Pokalbis su prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ programos sudarytoja Egle Maceinaite

Sinefinai ir frankofilai, arba kino ir prancūziškos kultūros gerbėjai, neįsivaizduoja žiemos be prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“. Jau dvyliktus metus Prancūzų instituto Lietuvoje rengiamas kino festivalis šiemet žada įvairius ir netikėtus susitikimus. Apie filmus, renginius ir prancūziško kino ypatumus kalbamės su festivalio programos sudarytoja Egle Maceinaite.

„Žiemos ekranai“ organizuojami jau dvylikta kartą. Kaip manai, kuo patraukia lietuvius šis festivalis, kad jis vis dar vyksta? Ar lietuviai domisi prancūzišku kinu?

Tikrai domisi. Daugelis institutų pastaruoju metu organizuoja savo kino dienas. Tik mes tapome ne kino dienomis, o festivaliu. Mano manymu, taip yra dėl lankytojų dėmesio ir dėl tų žmonių, kurie dirbo. Taip pat lemia ir tai, kad tai – Prancūzija. Be to, prancūzų kinas yra labai savotiškas. Tikrai visiems labai įdomu.

Tai kultūriškai labai turtinga šalis, labai savotiška. Prancūzai turtingi savo plačiu mąstymu. Jie nuolatos kažką keičia, prieštarauja, maištauja, streikuoja. Jie nuolatos tai daro ir kine. Nuolatos mąsto apie formatus, pasipriešinimą akademijai, tuo metu esančiai mokyklai. Tai yra labai svarbu ir įdomu. Manau, kad turėdamas galimybę negali nenueiti ir nepažiūrėti, kas dabar vyksta prancūziškame kine.

Turime ir savo publiką. Žmonės prieš mėnesį pradeda skambinti, klausti, kur galima nusipirkti bilietus. Tam tikra prasme mes plečiamės – aplankome vis naujus miestus ir kitas sales. Pavyzdžiui, Varėna turi modernią kino salę. Tai kodėl ten neparodžius kino? Tai yra išskirtinis šio festivalio elementas. Taip, kiti festivaliai irgi važinėja, bet mes einame ir į bibliotekas, ir į galerijas.

Tu ketverius metus gyvenai Prancūzijoje. Kuo skiriasi lietuvių ir prancūzų kino kultūra, kino žiūrėjimas, santykis su juo?

Prancūzijoje yra labai gerbiamos autorinės teisės, joje neegzistuoja torrentai. Atsimenu, vieną kartą studentas iš mano grupės savo bloge paskelbė vienos kino istorijos paskaitos užrašus. Vėliau kino istorijos dėstytoja pusvalandį skaitė moralą, kad tai yra jos intelektinė nuosavybė ir jis negali to daryti. Po to mums visą savaitę kiekvienas dėstytojas šitai primindavo. Į autorines teises žiūrima labai rimtai.

Taip pat neseniai suvokiau, kodėl Lietuvoje yra tiek daug kino festivalių. (Juokiasi.) Mano teorija – nekomerciniam kinui rodyti labai nedaug vietų. Manau, kad kino teatrai nesugeba parodymui nupirkti daug filmų, todėl atsiranda niša. Ją užpildo festivaliai. Taigi mes daugelį filmų pamatome festivaliuose. O prancūzai juos pamato tiesiog kino teatre, jiems nereikia „gaudyti“ tų filmų. Aišku, filmų keitimasis ten irgi yra didelis.

Kita dalykas – kinas jiems yra įaugęs į kraują. Jie daug žino apie jį. Todėl ir diskusijos po filmų būna kitokios. Taip pat jie kiną žiūri labai aktyviai Pašnekėk su bet kuo, ir jis tau išvardins svarbiausius kino klasikos darbus.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Dokumentiniai filmai apie architektūrą

Papasakok, kaip atrinkai šių metu festivalio filmus? Kaip vyko procesas? Juk vienai teko atrinkti nemažai filmų.

Taip, tikrai nemažai filmų. Iš tiesų tiesiog nuėjau į kino teatrą pasišnekėti su žmogumi, kuris daro programas. Pasikalbėjome. Gavau patarimų. Vėliau kalbėjomės su komanda, ko šiais metais norime, kokios krypties, kokių filmų. Žiūrėjau, kas buvo sukurta pastaraisiais metais. Pagrindinė šių metų festivalio programa ir susidės iš 2016 m. filmų.

Man buvo labai svarbu parodyti debiutus, todėl dalis programos sudaryta iš jų. Esame pagrindinis prancūzų kino sklaidos kanalas, todėl manau, kad jis turi parodyti naujienas, naujus kūrinius.

Prancūziški filmai rodomi beveik visuose festivaliuose, tad tikrai bandžiau surasti tokių filmų, kurie dar nėra labai pasižymėję arba dar neatrasti.

Jeigu pamatydavau filmą, kurio dar niekur kitur nerodė – iškart įtraukdavau į programą. Taigi yra keturi debiutai, taip pat yra ir pora žymesnių režisierių – André Téchiné ir Benoît Jacquot – darbų.

Renkantis vadovavausi labai svarbiu kriterijumi – kad būtų filmų įvairovė, kad peržiūrėjęs dešimties filmų programą susidarytum bendrą pastarųjų metų prancūzų kino vaizdą. Norėjau, jog neatrodytų taip, kad žiūri vis tą patį. Todėl visi filmai yra labai skirtingi.

O kaip suskirstei filmus į tris programas? Kaip ir kodėl būtent jos atsirado šiemet?

Pagrindinė programa „Susitikimai“ yra apie šiandienos Prancūzijos kiną. Jie visi labai gerai parodo skirtingas kryptis, skirtingus šiuolaikinius režisierius, skirtingus filmų formatus. Mano manymu, yra įdomu pamatyti, kokie pokyčiai – ne siužetiniai, ne stiliau, o apskritai – vyksta kino industrijoje.

Pavyzdžiui, filmas „Kelionė į Grenlandiją“ (Le voyage au Groenland, 2016, rež. Sébastien Betbeder). Tai trilogijos paskutinė dalis. Pirmas filmas buvo trumpametražis, antras – vidutinio ilgumo, vėliau dar buvo sukurtas internetinis serialas, ir galiausiai tai „išsiriša“ filme. Ši juosta parodo, kaip gimsta nauji kino keliai ir formos, kad iki pasirodymo kino salėje filmas jau gali būti nukeliavęs tam tikrą kelią.

Dažniausiai retrospektyva yra skiriama aktoriui ar režisieriui. Tačiau šiemet jai pasirinkome temą „(Ne)tikros istorijos“. Joje yra įvairių metų ir režisierių filmų. Jie visi atliepia tą pačią temą, klausimą – kas kine yra tikra, kas kine yra netikra. Kalbama apie santykį tarp realybės ir iliuzijos.

Grįžusi po kino studijų Prancūzijoje pamačiau ir nustebau, kad daug klasikos, kurią yra matęs kone visas pasaulis, Lietuvoje nei išversta, nei atvežta parodyti. Taigi retrospektyvoje yra „Gražioji gegužė“ (Le Joli Mai, 1963, rež. Chris Marker, Pierre Lhomme) – tai svarbiausias Chriso Markero filmas po „ La Jetée “. Jame atsiskleidžia ir paties režisieriaus politinės pažiūros, ir subjektyvi dokumentikos akis, ir tie dalykai, kurie formavo patį žanrą. 

Taip pat labai norėčiau išskirti Alaino Cavaliero filmą „Tėvas“ (Pater, 2012). Tai yra didelis eksperimentas. Šio režisieriaus filmai yra labai asmeniški, ilgos trukmės vizualiniai dienoraščiai. Ši juosta gražiai sutampa su pasirinkta „(Ne)tikrų istorijų“ tema ir galėtų būti visą retrospektyvą reprezentuojantis filmas. Man asmeniškai jame telpa daug klausimų, kurie užduodami kine apie vaizdą ir reprezentaciją.

Trečioji programa – animacija mažiesiems. Ši programa atsidaro iš didelio noro į „Žiemos ekranus“ įtraukti ir animaciją, nes ji yra didžiulė Prancūzijos kino dalis. Joje gyvuoja didelė komiksų kultūra, dažnai kuriamos kino adaptacijos. Šioje programoje – du animaciniai filmai: „Karalius ir aukštis“ ir „Belvilio trynukės“. Tai dvi kino klasikos. „Karalius ir paukštis“ yra skirta vaikams, nors ją kūrė režisierius Paulis Grimault ir scenaristas Jacques`as Prévert`as. Privalu pamatyti šį klasikinį filmą.

Antrasis – „Belvilio trynukės“ – yra nepaprastai gražus filmas. Manau, kad vis dar yra nusistovėjusi nuomonė, kad animacija yra skirta tik vaikams. Tačiau „Belvilio trynukės“ (filmo cenzas yra nuo 10-ies metų) žmogui, kuris bent kažkiek domisi kultūra, prilygsta bet kuriam vaidybiniam filmui.

Jūsų pagrindinė programa vadinasi „Susitikimai“. Susitikimai su kuo: su kinu, su nepažįstamuoju, kuris ateina pažiūrėti prancūziško kino, ar su savimi?

Galiu pasakyti savo interpretaciją. Į susitikimą pažiūrėjau kaip į netikėtumą, kaip į nepažįstamą, nežinią ar nepatogumą. Man labai patinka tokia interpretaciją, nes tai daug kalba apie žiūrovą, apie kine esančią emociją. Susitikimais norime pabrėžti tą paprastą kino žiūrėjimo džiaugsmą. Susitikime iš naujo, tai yra tarsi norėjimas atsinaujinti. Pamiršti turimą patirtį, įsikvėpti naujai.

Nebus baisus netikėtumas, susitikimai nešokiruos?

Nemanau. Man atrodo, kad toks netikėtumas yra svarbus tuo, kad kai yra pernelyg patogu, tai greitai gali tapti ir nuobodu. Festivaliui svarbu vis pristatyti kažką naujo, būti šviežiu. Programoje yra nemažai filmų, kurie pakankamai tampo ribas. Tos temos gal nėra naujos, bet į jas pažiūrima su tam tikru karštligiškumu, su daug absurdo.

O kuris šių metų festivalio filmas tave nustebino, kurio negali pamiršti?

Pati net nustebau pažiūrėjusi filmą „Kelionė į Grendlandiją“ (Le voyage au Groenland, 2016, rež. Sébastien Betbeder). Šios filmo režisierius gerai moka sužaisti su gyvenimo spalvomis, kas yra juoda ir balta, ir kas yra pilka. Kai nei taip, nei taip. Pirma pagalvojau – geras filmas. Tačiau vėliau pajaučiau, kad jis manyje paliko keistą melancholišką jausmą ir nesupratau kodėl. Tai paprasta komedija, bet joje yra kažkoks „kabliukas“. Taip pat dar filmas „Iki niekados“ (À jamais, 2016, rež. Benoît Jacquot). Gerąja prasme, tai kinas dėl kino. Tu mėgaujasi jį žiūrėdamas.

O ar bus galima susitikti su gyvais kino kūrėjais, ne tik filmais? Kokie numatomi susitikimai?

Labai džiaugiamės, kad atvažiuoja juodojo humoro komedijos „Galvą guldau“ (Je me tue à le dire, 2016, rež. Xavier Seron) režisierius Xavieras Seronas ir filmo montažo režisierė. „Galvą guldau“ neseniai gavo Palm Springso festivalio apdovanojimą už geriausią debiutą.

Ši komedija yra įdomi tuo, kad ji yra tiek juokinga, kiek tu pats leidi sau juoktis. Kartais nusijuoki ir pagalvoji: „O, Dieve! Ar tikrai aš juokiuosi iš tokių dalykų?“ Filmas yra įkvėptas Baroko dailės. Barokas ir komedija – keistas derinys, bet tai gražiai „susižaidžia“ filme.

Dar atvažiuoja ir mūsų atidarymo filmo režisierius Antoninas Peretjako bei filmo pagrindinis aktorius Vincentas Macaigne.

Dar vyks ir keletas renginių. Kokie tai renginiai ir kas juose dalyvaus? Kokios jų temos?

Manau, kad festivaliui reikia ne tik rodyti filmus, bet ir sukurti vietą, kurioje būtų galima kalbėti apie tam tikrus klausimus, juos išdiskutuoti. Ilgai galvojome ir galiausiai apsistojome ties tema apie nepriklausomą gamybą. Apskritai apie laisvai samdomus nepriklausomus menininkus. Pasirinkta aktuali tema, kuri svarbi ne tik kino žmonėms, bet ir visiems, kurie dirba kultūros lauke.

Diskusijoje „Išgyventi kaip kine“: apie nepriklausomą kino gamybą“, kuri vyks sausio 31 d., dalyvaus prodiuseris Justinas Piliponis, aktorė Severija Janušauskaitė, aktorė, dainininkė Clotilde Solange Rigaud, scenaristė Birutė Kapustinskaitė. Renginį moderuos ir pranešimą skaitys kultūros žurnalistė, poetė Indrė Valantinaitė.

Norime pakalbėti, kas su kokiais iššūkiais jie susiduria, kokios yra didžiausios bėdos, o gal jų visai nėra. Gal kažkas turi sėkmės receptą. 

Dar vasario 1 d., trečiadienį, vyks edukacinis užsiėmimas vaikams Prancūzų institute Vilniuje. Jame bus kalbama apie kino elementus, žiūrimos ištraukos, kalbama apie jas. Renginys skirtas į paauglystės amžių įžengusiems vaikams. 

Papasakok apie atidarymo filmą „Džiunglių įstatymas“. Vis vien juo tikriausiai norite kažką pasakyti, gal pateikti tam tikrą pareiškimą.

Atidarymo filmo režisierių atradau žiūrėdama jo pirmąjį ilgametražį filmą. Žiūrėjome su drauge ir galvojome – kas čia vyksta!? Galiausiai jis visiškai mus papirko. Kai sužinojau, kad režisierius ką tik sukūrė naują komediją, ją pažiūrėjau ir supratau – ji bus atidarymo filmas.

„Džiunglių įstatymas“ nebuvo rodomas jokiuose festivaliuose, nieko nelaimėjo, nors yra puikiai įvertintas. Padaryta daugybė interviu su režisieriumi. Jis pats aiškina, kad taip yra dėl temos, apie kurią jis šneka šiame filme.

Jame siurrealiu, absurdišku, burleskiniu stiliumi kalbama apie realybę, apie šių dienų aktualijas. Pasitelkus džiungles kaip žmogaus sąmonės vingių metaforą visiškai išjuokiama Prancūzijos biurokratinė sistema. Filmo humoras yra labai savotiškas. Tai fragmentiškas filmas, jame nėra nuoseklios pasakojimo linijos. Esu įsitikinusi, kad šis filmas pusei jį pamačiusių žmonių nepatiks, o kitai – labai patiks.

Jis mane žavi ir dėl tam tikros hipsterinės nuotaikos, jame yra tam tikro vintažo. Komedijos režisierius Antoninas Peretjako yra lyginamas su 7-ojo dešimtmečio J.-L. Godardu, su pirmuoju jo kūrybos etapu. Jame yra daug klasikinių kodų, kurie dabar yra išnykę, o šis režisierius ima ir juos sugrąžina. Tai yra tam tikras klasikos ir šiandieninio žvilgsnio apjungimas.

Ačiū už pokalbį.

Prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ vyks sausio 26 d.-vasario 10 d. Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, Varėnoje, Anykščiuose, Palangoje, Raseiniuose.