„Aš nekuriu grynosios dokumentikos, labiau tai pavadinčiau autorine: naudodamasi tikrove bei savo intuicija, kuriu paveikslą, panašiausią į savo vizijas. Sukurti filmą man prireikia poros metų. Iš tos gausybės medžiagos sudėlioju pusvalandžio filmuką. Argi tai galima pavadinti dokumentika?“ – sako režisierė Oksana Buraja, kurios juosta „Liza, namo!“ šiųmetiniuose „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose išrinktas geriausiu trumpametražiu dokumentiniu filmu.
Ir ankstesni O. Burajos filmai „Mama!“ (2001), „Dienoraštis“ (2003), „Kretos sala“ (2007) sulaukė įvertinimo ne tik Lietuvoje, pelnė prizų ir apdovanojimų tarptautiniuose kino festivaliuose Prancūzijoje, Vokietijoje, Brazilijoje, Olandijoje, Belgijoje, Norvegijoje, Rusijoje.
Apie Gyvenimo tiesos paieškas kine, dramatizmą ir kontrastus, režisieriaus kuriamą tikrovę ir grožio ilgesį – pokalbis su režisiere O. Buraja.
Nuo pat pirmojo filmo „Mama!“ einate į labai uždarus, nematomus, sakyčiau, paribių pasaulius. Kodėl Jus tai domina?
Sunku žvelgti į savo kūrybą lyg iš šono, aiškiai suformuluoti, ką ir kodėl darai. Man niekada net nekilo mintis, kad fiksuoju paribių pasaulius. Aš tiesiog matydavau tam tikrų reiškinių, į kuriuos norėdavosi geriau įsižiūrėti, stabtelėti ir pamėginti tai suprasti.
Anksčiau aš šventai tikėjau, kad per kiną galiu atrasti Gyvenimo tiesą. Tai buvo pagrindinis mano kūrybos impulsas, dėl to aš visa tai ir dariau. Dramatiškose gyvenimo situacijose, lyg žaibui apšvietus, maniau, jog galėsiu išvysti tą tiesą. Man rodės, kad ta aštri tikrovė tartum rentgene atskleidžia pačius giliausius žmogaus vidinio gyvenimo klodus, parodo jo esmę, tai, kas jis yra iš tiesų – neuždengtas kaukėmis ar grimo sluoksniu. Kasdienėse situacijose atsiskleidžia žmoguje slypintis blogis ir gėris. Ir būtent tai man visada atrodė svarbu pažinti, nes kaip tik čia jutau slypint gyvenimo esmę.
Tik gerokai vėliau supratau, kad toks mano požiūris ir troškimas per kiną atrasti Gyvenimo tiesą buvo be galo naivus…
Tačiau net genamas tauriausių minčių ne kiekvienas ryžtųsi eiti tokiu keliu, kuriuo einate Jūs – filmuoti dramatiškus gyvenimus, kupinus skurdo, nevilties, alkoholio, pykčio. Kodėl Gyvenimo tiesos Jūs ieškote šiuose gyvenimuose?
Man atrodė, kad šiuose gyvenimuose ją išvysti gerokai lengviau, tik reikia sulaukti tinkamo momento. Kita vertus, dramatizmas, būtinas kino filmui, čia yra savaime, todėl jį užfiksuoti reikia mažiau pastangų, nei, tarkime, nebanaliai parodyti išmintį ar grožį. Tai jau ypač subtilu…
Visuose mano filmuose išties egzistuoja visi šie išvardyti dalykai. Aš išmokau su jais būti, ir tai fiksuoti man nėra jokia problema. Šie žmonės atviri, su jais lengva bendrauti, jie nesivaržo, o kinui tai be galo svarbu.
Susipažinęs su žmogumi labai greitai supranti, atsiskleidžia jis tau, ar ne. Jei matai, kad žmogus laikosi distancijos ar tiesiai šviesiai pasako „ne“, tuomet bendrauk nebendravęs, filmuok nefilmavęs, nieko nebus. O jei pačiam žmogui tai įdomu, smalsu pamatyti, kas iš viso to išeis, jis pats atvira širdimi leidžiasi į šį nuotykį, tik tuomet kai kas ir gali pavykti.
Pavyzdžiui, filmuojant „Liza, namo!“ tai buvo įdomu mergaitės mamai – kažkas vis atvažiuoja ir juos filmuoja, ne tik ją vieną su dukra, bet ir visą chebrą, jų šventes ir kasdienybę. Tai buvo savotiškas jų gyvenimo pratęsimas su doze adrenalino – jie gyveno paprastus gyvenimus mažame miestelyje ir staiga tapo kai kam įdomūs…
Žiūrint Jūsų filmus, susidaro įspūdis, kad žmonės kalba, elgiasi visiškai natūraliai, lyg Jūsų ten išvis nebūtų. Kaip tai Jums pavyksta?
Na, jei su žmogumi bendrauji vieną, antrą dieną, užsimezga santykis, jam kamera net neegzistuoja. Žinoma, pirmieji filmavimai būna sudėtingi, matai, kad žmogus susikaustęs. Bet tai praeina. Kita vertus, aš ir pati neatrodau ir nesielgiu kaip režisierė, su žmonėmis bendrauju nuoširdžiai, o filmuodama stengiuosi tiesiog išnykti, leisdama atsiskleisti patiems žmonėms.
Esu pastebėjusi, kad filmavimui nesisekant, kai viskas krypsta kita linkme nei tikėjausi, kai pavargsti, nuleidi rankas, jau nebenori daryti jokio filmo, tada, žiūrėk, pamažu lyg iš niekur ima skleistis gyvenimas. Svarbiausia tuo metu spėti įjungti kamerą, nepraleisti šios akimirkos ir neužgožti jos savo įsikišimu. Kai tik noriu sukurti filmą, man niekas nepavyksta. Juk pirminis impulsas yra suprasti, o ne sukurti filmą. Tą prisiminti visada svarbu. Ypač tada, kai prieš akis atsiveriant pasauliui po ranka neturi kameros arba ji guli išjungta. Ir jei taip nutiko, vadinasi, aš pati turiu kai ką suprasti, nes šis atsivėrimas yra skirtas kaip tik man. O svarbiausia – suprasti, kad ne aš visa tai sugalvojau ir režisuoju… Ir jei išlėkė ši akimirka į amžinybę, vadinasi, reikia susitaikyti su tuo ir mėgautis pasaulio patyrimu ne pro kameros objektyvą, bet tiesiogiai čia ir dabar…
Tačiau kartais tai be galo sunku, nes egzistuoja įvairūs spaudimai, kurie neduoda ramybės – įsipareigojimai fondui, bendradarbiams, prodiuseriui. Visi laukia rezultato, tačiau kaip jį pasiekti, jei visos provokacijos atspindėti tikrovę atrodo dirbtinės…
Ką turite galvoje sakydama „provokacijos“?
Tai galima pavadinti ir kūrybiniu bendradarbiavimu su filmo herojais. Negali sukurti to, kas šiems žmonėms nebūdinga, tačiau gali arba laukti, kol tai natūraliai įvyks, arba tai paspartinti.
Kurdama pirmąjį filmą „Mama!“ aš gyvenau bute su šiais žmonėmis ir turėjau marias laisvo laiko fiksuoti tai, kas vyksta namuose. Grįždavau iš paskaitų, kamera – po ranka, ir jei tik kažkoks vyksmas – filmuoju, niekas nevyksta – filmuoju. Užfiksavau keliasdešimt to gyvenimo valandų, nors filme – vos keliolika minučių.
Na, o pati provokacija… tai savotiška vilionė siekiant, kad žmogus kadre būtų organiškas. Pavyzdžiui, man reikia, kad žmogus užeitų į namus ir sugrįžtų. Tai ne itin svarbi, tačiau man būtina detalė. Žinoma, galima palaukti, kol tai nutiks natūraliai, bet neaišku, kiek teks to laukti… Tad galima tiesiai šviesiai paprašyti: „Užeikite į namą ir sugrįžkite, o mes jus nufilmuosime…“ O juk galima ir sugalvoti priežastį. Pavyzdžiui, paprašyti vandens sau… Arba ko nors kito… Ir štai skirtumas — jei žmogus eina žinodamas, kad šiuo metu yra filmuojamas, jis nesielgs natūraliai, nes bus susikoncentravęs į KAIP. O jei jis visiškai negalvoja, kad jį filmuoja, o tiesiog eina vandens, tuomet viskas bus natūraliai. Štai tau ir provokacija…
Žinoma, būna ir kur kas sudėtingesnių momentų, bet čia jau būtų labai ilga kalba…
Kaip apskritai Jūsų filmuose dera dokumentika ir režisūra?
Visiems iškyla tas pats klausimas – ar taip buvo iš tikrųjų? Kodėl? Matyt, ši būtinybė pažinti gyvenimą slypi pačioje žmogaus prigimtyje ir niekaip nesusijusi su menu. Retai kada po filmo peržiūros sulaukiu klausimų apie montažo specifiką ar kompoziciją… Paprastai klausiama: „Ar taip iš tiesų buvo?“ Tada galvoji – na, o jei tu savo herojams surengei šį pasisėdėjimą prie stalo žinodama, kad taip pas juos savaime būna, tuomet tai vyko tikrai ar ne visai tikrai?
Mano filmuose maždaug 50/50 yra to, kas įvyko savaime, ir aš natūraliai tapau liudininke tam tikrų scenų, įvykių, kuriuos dar pavyko ir nufilmuoti. O kitus epizodus, siekiant siužetinės linijos vientisumo ar formos, bandai išprovokuoti dėl tų natūraliai vykstančių akimirkų.
Kiek tai galima pavadinti dokumentika idealiąja šio žodžio prasme, aš nežinau. Matyt, neatsitiktinai atsirado toks įdomus apibūdinimas kaip „autorinė dokumentika“. Suprask, kaip nori… Tad ir aš nekuriu grynosios dokumentikos, labiau tai pavadinčiau autorine: naudodamasi tikrove bei savo intuicija, kuriu paveikslą, panašiausią į savo vizijas. Sukurti filmą man prireikia poros metų. Iš tos gausybės medžiagos sudėlioju pusvalandžio filmuką. Argi tai galima pavadinti dokumentika?
Išties daug kas priklauso nuo autoriaus. Nors turbūt labai nesuklysčiau pasakiusi, kad dauguma filmų – tikrovės, kokią ją pamatė režisierius, konstrukcija. Tai atskleidžia tik paties autoriaus žvilgsnį, jo interpretaciją. Juk kiną sukuria montažas, o čia turi visišką laisvę dėlioti viską, kaip tik išmanai…
Tačiau žiūrovas vis tiek gali „iššifruoti“ žinią, užfiksuotą gyvuose žmonėse… Charakteriai, manieros, auklėjimas, genai… Visa tai žiūrovai priima, todėl kartais būna nevienareikšmiškų filmo „perskaitymų“. Juk kiekvienas žmogus gali matyti ir suprasti įvairius gyvenimo reiškinius savitai, priklausomai nuo labai daug asmeninių veiksnių. Lygiai taip pat jis žiūri ir kiną. Ir nebūtinai jo „perskaitymas“ turės ką nors bendra su režisieriaus puoselėta mintimi, kuriant filmą.
Žinoma, režisierius taip pat turi savo viziją, ir jis kuria pasaulį, kurio šiandien jam reikia. Pavyzdžiui, filme „Liza, namo!“ mergaitė man simbolizuoja žmogaus sielą, nors ir matančią aplinkui tvyrantį blogį, tačiau visomis jėgomis besiveržiančią į tikruosius Namus. Žiūrovas mato mergaitę, gyvenančią asocialioje, pavojingoje aplinkoje, ir jam tiesiog jos gaila. O tikrovė yra dar kitokia: Liza gyvena trijų kambarių bute su savo močiute ir broliukais. Jos mama gan laisvo elgesio moteris, tad mergaitė su ja matosi retai. Filmavome jų sode, kur mama su draugais atvyksta tik vasaroti. Epizodai filme, kai jie šoka ar švenčia gimtadienį, yra mūsų pačių suorganizuoti. Tad tai nėra gryna dokumentika, nors visa tai iš tiesų ir vyko. Žinoma, tikrovėje panašių situacijų, kaip pavaizduota filme, išties būna, tačiau tikrai ne kiekvieną dieną..
Tačiau Jūsų dokumentika atrodo labai tikroviška, ir tie žmogaus atsivėrimai – autentiški. Pavyzdžiui, filme „Dienoraštis“, kur tokia maža erdvė, du žmonės ir jų dramos, ir dar Jūs su savo kamera…
Šie žmonės buvo mano kaimynai, gyvenome butuose vienas priešais kitą. Natūraliai užmezgėme bičiulystę, aš pas juos lankydavausi, nemažai bendraudavome. O paskui nusprendžiau filmuoti. Gavau jų sutikimą, tačiau ne visada sakydavau, kad išeidama palieku įjungtą kamerą. Kitaip man tikrai nebūtų pavykę nufilmuoti jų kasdienės buities, paprastų pokalbių, ramaus bendravimo – mano buvimas tame mažyčiame bute su kamera trikdytų natūralų Larisos ir Valeros gyvenimą. Aš palikdavau kamerą ant palangės, tarp gėlių vazonų, sakydavau, kad jai reikia prisiderinti prie aplinkos, ir įjungusi išeidavau. Todėl jie ir nekreipė jokio dėmesio – tai buvo natūrali ir niekaip nepakeista jų kasdienė aplinka. Įdėdavau pilną kasetę, o paskui vis sugrįždavau jos pakeisti. Taip išfilmavau keliasdešimt valandų jų kasdienybės… Tiesa, užvirus emocijoms, Valerai būdavo visiškai nesvarbu, ar aš esu namie, ar ne, su kamera ar be jos, viskas tiesiog prasiverždavo, ir tada tik galvodavau, ar pavyks sveikai išeiti, ar ne…
O kaip pati sau atsakydavote į etikos klausimą – filmuoti žmones jiems nežinant?
Kuriant filmą „Dienoraštis“ man skaudėjo dėl tų žmonių, ir aš mėginau suprasti tą posovietinio gyvenimo tragiškumą per šių žmonių, kuriuos drąsiai galima pavadinti sistemos aukomis, kasdienybę.
Kaip jau sakiau, man tada svarbiausia buvo rasti Gyvenimo tiesą, dėl kurios atrodė viskas galima. Tiesa, sąžinė ir tuomet netylėdavo… Tačiau aš viską galėjau pateisinti dėl šio „švento“ tikslo. Juk arčiau taip ieškomos tiesos ir negalėjau priartėti – tik palikusi įjungtą kamerą, jiems nežinant, galėjau užfiksuoti nesumeluotą, nesuvaidintą tikrovę. Čia net ne realybės šou, kur žmonės imituoja realybę, čia pati tikrovės tėkmė. Nesąmoningai aš kiną kėliau aukščiau tikrovės vildamasi, kad būtent per kiną tikrovė man ir atsiskleis.
Dabar suprantu, kad kinas tėra menas, o pirmapradžiai impulsai ateina iš paties gyvenimo, Dievo sukurtos tikrovės. Mes galime tik pamėginti tuos impulsus suprasti ir atpažinti. Viskas paprasta, bet kol ateini iki to paprastumo, tenka visokių idėjų labirintus išklaidžioti…
Kodėl žmonės sutinka Jus įsileisti į savo gyvenimus ir dar leidžiasi būti filmuojami. Juk žino, kad juos tokius matys ir kiti. Kam jiems to reikia?
Nėra vienodų taisyklių, situacijų ar žmonių. Atsakymų čia gali būti pačių įvairiausių: vienam įdomu bendrauti, kitam tiesiog atsiranda galimybė išsisakyti, ir jis mato, kad jo klauso… O tai yra labai svarbu. Yra žmonių, kurie labai greitai atsiskleidžia ir ima atvirauti, tik spėk sekti jų istorijas… Tokiems mažai ir rūpi tokia smulkmena kaip kamera.
Kita vertus, šie žmonės nėra žinomi, jų nepamatysi ant žurnalų viršelio, tad jie nejaučia tokios atsakomybės už savo žodžius, mintis bei veiksmus. Jie visiškai kitaip reiškiasi visuomenėje nei, tarkime, žinomi žmonės. Šiuo atžvilgiu jie net laisvesni – jie nepriima sprendimo – filmuotis ar ne, o tiesiog sutinka arba nesutinka bendrauti…
Pamenu, kai filmo peržiūros metu Larisai iš „Dienoraščio“ atėjo atpažinimo džiaugsmas: „Žiūrėk, Valera tapkes mėto…“ Ji pamatė save iš šalies, ir tai sukėlė tik juoką, nors jų kasdienybėje vyko ne tik gražių dalykų… Dėl to jie neišvydo nieko blogo, smerktino ar nepateisinamo. Juk tai jų kasdienis gyvenimas, tai jiems visiškai įprasta. Žinoma, „Dienoraštyje“ gąsdina ta brutali energija, tačiau net ir ji šiems žmonės yra įprasta ir nevertinama kaip kažkas blogo… Juk jei tai būtų suprantama kaip blogis, jie norėtų tai pakeisti…
Natašos, Lizos mamos, reakcija pamačius filmą buvo: „Prikolno, klasno…“ Žmogus iš šalies gali nustebti ir dėl tokio jų gyvenimo, ir dėl tokios reakcijos, tačiau tai yra jų gyvenimai, ir jie puikiai patys supranta, kaip gyvena. Todėl ir jų reakcijos yra visiškai natūralios – juk aš nieko daugiau neparodau, o tik tai, kaip jie gyvena. Filme Natašos draugė klausia: „Ar tu norėtum ką nors pakeisti? Ar esi patenkinta savo gyvenimu?“ Nataša atsako: „Taip, patenkinta, na, nebent vyrą pakeisčiau…“
Jūsų filmuose į akis krenta ypatingi kontrastai: toje dulkių, tarakonų, alkoholio, smurto kupinoje aplinkoje – grožio blyksniai: vaiko žvilgsnis, kalbos apie Dievą, gyvūnų žaismė ir švelnumas, angelų paveikslai, svajonės apie Kretą…
Mes visi gyvename tarp rojaus ir pragaro, todėl nors ir braidžiojame tamsoje, tačiau siela veržiasi į šviesą. Gyvenimas kupinas tokių kontrastų ir netikėtumų, tereikia įdėmiau pažvelgti.
Kiekvienas menininkas bando išreikšti šią žmogaus sielos dramą tarp to, kas mes esame, ir kokie trokštame būti. Apie tai kalba ir klasikiniai dramaturgijos dėsniai – kontrastas tarp svajonės ir realybės, norų ir galimybių. Kine tai bandai išreikšti vizualiomis priemonėmis, nes be kontrasto nebus energijos, kuri laikytų prikaustytą dėmesį.
Minėjote savo atradimą, kad kinas tėra menas ir niekas daugiau. Ar tai reiškia, jog šiandien kūryboje jau bandote eiti kiek kitu keliu?
Kurdama filmą „Liza, namo!“ jau norėjau daryti visai kitaip, mat pradžioje susipažinau su Liza, ir ji man labai patiko. Tačiau negalėjau filmuoti jos vienos, nes be mamos tai būtų tik vienpusis vaizdas. Tad pats gyvenimas mane vėl stumtelėjo į tas pačias vėžes, iš kurių jau buvau beišlipanti…
Šiandien aš trokštu pažinti grožį ir sugebėti apie tai nebanaliai papasakoti. Nors „Liza, namo!“ iš esmės tęsia tą pačią temą, kaip ir ankstesni mano filmai, tačiau čia jau yra Liza su savo tyrumu ir viltimi, kad viskas bus gerai. Aš jau žinau, jog galima kurti ir kitaip, tik dar nežinau, kaip…
Ta ankstesnių filmų patirtis buvo labai vertinga, tačiau tai pereitas etapas. Kažkuriuo metu net norėjau atsižadėti visų savo filmų, kaip nepavykusių, nereikalingų, neduodančių atsakymo… Koks absurdas – pavagi kitų gyvenimo detales, pokalbius, dramas, sulipdai pagal savo supratimą ir sakai – žiūrėkite, štai koks yra pasaulis. Bet net nesusimąstai, kad tuo pat metu prisigalvojęs begalę pasiteisinimų, dėl ko tai darai, laužai net elementarias padorumo taisykles. Ir viskas vien tik dėl sukurto fantomo, kurį pavadini tikrove?
Pasaulis man panašus į tūkstančius metų gyvuojantį medį, kurį jau tiek metų bando paaiškinti žmogus per meną, filosofiją, kitas patirtis. Kiekviena meno srovė turi savo supratimą ir šventai tiki, kad tai yra tiesa, tačiau medis nuo to nė kiek nepasikeitė – kaip stovėjo, taip ir tebestovi. O kurios srovės meno samprata yra arčiausia medžio esmės? Realizmo? Postmodernizmo? Siurrealizmo? Anksčiau šventai tikėjau, kad per kiną galiu tai suprasti. Dabar atrodo, jog visas menas tėra įkyrios musės zyzimas aplink tą medį – ir nieko daugiau. Kas mums belieka? Atrasti savo vietą prie to paslaptingo medžio, šlovinti Dievą ir dėkoti Jam už kūrybos dovaną…
Kalbino Gediminas Kajėnas