fbpx
Festivaliai, Nepatogus kinas, Pokalbiai

Pokalbis su „Nepatogaus kino“ organizatoriais: festivalis skatins permąstyti asmeninę ir kolektyvinę demokratijos naudą

Dovilė Grigaliūnaitė ir Gediminas Andriukaitis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

„Rinkimų metu parduok savo balsą ir gauk 500 taškų“, „Neskaityk partijų programų ir gauk 250 taškų“, „Rink kandidatus pagal grožį ir gauk 200 taškų“, „Bambėk, kad po rinkimų niekas nepasikeis ir gauk 150 taškų“. Taip provokuoja šių metų „Nepatogaus kino“ festivalis. Šiemet jis išskirtinai kitoks – tik internete. Kviečiantis apmąstyti pilietiškumą ir demokratiją.

„Skatiname žiūrovus pagalvoti, kokia yra asmeninė ir kur yra kolektyvinė demokratijos nauda, kokia yra kolektyvinė ir asmeninė atsakomybė“, – apie šių metų festivalio tikslą sako „Nepatogaus kino“ direktorius Gediminas Andriukaitis.

Apie pasaulinės pandemijos sukeltus iššūkius, persikėlimą į internetą bei festivalio filmus kalbamės su „Nepatogaus kino“ direktoriumi Gediminu Andriukaičiu ir viena iš festivalio programos sudarytojų Dovile Grigaliūnaite.

Festivalis jau 14-tas. Kaip jis pasikeitė per tuos metus? Juk 14-ka metų yra visai didelis laiko tarpas.

Gediminas Andriukaitis. Festivalis pasikeitė visomis prasmėmis. Jei pradžioje jis buvo aktyvistinis, mėgėjiškas, tai dabar jis – didžiausias dokumentinių filmų festivalis Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Kaip „Kino pavasaris“ ir „Scanorama“ esame tęstinis tarptautinis kino festivalis. Institucinis pripažinimas rodo, kad tai yra svarbus kultūrinis renginys šalyje.

„Nepatogus kinas“ per visus metus išlaikė savo identitetą – tai stipriai socialinis, politinis dokumentinių filmų festivalis, kartu derinantis ir integruojantis kino meno aspektą. Ieškome įdomių filmų, naujos formų ir dokumentinio kino raiškos krypčių.

Dovilė Grigaliūnaitė. Labai svarbus festivalio pokytis yra prieinamumo didinimas. Visuomet siekėme, kad festivalis būtų pats prieinamiausias Lietuvoje. Einant metams jis vis didėjo – filmai buvo pradėti pritaikyti neprigirdintiems ir turintiems klausos negalią, taip pat buvo filmas, skirtas akliesiems. „Nepatogus kinas“ prasiplėtė ir žiūrovų amžiaus prasme. Atsirado filmų pradinukams, ikimokyklinukams. Šiemet festivalis išsiplėtė ir geografiškai, nes perkeltas į internetą.

„Nepatogus kinas“ glaudžiai bendradarbiauja su žmogaus teisių institucijomis. Kokia žmogaus teisių padėtis Lietuvoje, kokios skaudžiausios ar aštriausios temos?

G. A. Nevyriausybinė organizacija Lietuvos žmogaus teisių centras kartu organizuoja festivalį ir yra svarbi festivalio dalis. Kaip festivalis pastebime vieną esminių problemų – prieinamumo nebuvimas žmonėms, turintiems fizinę negalią. Visoje Lietuvoje yra vienetai kino salių, kurios pritaikytos žmonėms su fizine negalia. Tai yra didžiulis apsileidimas, lygių galimybių įstatymo pažeidimas ir ši situacija yra visiškai nepateisinama.

Tai, kad šiais metais festivalis vyksta virtualioje erdvėje, paradoksaliai pagerino žmonių su fizine negalia situaciją – dabar jie galės pamatyti visą programą. Nors žinoma, jie turėtų turėti galimybę žiūrėti salėje filmus su kitais.

Gediminas Andriukaitis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

O kaip su kino kūrėjų teisėmis. Prieš keletą metų buvo akcija per festivalio atidarymą, kuomet visi kartu nusifotografavome palaikydami tuo metu kalinamą Olegą Sencovą. Kokia yra dabartinė kino ar žmonių, kurie užsiima videomenu ar reportažais, padėtis pasaulyje? Gal turite žinių, kad yra panašiai įkalinti kaip O. Sencovas?

G. A. Pasakyčiau, kad menininkų persekiojimo tik daugėja. Reikia pripažinti, kad demokratijos pasaulyje mažėja. Jos mažėjant daugėja žmogaus teisių pažeidimų, ypač prieš menininkus, prieš žmones, turinčius labai stiprią nuomonę ir galinčius pasiekti visuomenę. Tokių atvejų yra Irane, taip pat Baltarusijoje. Rodysime filmą „Grynas menas“ (rež. Maxim Shved). Jo režisierius per dabar vykstančius Baltarusijoje protestus buvo įkalintas.

D. G. Tikimės, kad Maximas Shvedas papasakos mūsų žiūrovams apie savo patirtį ir situaciją Baltarusijoje. Su juo rengsime virtualų kolektyvinį seansą, kurio metu visi žiūrovai galės pasikalbėti apie šalyje vykstančius procesus.

Dauguma festivalių pasirenka keik kitokį formatą – dalį filmų rodo salėse, dalį – internete. Kas lėmė tokį kardinalų apsisprendimą festivalį rodyti tik internete?

D. G. Tokio formato festivaliui ruošėmės jau prieš pusę metų. Jau tuomet buvome nusprendę, kad festivalis bus toks. Nors ir yra galimybės rengti renginius ir filmus rodyti kino salėse, tačiau jų organizuosime nedaug. Juose galės dalyvauti labai mažai žmonių ir seansai bus mažoje ŠMC salėje. Apsisprendimas yra toks, nes norime reaguoti į dabartinę situaciją ir sukurti kuo saugesnę aplinką žiūrėti filmus. Nežinome, kaip bus kitais metais, bet šiuo metu festivalis internete yra mūsų prioritetas.

Dovilė Grigaliūnaitė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

G. A. Kai prasidėjo pandemija, supratome, kad tai yra išskirtinės aplinkybės, ir pagalvojome, kodėl nepadaryti kažką kitaip. Naujas festivalio formatas suteikė ir daugybę galimybių. Dabar kiekvienas žmogus, esantis bet kur Lietuvoje, gali pamatyti visą festivalio programą.

Didžiausias iššūkis buvo sukurti festivalinę nuotaiką, kuri yra įprasta „Nepatogiam kinui“ – vyksta daug susitikimų su režisieriais, daug pokalbių, daug bendraujama. Dirbome, kad parengtume renginių programą, kuri kurtų festivalio nuotaiką. Dauguma festivalių tiesiog pasitalpina filmus internete, o mes nusprendėme, kad tai nėra gerai ir dėl to siūlome savo žiūrovams virtualiu būdu įsitraukti į festivalį, bendrauti, kalbėtis, dalyvauti bendruose seansuose.

Kaip vyks virtualus festivalio atidarymas ir papasakokite apie seansus kartu bei „Watch Party“?

G. A. Galvojome, jeigu renginiai vyks gyvai, tai ir jų erdvės turi būti neįprastos. Laimingai sutapo aplinkybės, kad atidarymo filmas nufilmuotas Lietuvoje išskirtinėje erdvėje – Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Šio festivalio premjera įvyks mūsų festivalio metu. Toje išskirtinėje erdvėje, kurioje juosta ir buvo kurta, pristatysime filmą ir atidaryme festivalį.

Visiems Lietuvos žiūrovams sudarysime sąlygas dalyvauti atidaryme. Jie galės stebėti atidarymo ceremoniją, kartu žiūrėti filmą ir po to dalyvauti pokalbyje su kūrybine komanda. Bandome naikinti ribą tarp virtualybės ir tikrovės.

Gediminas Andriukaitis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

D. G. Mums buvo labai svarbu, kad vyktų diskusijos, nes jos yra unikali festivalio dalis. Esame parengę programą, kuri kartosis kiekvieną dieną. Laikas bus tas pats. Kiekvieną dieną vyks diskusijos transliacija mūsų „Facebook“ platformoje, joje žmonės galės užduoti klausimus. ŠMC vyks „gyvi“ seansai bei virtualūs susitikimai su režisieriais. O kiekvieną dieną 20 val. virtualioje kino salėje vyks „Watch Party“ seansai.

Tai tokie seansai, kai tam tikrą valandą visi kartu žiūrėsime filmą. Po peržiūros vyks susitikimas internetu su režisieriais, filmų veikėjais.

Kaip ir kasmet, šiemet festivalyje yra „Konkursinė“, „Panoramos“ ir kt. programos. Kokie jų svarbiausi akcentai?

D. G. Festivalio programa išlaikė struktūrą, kokia buvo daugelį metų. „Konkursinėje programoje“ filmai varžosi dėl geriausio filmo pozicijos, o „Panoramos“ programoje nėra vienijančios temos. Tai – svarbiausi pastarųjų metų dokumentiniai filmai, politinėmis, socialinėmis, žmogaus teisės temomis. Svarbiausia – „Specialioji programa“, kuri yra šių metų ašis ir kalbanti apie tas temas, kurios mums atrodo pačios karščiausios.

Šiemet Lietuvos ir Pasaulio rinkimų (JAV, Baltarusijos) kontekste norėjome pakalbėti apie demokratiją ir jos procesus, jos mažėjimą, mūsų kiekvieno įsitraukimą į demokratijos procesus bei mūsų veiksmų reikšmę. Ši „Specialioji programa“ pavadinta „Vienas balsas“.

Dovilė Grigaliūnaitė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

„Vienas balsas“, iš vienos pusės, reiškia vieną balsą einant į rinkimus balsuoti, iš kitos pusės, mūsų visų susiliejantis vienas balsas, mūsų balsai, kurie gali tapti vienu. Programoje yra filmų apie Honkongo protestus, rinkimus ir korupciją. Galvojant apie visas šias temas ir kilo šių metų kampanija. Konkretaus šūkio neturime, bet ši kampanija yra kiek provokuojanti išraiška to, kas šiuo metu mums „dega“ ir kas yra svarbu.

G. A. Iš esmės programa „Vienas balsas“ siekėme skatinti demokratijos refleksiją, kokia ji yra XXI a., kiek ji yra pajėgi atsispirti melagienoms, socialinių medijų keliamiems iššūkiams, kurie „uždaro“ žmones savo burbuluose. Kita aspektas – kokia yra globalios ir Lietuvos demokratijos kokybė.

Skatiname elgtis absurdiškai, bet kartu klausiame, kodėl aš balsuoju, kaip balsuoju, ką mano balsas lemia. Skatiname žiūrovus pagalvoti, kokia yra asmeninė ir kur yra kolektyvinė demokratijos nauda, kokia yra kolektyvinė ir asmeninė atsakomybė.

Gal galite paminėti ryškiausius šių metų festivalio filmus? Tuos, kurių būtų nevalia praleisti?

G. A. Jei kalbėtume apie „Vieno balso“ programą, tai vienas stipriausių politinių žmogaus teisių filmų, kuriuos pastaraisiais metais esu matęs, yra „Kolektyvinis“ (rež. Alexander Nanau). Šis filmas yra išskirtinis programoje, nes bus parodytas keletą kartų tik „gyvai“. Jo nebus galima pamatyti mūsų platformoje. Tai filmas, kuriame pasakojama apie žudančią korupciją tiesiogine šio žodžio prasme. Jis nominuotas geriausiam Europos dokumentiniam filmui šių metų Europos kino akademijos apdovanojimuose.

Gediminas Andriukaitis
Fotografė Vytautė Ribokaitė

D. G. Mano vienas mėgstamiausių šių metų filmų yra „Pamatų duobė“ (rež. Andrey Gryazev). Tai išskirtinės vizualinės formos filmas. „Pamatų duobė“ sukurta iš „Youtube“ rastų vaizdelių, laiškų Vladimirui Putinui. V. Putinas save vadina tautos tėvu ir yra atviras visiems tautos piliečiams, tačiau iš tikrųjų V. Putino nevalia kritikuoti. Žmonės siunčia jam viešus laiškus, kuriuose piktinasi dėl paprastų dalykų, bet kartu piktinasi ir politine sistema ar net keiksnoja V. Putiną. Režisierius surinko vaizdelius ir padarė iš jų vientisą filmą, kuris ir tampa garsiu protesto riksmu. Žmonėms nesusimąstant, jis tampa politiniu pareiškimu.

Dar paminėčiau „Sveiki atvykę į Čečėniją“ (rež. David France). Jis yra apie nusikaltinus prieš LGBT bendruomenę Čečėnijoje. Filmuojama, kai žmonės, susidūrę grėsme, bando iš jos pabėgti.

G. A. Tai labai drąsus filmas, nes jame filmuojama aktyvistų, kurie labai pavojingomis gyvybei sąlygomis gelbėja žmones iš Čečėnijos. Šalyje susidorojama su LGBT aktyvistais ar bendruomenės nariais tiesiog juos nužudant. Fiksuojama vykstanti gelbėjimo operacija.

D. G. Filmas yra labai sukrečiantis, bet ir suteikiantis vilties. Dauguma filmo personažų bus netikrais veidais. Naudojama tam tikra technologija, kuria sugeneruojami veidai. Filmui skirtame „Watch Party“ dalyvaus režisierius iš Čečėnijos ir pabėgę filmo dalyviai.

Fotografė Vytautė Ribokaitė

Šiemet vis vien neatsisakėte konkursinės programos. Žiūrovai irgi galės juos vertinti. Kokios temos vyrauja šioje programoje?

G. A. Festivalyje išliko visi konkursai: vyks tarptautinis konkursas su tarptautine žiuri, kuri vertins tik konkursinę programą ir skirs prizą, bus „Jaunimo balso“ žiuri (jaunų žmonių balso iniciatyva), o žiūrovai galėsi rinkti „Žiūroviškiausią“ filmą iš visos festivalio programos. Labiau matomas teminis aspektas – pabėgėlių problematika, kuri yra bent keliuose filmuose.

D. G. „Konkursinės programos“ filmai yra įdomiausi vizualine, kino kalbos prasme visoje programoje. Joje išlaikoma lyčių lygybė – vyrų ir moterų režisierių yra po lygiai. Istorijos pasakojamos tiek iš vyrų, tiek iš moterų pozicijos. Taip pat turime tokių filmų, kurie yra apie šių dienų temas – „Po ta pačia saule“ (rež. François Jacob). Tai filmas apie Kalnų Karabachą.

Kokie šiemet filmai yra pritaikyti regos ar klausos sutrikimus ar negalią turintiems žmonėms?

G. A. Tokių filmų yra septyni ar aštuoni. Mūsų programoje yra atskira žyma, ją paspaudus šie filmai „išsifiltruoja“. Konsultuojamės su kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų bendruomene. Prieš ruošdamiesi titrų gamybai siūlome filmus ir atsižvelgiame į jų pageidavimus. Tačiau stengiamės atspindėti pilną temų ir programų spektrą. Deja, šiemet regos negalią turintiems žiūrovams negalime nieko pasiūlyti.

Tačiau „Nepatogus kinas“ visuomet siekia, kad filmus pamatytų kuo daugiau žmonių. Dar labiau norėdami įtraukti žiūrovus iš tolimiausių Lietuvos kraštų sukūrėme partnerysčių su 160 Lietuvos bibliotekų ratą ir tose bibliotekose stovės kompiuteriai, kuriuose žiūrovai galės ateiti ir nemokamai žiūrėti filmus bibliotekos darbo metu.

Komentarai

Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.