žvelgiant iš dabarties perspektyvos, viskas apsiverčia aukštyn kojomis: kur buvo juoda – balta, kur buvo balta – juoda. Kartais perdėtai, kartais tiesiog trafaretiškai. Partizaninis karas yra netradicinis karas: ne toks reguliarus, tai – šešėlinis reikalas. Buvo įvairių sumetimų, dėl kurių tuo metu žmonės kažką darė arba ne.
Partizano apibūdinimas labai priklauso nuo žmogaus pasirinkimo, jo charakterio – ar žmogus pats supranta, kodėl tai daro. Pavyzdžiui, J. Lukša į šį karą ėjo su tam tikra idėja. Gal banaliai skamba, bet ta idėja buvo laisva Lietuva. Partizanų branduolys, tarp kurių buvo ir J. Lukša, buvo tikrai išskirtiniai žmonės, jaučiantys tam tikrą įsipareigojimą įgyvendinti savo ir kitų, šalia esančių žmonių viziją. Tai jie darė beveik bet kuria kaina. Aš pats eičiau ten kovoti, nes tiesiog kitaip negaliu.
M. J.: Prieš pradėdamas dirbti su „Nematomu frontu“ apie partizanus žinojau labai mažai. Žinojau, kas jie buvo ir ką jie darė. Kai pradėjau gilintis į šią temą, sužinojau J. Lukšos istoriją, supratau, kad jis buvo šalies didvyris. Jis parskrido atgal iš meilės tėvynei, ir dėl jos jam teko paaukoti gyvenimą. Visos šios asmeninės, vidinės istorijos man buvo visai naujos.
Taip pat buvo labai įdomu stebėti, kaip šioje istorijoje dalyvauja Amerika. Neturėjau jokio supratimo apie tai, kaip ji buvo įsipainiojusi į tai, kas vyko. Buvo įdomu išsiaiškinti, kokia buvo sovietų istorinė perspektyva. Mūsų žinios apie propagandą ir tai, kas vyksta šiandien, kas vyko anksčiau, iš esmės parodo, kad beveik niekas nepasikeitė.
Kristinos Sereikaitės nuotrauka
Žiniasklaidoje teko skaityti, kad dirbdamas su šiuo filmu vis galvojote: „Ar aš taip galėčiau?“ Markai, ar galiausiai pavyko atsakyti į šį klausimą?
M. J.: Manau, kad jie elgėsi teisingai. Tikrai pasielgčiau taip pat. Tai tikrasis šios istorijos pamatas – ar gali apsiauti kario batus ir su aistra gintis, kai kažkas ateina ir sukelia perversmą: perima valdžią, atskiria tavo šeimą, nužudo draugus, sukelia masines žudynes. Jie buvo žiaurūs. Šis apsisprendimas yra be galo svarbus – ar rizikuotum savo gyvybe, ką tada darytum? Aš jaučiuosi gana stiprus, pasielgčiau taip pat, kaip ir jie.
Kaip Lietuvai dabar sekasi atrasti savo identitetą?
J. O.: Dabar Lietuva, kaip ir dažnai istorijoje, yra tarp įvairių jėgos laukų. Šiuo atveju tarp Vidurio ir Vakarų pasaulio – nieko nauja. O tą rusišką, sovietinį naratyvą jaučiame ir dabar. Rusija su savo imperinėmis ambicijomis savo veiksmus tęsia toliau. Ką matome Ukrainoje, yra savotiška tąsa to, kas pokariu vyko Lietuvoje ir kitur. J. Lukšos knygos pirmajame puslapyje yra toks sakinys: „Mums ir jums buvo iššūkis – ar pasilikti Lietuvoje ir stengtis kovoti, ar pasitraukti į Vakarus.“ Iš esmės tas pats klausimas išlieka ir šiandien: jaunimas klausia savęs, ar pasilikti čia. J. Lukša puikiai suprato, kad ko gero šios jo pastangos baigsis mirtimi. Jam tai nebuvo svarbu, nes jis matė savo pasirinkimą, savo viziją. Tai didžiausia ir geriausia viso to pamoka.
Kristinos Sereikaitės nuotrauka
Jūsų naujas filmas būtent dabar atrodo politiškai svarbus. „Nematomo fronto“ interneto tinklapyje šalia informacijos apie šį filmą daug informacijos apie padėtį Ukrainoje? Kokią tarptautinę žinutę siunčiate jos gyventojams?
J. O.: Tai atsirado natūraliai, nereikėjo mąstyti jokių strategijų. Rusija aiškiai rodo, kad jie daro tą patį, ką ir tada, pokaryje, ir jie šias ambicijas tęs. Ukrainoje matau daug įvairių situacijos panašumų – principai tie patys, tik laikas ir žmonės – kiti. Tai tiesiog toks natūralus tęsinys. Iš kitos pusės, kalbant apie Vakarus, apie pačią Ameriką, Europą, matome Vakarų civilizacijos abejones, norą nesikišti, pastangas laikytis šiek tiek atokiau. Čia irgi nieko daug naujo. Trumpai kalbant, geopolitika keičiasi labai labai lėtai. Bet vis dėlto stebuklas yra.
Žiūrovų, mačiusių naująjį filmą Lietuvoje, atsiliepimai yra išskirtinai teigiami. Ar laukėte tokio jų palaikymo?
J. O.: Mes be galo dėkingi „Kino pavasariui“, kuriame laimėjome žiūroviškiausio lietuviško filmo apdovanojimą. Kai darai filmą, visada nori, kad žmonės būtų sujaudinti, kad išėję iš kino salės tikrai kažką suprastų. Šitas naratyvas yra be galo galingas ir, tikiuosi, bendromis pastangomis mums pavyko užčiuopti jo galios. Tai graikų drama, šioje istorijoje galima atrasti visko. Visi tiek įdėjome į šį filmą, kad kartais jau nebeatskiriu, kur kieno pastangos prasideda ir kur jos baigiasi. Tas tarybinis, eilinis bandymas kažką deformuoti, pasukti kita linkme, apkalbėti prieš tikrą pasakojimą yra bejėgis. Kažkokios apkalbos čia tiesiog neranda vietos.
Kristinos Sereikaitės nuotrauka
Markai, kaip filmo prodiuseris, kokią įsivaizduojate „Nematomo fronto“ ateitį?
M. J.: Tikiu istorija, kurią mes rodome šiame filme. „Nematomas frontas“ gali būti mokytojų filmu. Formaliai, kodėl jis negalėtų tapti beletristiniu filmu: su personažais, tikrą kovą dėl laisvės praplečiant aistros, meilės intarpais. Tai galėtų būti galingas pasakojimas, kurį būtų įdomu pamatyti. Matau didžiules šio filmo augimo galimybes. Jis yra skirtas tarptautinei publikai, tačiau bet kokiu atveju jis yra Lietuvai ir lietuviams.
Ar važinėjant po Lietuvą ir kalbinant vietinius skaudžiomis temomis jie nelaikė jūsų „nevietiniais“? Ar nesulaukėte jų priešiškumo?
J. O.: Niekada. Turbūt stipriausias mano pliusas, kad labai mėgstu įsigilinti. Kai važiuodavome pas žmones, mes žinojome, kas bus. Supratome, kur važiuojame, su kuo mes bendrausime. Susitikome su visokiais žmonėmis, ne tik su partizanais, bet ir su ryšininkais, saugumiečiais, agentais. Supranti, ką darai, supranti kontekstą, aplinką ir žmonės tą jaučia… Žinoma, reikia užduoti teisingus klausimus. Ne klausinėti „kaip jūs jautėtės“, o kalbėti apie tai, kur jūs buvote, kas buvo tie kiti žmonės ir panašiai. Ir, aišku, mes stengėmės elgtis garbingai. Kad ir kas būtų tas žmogus (buvo ir labai sudėtingų), stengėmės išlikti garbingais ir jų nesmerkti. Tačiau tas momentas, kad nei vienas iš mūsų nėra vietinis, kartais davė ir duoda savo privalumų, nes tu nesi konteksto dalis.
Kristinos Sereikaitės nuotrauka
Kodėl iš pradžių nusprendėte filmą paskirti Amerikos auditorijai? Ar manote, kad Lietuvoje žinome pakankamai?
J. O.: Tikrai nemanau, kad pakankamai. Visų mūsų patirtys labai skirtingos: Vincas tai patyrė kiek kitaip, nes jis tremtinių vaikas, partizanų temą pažino daug anksčiau, o mes su Marku prieš dvidešimt su viršum metų apie juos nenutuokėme nieko. Mums tiesiog nebuvo lietuvių, nebuvo Lietuvos. Ir štai staiga pasikeičia žemėlapis, atsiranda šalys – Latvija, Estija, Lietuva. Taip pat pasikeičia ir supratimas apie pasaulį, apie istoriją, apie žmones. Atradome dar nepapasakotą istoriją ir atsirado galimybė kažką padaryti, pasireikšti asmeniškai. Į tai taip pat dedame tam tikras ambicijas.
O kitas dalykas – kažkada čia atvažiavau daryti filmų ir pasakoti istoriją Švedijai, Skandinavijai, Amerikai. Bet tenka pripažinti, kad vis labiau pats suprantu, kad darau filmus lietuviams apie Lietuvos istoriją, apie Lietuvos žmones.
M. J.: Tai istorija, apimanti ypač didelę įvairovę pamokų, kad pasaulyje niekada nebus tylu ir ramu. Daugiausia, ką gali padaryti, tai ginti savo šalį ir šeimą. Istorijos požiūriu to negalima pamiršti. Tai galinga filmo apie karą žinutė.
Tuomet kokiai Lietuvos auditorijai skirtas „Nematomas frontas“?
V. S.: Norėjome šį filmą padaryti kaip galima prieinamesnį, įdomų kiekvienam žmogui: jauniems, seniems, vyrams, jų žmonoms, merginoms… Tačiau tai, kad jauni žmonės taip susidomėjo šiuo filmu, yra geriausia, ko mes galėjome tikėtis.
J. O.: Tie žmonės, kurių istorijas pasakojame, buvo jauni. Kai J. Lukša žuvo, jam buvo 30 metų. Tarp šiuose įvykiuose dalyvavusių žmonių, buvo ir tokių, kuriems buvo tik 12-13 metų. Kalbant apie jaunus žmones, kartais sakoma, kad „Ai, sovietmečiu nebuvo taip viskas blogai. Gyvenau ten, nostalgija ir panašiai.“ Bet žmonės prisimena save jaunystėje. Partizanai taip pat buvo jauni, bet jų prisiminimai apie save jaunystėje yra kitokie. Ženkliai sunkesni, glaudesni, bet taip pat, manau, jie tuo didžiuojasi – „Aš buvau jaunas, aš padariau.“ Ir nors manau, kad šis filmas tikrai skirtas visiems, bet būtent jaunas žmogus gali pamatyti ir suprasti kažką naujo: apie Lietuvą, apie kitus, gal ir apie save. Sakykime, tai tikras archetipas.
Kristinos Sereikaitės nuotrauka
Į filmą būtų gerai eiti su šeima – ne tik jauni žmonės, bet tėvai, jų vaikai, įvairių kartų žmonės. Kiekviena karta turi tam tikrą santykį su šia istorija. Todėl gal, atėjus į filmą su savo močiute ar draugų kompanija, atsiras noras kalbėti, nes apie šį laikotarpį tai darome gerokai per mažai.
Jau padėjote tašką „Nematomo fronto“ kūrybos procese. Ką galite pasakyti apie Lietuvos valstybės bendradarbiavimą su dokumentinio kino kūrėjais?
J. O.: Kalbant apie institucijas, reikia paminėti Lietuvos kariuomenę, kuri įvairiais būdais padėjo mums: malūnsparniais, tuščiais šoviniais ir panašiai. Viena iš tokių pirmų rimtesnių piniginių injekcijų buvo Kultūros rėmimo fondo parama. Aišku, norėtųsi, kad Lietuva dėtų kiek daugiau pastangų į savo atminties įamžinimą tiek filmais, tiek dokumentika. Ir to trūksta kalbant ne tik apie pokarį, bet ir, pavyzdžiui, apie Lietuvos holokaustą, apie LDK paveldą, sovietmetį su visais jo momentais. Atminties fiksavimas yra kertinis momentas.
Koks tada tas dabartinis politikos ir meno santykis?Ar politika, norėdama išlikti „visuotiniu“ reikalu, nebeišsiverčia be meno?
J. O.: Tai darosi vis svarbiau, nes gyvas ryšys, liudininkai, dalyviai išeina ir laikui bėgant darosi dar svarbiau tai įamžinti. Viskas persiformuoja, keičiasi, vėliau bus dar kitaip. Mūsų laikais filmas yra vienas įtaigiausių ir stipriausių būdų pateikti patirtį ir istoriją. Reikia labiau partizaniškai žiūrėti į šį reikalą: geriau remti ne tris grandiozinius, milžiniškų pinigų reikalaujančius darbus, bet geriau remti dvidešimt – iš dešimties pasiseks gal dviems trims, bet pasiseks. Patarčiau rinktis plačiau, labiau rizikuoti, nes atsipirks.
Filmo „Nematomas frontas“ kūrėjai
„Nematomo fronto“ kūrimo akimirkos
