Kino sezonas prašvilpė kaip vėjas: nespėjome net dorai pasikalbėti apie „Scanoramos“ įspūdžius, o jau nuūžė ir „Kino pavasaris“, o greit net „Skalvija“ išeis atostogų. Kol taip neatsitiko, skubame publikuoti tekstą, kuris gimė Irenai Alperytei pakalbinus Dagmarą Jakobsen. Pokalbis taip ir liko „įšalęs“ kompiuteryje, kol pagaliau sulaukė savo eilės.
Festivalio „Scanorama“
archyvas
PRODIUSAVIMAS YRA KŪRYBA
A.: Pakalbėkime apie prodiuserių rengimą. Manau, Lietuvai šiandien šis klausimas yra gana opus. Esate konkursinės jaunųjų kino kūrėjų programos narė, sekate pasaulio įvykius ir produkciją. Jūsų biografijoje perskaičiau, jog daugiau nei penkerius metus dalyvavote ugdant kino prodiuserius. Jūsų aplanke rašoma, kad “buvote atsakinga“ už jų ugdymą. Tad ir klausiu – kokia šio proceso specifika, koks prodiuserio, o tiksliau – kino prodiuserio – darbo išskirtinumas?
D. J.: Atsakymas nebus labai trumpas. Manau, kad prodiuseris – tai žmogus, kuris yra atsakingas praktiškai už viską, išskyrus režisūrą. Būdamas atsakingas už savąjį produktą – šiuo atveju – filmą, jis atsako ir už žmonių sutelkimą į vieną komandą, aktorių parinkimą, ir kooprodiusavimą. Taip pat – gebėti užtikrinti finansavimą. Tad pirmiausia jis arba ji turi suvokti, apie ką filmas, apie ką visas projektas, koks scenarijus. Kadangi jis arba ji atsakingas už filmo finansavimą, neišvengiamai turi išmanyti apie operatorių, kiekvieno padalinio darbus, o taip pat gebėti viską sujungti į vieną. Prodiuseris turi ginti savo meną, savo režisierių, žmones, su kuriais jis bendradarbiauja. Dėl šios priežasties šaipausi iš pareigybės „kūrybinis prodiuseris“, nes prodiusavimas ir yra kūryba.
I. A.: Be jokių išlygų?
D. J.: Kitaip jis tiesiog nėra prodiuseris. Tad visada sakau savo studentams – kodėl jūs sakote „kūrybinis“ – prodiusavimas savaime yra kūrimas. Tai svarbu ne tik todėl, kad turi mokėti gauti filmui finansavimą, bet taipogi suvaldyti filmo kūrimą kaip projektą. O dar svarbiau – ką režisierius nori pasakyti šiuo filmu. Žinoma, taip pat labai svarbu pažinti rinką. Bet tai ateina vėliau. Manau, pirmiausia turi suprasti scenarijų, pamilti jį, o tuomet sugalvoti, kaip iš popieriaus lapo tai perkelti į ekraną. Manau, tradiciškai tai ir yra prodiuserio darbas. Šiandien susidariusi situacija, kai prodiusavimas tampa komplikuotesnis, ir taip vyksta dėl dviejų priežasčių: pirma, kino teatrų krizė: žmonės nebenori eiti į kino teatrus, nes gali filmus parsisiųsti. Tampa labai sunku finansuoti filmus, ypač vienai kuriai šaliai, ir mums prireikia partnerių. O kiekviena šalis partnerė turi savo interesų. Pavyzdžiui, jei gauni pinigų iš Vokietijos, turi juos kažkokiu būdu jai ir grąžinti. Jei nori pinigų iš Prancūzijos – prancūzai taip pat norės juos atgauti. Tai, kad Lietuvoje sušvelninta kino mokesčių sistema, šaliai tikrai didelis palengvinimas. Bet turėsite sukurti kažką, kad pinigai sugrįžtų į jūsiškę ekonomiką. Tad idealus sandoris yra tuomet, kai paisai ir kitų pusių taisyklių. Tai tinka visoms šalims. Jei aš noriu „įdarbinti“ jūsų pinigus, aš turiu žinoti, kuo tai bus naudinga jums. Man, kaip prodiuserei (o aš manau, kad vis dar esu tikra prodiuserė) svarbu mokėti susirasti partnerius ir suvokti visą filmo projektą. Jei dialogas nesiseka, reikia daryti kompromisus, susitarti dėl galutinio varianto, kad jūsų finansavimas būtų harmoningai subalansuotas, ir visa tai reikia padaryti labai inteligentiškai, kad „neuždusintum“ filmo neįmanomomis sąlygomis.
KAS PIRMA – VIŠTA. KIAUŠINIS, AR … TAI – KOLEKTYVINIS PROCESAS?
I. A.: Tad kas ateina pirma – režisierius su savo idėja, ar prodiuseris su savo sumanymu? Ir kaip jiedu susitinka?
D. J.: Geras klausimas. Būna įvairiai. Jei esi geras prodiuseris, į tave gali kreiptis koks nors režisierius. Man taip yra ne kartą nutikę. Jei tai ko-produkcija, vėl kitos taisyklės. Pavyzdžiui, man teko daug bendradarbiauti su Prancūzijos kino kūrėjais. Jie žino, kad kalbu ne tik buitine, bet ir menininkų vartojama prancūzų kalba (o kalbos mokėjimas Prancūzijoje tikrai labai svarbus. Kalbėtis angliškai su prancūzais – tuščias reikalas). O aš perskaitau prancūziškai scenarijų, o be to, „pagaunu“ šalies taisykles. Tai viena. Antra, asmeninė simpatija – susitinki, pasikalbi, ir nusprendi dirbti kartu. Trečia, prodiuseris per vadinamuosius „pitchingus“ (peržiūras) pastebi tavo darbą, ir pasiūlo tau padirbėti. Tai labiau tinka jauniesiems. Nutinka visi trys scenarijai, aš pati organizuoju labai daug peržiūrų festivalių metu, bet kartais jau pradedu nuogąstauti, kad jos neišblaškytų manęs ir nenustočiau prodiusuoti to, ką seniai numačiau. Ragaudamas ir besisvečiuodamas šitame bendrame europiniame peržiūrų pudinge gali ir užsimiršti, kad turi ir savo paties sumanymų. Tad nepervertinčiau trečiojo kelio.
I. A. O ar skiriasi prodiusavimas Holivude ir Europoje? Juk dabar gan sunku nubrėžti griežtą ribą tarp komercinio ir nekomercinio filmo. Ar egzistuoja europietiškasis kino prodiusavimo modelis, ar tai yra universalu?
D. J.: Na, skirtis egzistuoja. Tik ji pakitusi. Nes dabar galima rasti europietiško kino apraiškų amerikiečių filmuose, tačiau niekada neturėsite Holivudo galimybių, tad ir nereikia verstis per galvą. Tiesiog neadekvatūs pinigai. Arba pasakysiu kitaip. JAV kitaip veikia autorių teisė. Vokietijoje, o taip pat ir Prancūzijoje, kaip ir visoje likusioje Europoje turite neliečiamas autorių teises. Gimstate su jomis. Amerikoje tokiu pavidalu jos neegzistuoja.
I. A.: Ką turite omenyje?
D. J.: Galite jas nusipirkti. Tuomet autorius tampa tiesiog studijos samdytu darbuotoju, ir parašęs scenarijų, savo darbą baigia. Viskas. Čia ir yra skirtumas. Štai kodėl egzistuoja paskutiniojo žodžio diskusija, t. y., kas turi paskutinio kadro teisę – prodiuseris ar režisierius, ir kam priklauso teisė pasakyti lemiamą žodį. Prancūzijoje vienareikšmiškai tai yra režisierius, o Vokietijoje – kažkas tarpinio. Europoje tai priklauso nuo to, kaip organizuota visa šalies kino pramonė – pagal Holivudo taisykles, ar ne. Anksčiau Rytų Europos šalys kažkuo buvo panašios į Holivudą – jos turėdavo vieną „motininę“ arba nacionalinę kino studiją, kuri ir spręsdavo filmo likimą. Dabar prodiusavimas visai kitoks. Yra ir dar viena priežastis. Filmas yra kažkur pusiaukelėje tarp meno ir gamybos. Jis nėra vientisas kaip produktas: tu jį gali pirkti, gali parduoti, laimėti arba pralaimėti. Tačiau realybėje tai neįmanoma. Jeigu neremtų valstybė, nei Vokietijoje, nei Prancūzijoje neliktų kino kultūros. Kaip ir operos. Jei valstybė nesubsidijuoja operos, jos nebelieka, nes nėra pakankamai žmonių, kurie galėtų sumokėti už tokio pobūdžio produktą. Tuo tarpu kinas lieka kažkur pusiaukelėje. Esminis klausimas yra vienas: ar nori sukurti meno kūrinį, ar nori gauti pelno. Kiekvienoje šalyje yra savų skirtumų, bet esminis bendras bruožas yra vienas – tai klausimas vyriausybei, ar ji nori remti kiną, ar ne.
MAŽŲ ŠALIŲ KINAS – REMTI AR NEREMTI?
I. A.: Ar jūs tikite, kad trijų milijonų gyventojų tauta gali išlaikyti savo kiną kaip verslą?
D. J.: Ne, bet tokios šalys gali bendradarbiauti. Tačiau jei kalbėtume apie Vokietiją, tai turime federalinę sistemą, tad kiekvienas regionas turi savo medijų verslą, ir regionui spręsti, kurią šaką remti labiau ar mažiau. Pavyzdžiui, Vestfalija prarado angliakasybos pramonę ir dabar plėtoja TV verslą. Tad turėjo įkurti mokyklas, studijas, ir visą infrastruktūrą šiai šakai remti. Tad dabar jie turi gyvybingą medijų sritį.
I. A.: Tad jūs tarsi teigiate, kad reikia būti gana ambicingiems, norint turėti gerą kiną šalyje?
D. J.: Taip, ir būtų puiku, jei būtume ambicingi visi. Tačiau Vokietijoje turime, pavyzdžiui, poną Neumaną, kurio, būkime atviri, menas nelabai domino. Mes visi dejavome – o Dieve, jis gi technikas, jis nieko nesupranta apie kiną. Tačiau jis visų nuostabai labai gerai suveržė kino veržles, pritraukdamas kinui „FFF“ fondą, tuo būdu atsirado 20 % garantija kiekvienam filmui, ir net nereikia atskiros komisijos šiai sumai gauti. Jei laikysies visų fondo sąlygų, finansavimas garantuotas. Bet tai sukėlė ir daug diskusijų, nes atsirado filmų, kuriuos vėliau labai sunku pamatyti. Taip yra dėl distribucijos. Nenorime mokėti mokesčių nacionalinio filmo distribucijai, nes nežinome, ar pinigai atsipirks. Na, tenka kovoti už savo teises: jei norite, kad mokėtume pinigus, žmonės eitų į kino teatrus, norite dubliažo, prašom susimokėti. Bet čia daugiau vokiškosios kino pramonės bėdos. O apskritai, tai, be abejo, vyriausybė turėtų remti kūrybingus žmones, vadinamąją kūrybingą klasę, – teatrą, muziką ar kiną. Būtų sunku išgyventi be subsidijų. Tačiau prodiuseris priverstas nuolat keliauti, uždirbti pinigų, priversti kino žmones mylėti savo profesiją – tai ištisas darbas. Nežinau, koks dabar yra Europos lankomumo santykis tarp amerikiečių „blockbusterių“ ir Europos filmų. Jei tai 80 ir 20, tai dar ne taip blogai.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
I. A.: Kažkada teko matyti UNESCO tyrimą šia tema, kad Lietuvoje pusė tenka Holivudo, o kita pusė – likusiems Europos (užsienio) filmams. Beveik nulis lietuviškiems (taip buvo prieš keletą metų). Tuo tarpu Lenkijoje situacija visai kita: didelė dalis žiūrovų simpatijų tenka nacionaliniam kinui. Štai todėl ir klausiau apie ambicijas. Matyt lenkai, turėdami ilgametę kino tradiciją, stiprią mokyklą Lodzėje, išlošia, nes tęstinumas garantuoja lenkų kino industrijos raidą. Tik spėlioju. Nes būdama Sovietų sąjungoje Lietuva turėjo gerų režisierių, žinomų visoje sąjungoje. Kai atgavome Nepriklausomybę, ko gero, išskyrus Šarūną Bartą, turbūt nesame matomi Europos kino žemėlapyje.
D. J.: Na, bet paklausykite, juk buvau lietuviškų filmų žiuri narė. Ir tikrai manau, kad turite daug įdomaus. Tiesiog kiekviena šalis turėtų įsivardinti, kas jos kinematografe yra unikalaus. Ir yra pojūtis, kad turite fantastinę muzikos ir teatro mokyklą, kurią gali pajusti filmuose. Ir jei organizavus gerą bendradarbiavimo modelį, turint fantastiškus aktorius, puikius kompozitorius, garso dizainerius, galite pasiekti įdomių rezultatų. Taip pat gražus kraštovaizdis gali pritraukti užsienio kūrėjus. Bet dar yra ir kūrėjai, kuriems atsirastų darbo. Tuomet gal pavyktų įžvelgti estų, latvių ir lietuvių filmų savitumą. Nors mačiau tik šešis lietuviškus ir kaimynų dokumentinius filmus, bet puikiai pajutau skirtingą braižą. Ir tai yra labai įdomu. Tad kam gaminti tą patį pudingą, jei galima atrasti kažką savito, kuo didžiuojiesi.
I. A.: Kuris iš matytų lietuviškų konkursinių filmų jums padarė didžiausią įspūdį?
D. J. Labiausiai patiko „Etiudas“.
I. A.: Pagal J. Meką.
D. J.: Taip.
I. A.: Jūs manote, kad tai daugiausia žadanti kūrėja?
D. J.: Na, ji labiausiai išsiskyrė. Stilius ir ritmo pojūtis yra labai saviti. Žinoma, matyti, kad darbą sukūrė labai jaunas žmogus. Tačiau aš didžiuočiausi galėdama sukurti kažką panašaus būdama 22-ejų. Tai neįtikėtina. Štai kodėl ir manau, kad tai išduoda gerą lietuvišką teatro ir muzikos mokyklą. O taip pat ir garso dizainas, aktoriai yra tiesiog puikūs. Ar jūs matėte jį?
I. A.: Taip.
D. J.: Kai pasižiūri, kaip jai sekasi perkelti veiksmą iš vienos realybės į kitą, nuo aktoriaus prie žmogaus, nuo etiudo iki tikro įvykio – filmo pabaigoje esi sujaudintas lygiai kaip kokio Holivudo filmo arba … gyvenime. Tai tikrai atradimas, ji fantastiškai susidorojo su užduotimi. Jei būčiau jos dėstytoja, nukirpčiau pabaigą, bet tai jau būtų mano istorija. Bet šįkart tai nėra mano istorija, nors ir labai gera. Kalbant Piterio Brooko žodžiais, jai galbūt labiau pavyktų dirbti „tuščioje erdvėje“ (the empty space), kuriai ji labai pritiktų. Jei žvelgtum į tai kaip į dokumentiką (nors tai ir meninis filmas), atrastum daug autentiškumo. Manau, filme daug filosofijos ir geras aktorių darbas. Taip pat ritmo pojūtis, aistra, nuostabus garso dizainerio darbas, nes mes vis klausinėjome po peržiūros, kur jūs laikėte paslėpę tiek mikrofonų…. Tai tikras atradimas. Ir tikrai ne pinigų dėka, kurių, kaip suprantu, ir nebuvo užtektinai.
BALTIJOS KINAS IR EUROPA: PARALELIŲ BEIEŠKANT
I. A. O ar įžvelgėte didesnių skirtumų tarp estų ir latvių?
D. J.: Pradėkime nuo temų. Pirmiausia, estai turi kino pramonę. Jie turi pinigų. Tai matyti iš filmų. Jie turi institutą, kuris yra stiprus ir prodiusuoja visus šiuos filmus. Čia daug daugiau potencialo komercinei sėkmei, nei latvių ar lietuvių filmuose. Tačiau aš galiu ir klysti dėl jų tapatumo ir komercinės sėkmės tarpusavio sąryšio.
I. A.: Tarybiniais laikais lietuvių, latvių ir estų aktoriai vaidino fašistus, nes jų veidai kiek skyrėsi iš bendros masės. Dabar tenka atradinėti naujas tapatumo formules, kitas istorijas. Prodiusavime daug istorijų kūrimo, vadinamojo globalumo: tikri visai visatai remiantis vietos turiniu. Ar turite tokio globalaus kino pavyzdžių?
D. J.: Šiuo metu gana stiprios yra prancūzų komedijos. Tokie yra ir italų filmai. Pvz., labai mėgstu gražųjį filmą „Pane e tulipani“ su Bruno Ganzu; tai buvo kone prieš penkiasdešimt metų, kad net nepamenu. Tai filmas apie moterį, kuri išlipa iš autobuso didelėje parkavimo aikštelėje, o autobusas išvažiuoja ir jos vyras pamiršta ją. Pirmą kartą gyvenime ji lieka viena be vyro globos, ir pati ima ieškoti išeičių iš gyvenimo situacijų. Filmas tikrai labai itališkas ir tuo pačiu universalus.
I. A.: Turbūt buvau per maža, kad jį pamatyčiau?
D. J.: Na, galiu priminti kitą filmą: „Young and Beautiful“. Puikus darbas. Arba „Barbara“ – tai 2012 m. vokiečių drama režisuota Christiano Petzoldo. Tai geras vokiškas filmas. Jų nėra labai daug, bet šis yra geras.
I. A.: Kodėl dabar madingi rumunai?
D. J.: Nežinau. Jie geri režisieriai, turi gerą mokyklą. Tarybiniais laikais buvo labai geras režisierius (dabar jau pamirštas), kurį mačiau Kanuose – Otaras Joselianis. Fantastiškas, juokingas, inteligentiškas, žiaurokas, kaip ir visas gruzinų kinas, tačiau jis labai skyrėsi nuo rusų kino. Tikrai myliu gruzinų kiną. Otaras Joselianis yra vienas iš mano favoritų. Tad kai dabar sutinki gruzinų režisierių, žinai, kad jis gali pasiremti tradicija. Jie gali studijuoti Prancūzijoje, bet visuomet išliks saviti. Tas pat matyt galioja ir rumunams. Jie turi erdves, o tai leidžia kurti kiną. O tuomet jau gali mėgti arba nemėgti Călino Peterio Netzerio, (Vaiko pozicija), bet tai savitas žvilgsnis. Nors, kartoju – tai ne mano.
Festivalio „Scanorama“
archyvas
I. A.: Kur slypi Hanekės fenomenas?
D. J.: Nežinau. Nors filmas „Meilės“ apkeliavo visą pasaulį, bet aš nežinau. Tai puikus režisierius. Bet sakykit – koks būtų šis filmas be Trintignanto? Nes Trintignant’o darbas šiame filme yra kvapą gniaužiantis, ir tik galiu jam nusilenkti.
IDEALAUS PRODIUSERIO LINK
I. A.: Ar yra koks nors savybių rinkinys, būtinas jaunam prodiuseriui? Turime Lietuvoje muzikos ir teatro akademiją. Ji turėtų rengti prodiuserius. Tačiau kas yra svarbiausia, kai renkatės kandidatus į prodiuserio specialybę?
D. J.: Asmenybė. Pirmiausia, netapsi prodiuseriu, jei visko bijai ir nerizikuoji. Ieškome stiprių asmenybių. Kartais gerai turėti „žemišką“ prodiuserį, nes režisieriai yra truputį „pričiuožę“, tad kažkas juos turi nuleisti ant žemės. Tačiau prodiuseriai mažų mažiausiai turi suvokti, ką tie režisieriai nori pasakyti. Tad prodiuserio darbas yra sudėti visus dėmenis į vieną, ir mums neleista skraidyti padebesiais. Mūsų pareiga suprasti, būti stipriems, kantriems, prisiimti daug atsakomybės pernelyg nekonfliktuojant. Mes visada matomi, visada už viską atsakingi, bet kai filmas laimi ir sulaukia šlovės, mūsų nesimato. Kai filmas kviečiamas į festivalį, kviečiamas režisierius. Prodiuseris turi pirktis bilietą pats, sėdėti paskutinėje eilėje, prisiimti visas kaltes ir, kaip sako Zanussis, atlaikyti visus pomidorus ir apginti režisierių bei aktorius. Sveiki – na, kur jūsų pomidorai?
I. A.: Na, gal nebūtinai supuvę?
D. J.: Taip, jei jiems nepatinka tai, ką padarėte, jie nekeiks režisieriaus, bet visuomet kaltins prodiuserį. Dėl visko bus kaltas prodiuseris. Na taip: truputį perdedu. Žinoma, yra ir puikių galimybių. Bet turi žinoti, ko nori. Turi suvokti, ko nori kūrybinė grupė, ir – ką visuomet darau su savo studentais – žiūrėti filmus, suvokti kiną, mokytis kino istorijos ir panašiai.
I. A.: Kaip dėl knygų skaitymo?
D. J.: Būtina.
I. A.: Ši karta vengia skaityti.
D. J.: Tikrai? Mano studentai mėgsta knygas. Ir turiu prisipažinti, kad mokausi iš jų, pavyzdžiui, interneto ir feisbuko gudrybių. Jie daug geriau tai moka, nei aš. Kadangi noriu dirbti su jaunais žmonėmis, tad turiu mokytis. Be abejo, yra daug ko, ko nemoku. Reikia žinoti savo ribas, ir ką gali išmokti iš kitų, ką gali jiems duoti, pasiimti ar gauti. Taigi labai svarbu negalvoti, kad esate vieninteliai.
I. A.: Studijavote sociologiją ir žurnalistiką. Kaip tos studijos jums padėjo tapti prodiusere? Kokie įgūdžiai padeda atlikti kasdienes užduotis?
D. J.: Žinot, kinas yra visuomet kokia nors tema, nagrinėja kokią nors realybės situaciją, taipogi aš dar ir politinis asmuo, kuris turi savo pasaulio suvokimą, visuomenę, ir tai man padeda parinkti temas, kurios svarbios ir kitiems, ne tik man. Ko gero, iš savo studijų išmokau mąstyti. Pavyzdžiui, socialiniuose moksluose reikia gebėti abstrahuotai mąstyti, tad turi to mokytis. Pamiršau viską, ką mokiausi apie Marksą ir Hėgelį, bet nepamiršau, kaip mokiausi ir ko išmokau.
I. A.: Ar tai įmanoma – išmokti mąstyti?
D.J.: Manau, kad taip. Skaitymas, klausymasis, derinimas dalykų, kurių nesi pratęs derinti. Ir smalsumas. Atmerk akis, apsidairyk ir būtinai pamatysi kažką, ko niekada nepamirši. Ir niekad nepamiršk, kad visko nežinai, ir vis dar gali sužinoti.
LIETUVA KOMISIJOS NARIO AKIMIS
I. A.: Ar būnant čia kas nors jums krito į akį? Ar esate čia pirmąkart?
D. J.: Tai mano antrasis kartas. Prieš dvejus metus skaičiau paskaitą.
I. A.: Ar pastebite ką nors ypatinga?
D. J.: Kai lankiausi čia pirmą kartą, buvau sužavėta žmonių smalsumo. Taip pat ir Taline. Jaunoji karta nori veikti. Ir tu junti tą energiją. Man tai labai svarbu – justi, kad ne viskas padaryta ir energiją judėti pirmyn. Ir dabar taip pat jaučiuosi. Vokiečių kalboje yra žodis, kurį gal verstume kaip atsiribojimą, kai žiūri į kažką iš tam tikro taško, ir ieškai savo suvokimo, tapatybės. Tai man labai svarbu. Gal dėl to ir įdomu čia svečiuotis.
I. A.: Bet jums patinka dirbti festivaliuose?
D. J.: Taip. O čia ypatingai smagu, nes buvau pakviesta dalyvauti žiuri. Nauji žmonės visada įdomu.
I. A. O mums įdomi Vokietija. Beje, visada norėjau paklausti. Mano tėvų karta gėrėjosi tokiomis žvaigždėmis kaip Zarah Leander ir Marika Rökk. Kodėl jos tokios populiarios? Daug rašoma apie tai, kad Zarah Leander kolaboravo su naciais. Kas buvo šių merginų unikalumas? Pvz., Marika Rökk nuolat rodoma rusų filmuose, kol koks nors žvalgas dirba savo darbą. Gražios mergaitės dainavo gražias dainas siaubingais laikais…
D. J.: Keista. Man rodos, Marika Rökk žinoma ir mano kartai. Ji – pokario žvaigždė. Leander pritapo prie sistemos, bet kažkaip sugebėjo likti šešėlyje. Taip ir liko gyvas mitas. Žinoma, jos išskirtinis balsas buvo didelis masalas, ir man labai keista, kodėl ji taip mėgstama homoseksualių žmonių. Jie garbina Zarah Leander, pamiršdami, kad dar buvo Marlene Dietrich, kuri pasipriešino režimui. Kai Marlene Dietrich po karo grįžo iš Amerikos, žmonės švilpė jos adresu, nes ji palaikė Amerikos armiją. Vokiečių žvaigždės… Įdomi tema.
I. A.: O Leni Riefenstahl?
D. J.: Na jau ne! Ji fašistė, ir nors labai talentinga, bet fašistė. Visada tokia buvo ir liks. Pastudijuokite kino istoriją – jos filmus apie gamtą, juodaodžius, „vandens“ filmus. Ne, nenoriu apie ją kalbėti.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
I. A. O kokia yra Europos kino akademijos misija?
D. J.: Išsaugoti Europos filmus.
I. A.: Nuo Bolivudo, Holivudo ir Nolivudo (Nigerijos) įtakų?
D. J.: Ir nuo jų taip pat. Misija yra išsaugoti europietiškąjį tapatumą Europos filmuose ir visoms šioms kalboms, kultūroms, kurios egzistuoja, garantuoti vietą po saule prieš vadinamuosius „blockbusterius“. Jei tokie numylėtiniai „suvalgo“ 90 % jūsų kino, jums lieka 10 % europietiškiems projektams, ir sunku išsaugoti savo tapatybę. Privalome tai padaryti, ir manau, kad darome per mažai.
I. A.: Ar rusų kiną laikote europietišku?
D. J.: Didžia dalimi taip. Remiamės Eizenšteinu ar Vertovu, matome labai daug sąsajų tarp rusų ir visos Europos filmų, nes kinas yra modernus menas, ir jo pagrindais remiamės.
MADAME JACOBSEN FAVORITAI
I. A.: Ar turite savo favoritų?
D. J.: Nelabai gerai esu susipažinusi.
I. A.: Na, sakykime, labai komerciškai sėkmingas Michalkovas…
D. J.: Nepamenu. Nors ir Kanuose, ir Venecijoje ne kartą laimėjo prizus, bet kažkaip nepamenu ryškesnio filmo, kuris patiktų. Gal dėl to, kad labiau domiuosi prancūzais?
I. A.: Kalbant apie prancūzus, štai matėme „Nepažįstamąjį prie ežero“. Kartu tai gana paprastas, bet ir labai pripintas įvairių stilių, citatų, Hičkoko, siaubo filmų, „film noir“ ir pan. Kodėl jums atrodo, kad publika turi pamatyti tokius filmus?
D. J: Nežinau. Filmas labai rimtas, beje, esu labai nustebinta jo pabaigos. Be šios pabaigos jis man visai nepatiktų, bet prisipažįstu, filmas labai geras ir nuoseklus, nes turi viziją ir poziciją. Filmo kūrėjai privalo turėti poziciją. Jiems neleistina palikti jūsų vienų. Kita vertus, man tokie filmai nėra įdomūs. Gal aš pasenau? O gal dėl to, kad man neįdomu seksualinė orientacija – moteris, vyras ar šuo… Truputį ironizuoju, bet man neįdomu vien tik homoseksualumo, lesbietiškumo ar heteroseksualumo aspektai. Tegul daro, ką nori – toks mano požiūris. Jei Putinas nori juos įkalinti, aš – prieš. Kitais atvejais – man įdomūs kitokie filmai.
I. A. : Tokie kaip „Pont Neuf meilužiai“?
D. J. : Taip, ir tai labai labai stiprus filmas. Nieko bendro su tais, kuriuos aptarėme. Patinka „Jauna ir graži“ („Young and beautiful“), „Adelės gyvenimas“ („La vie d’Adele“). Patinka filmas, kuriame dalyvavau: „Gazos paršelis“ („Le Cochon de Gaza“), nežinau, ar jį matėte. Angliškai jis vadinasi „Kai paršeliai turi sparnus“ („When pigs have wings”). Tai filmas apie Palestinos žveją, kuris vandenyne prie Gazos sugauna paršelį. Tai vienas iš gražiausių mano matytų filmų, kalbančių apie mūsų realybę. Jo režisierius prancūzas, tai vokiečių ir prancūzų kooprodukcija.
I. A.: Bet „La vie d’Adele“ taip pat buvo apie homoseksualius santykius….
D. J.: Kuris? A, „La vie d’Adele“, na, gal dėl to, kad esu moteris…
I. A: Kodėl mėgstate kiną? Ką mėgstate kine? Kodėl filmus verta mėgti?
D. J.: Galiu tik pasakyti, kodėl myliu Triufo. Todėl, kad jis sako, kad meilė neįmanoma, tačiau turi grįžti į gyvenimą ir jį toliau gyventi, aiškindamasis, ar meilė įmanoma, ar ne. Tai, kas neįmanoma gyvenime, tampa įmanoma kine. Pamiršti savo gyvenimą, savo rytą, savo kančią, ir pasineri į kitą gyvenimą. Jei tai geras filmas, jis panardina tave ir priverčia galvoti. Peržiūri šimtus filmų, gerų filmų, išeini iš salės ir pamiršti, ką matei. Jei po dviejų valandų tu pamiršti, ko tu tame filme verkei – tuomet neverta buvo eiti, bet jei kitą dieną atsibundi ir sakai: „Dieve, koks tai buvo stiprus momentas“, tuomet tai geras kinas.
I. A: O kaip jums Triero “Melancholija“?
D. J.: Na jau ne. Lars von Trieras man yra… Nekenčiu viso to. Nekenčiu jo filmų, nes tai kažkoks smurtas. Jis verčia jus matyti, ką mato jis pats. Nepalikdamas erdvės pamatyti savaip… Jis provokuoja. Man nepatinka jo požiūris į gyvenimą ir žmogiškumą. Man jis netgi nėra žmogus, nors ir labai talentingas. Per pirmąsias „Antikristo“ minutes buvau tikrai labai išsigandusi, kad būsiu priversta įsitraukti, nes tai buvo labai stipru. O paskui prasidėjo groteskas ir siurrealizmas. O siaube.
I. A.: Turit omenyje, kad negalima būti mizantropu ir statyti filmų?
D. J.: Galima. Ir dabar dirba daug mizantropų, tačiau… Kai kurie jų filmai yra tokie juodi ir žiaurūs. Nesinori praleisti visą vakarą su jais, nors jie ir būtų inteligentiški ar savaip žmogiški… Būti su jais nėra labai malonu.
I. A.: Jei jums tektų ilgai keliauti vienatvėje, kokią vieną knygą pasiimtumėte su savimi?
D. J.: Kiekvieną savaitę įvardyčiau vis kitą. Bet labai rimtai pagalvojusi rinkčiausi Prustą. O dėl filmo… Imčiau visą dėžę. Arba dvi. Galima?
I. A.: Už papildomą mokestį.
D. J.: Gerai. Tuomet tai būtų Kriso Markerio „Sans soleil”. Jei tikrai nebūtų kito pasirinkimo, imčiau „Sans soleil”.
I. A.: Be papildomo bagažo?
D. J.: Be jo. Mus sieja labai glaudus ryšys…
I. A.: Dėkoju.
Dagmar Jacobsen yra žymi Vokietijos kino prodiuserė ir kino gamybos kompanijos „Selavy Filmproduktion“ bendrasavininkė. Studijavo sociologiją ir žurnalistiką Berlyno laisvajame universitete, baigė Vokietijos kino ir televizijos akademijos kino gamybos kursus. Nuo tada Dagmar dalyvavo prodiusuojant daugybę pasaulyje pripažintų filmų. Dagmar Jacobsen taip pat yra Europos kino akademijos narė bei nuolatinė Media remiamos programos „Sources2” konsultantė. („Scanoramos“ info)
Kalbino Irena Alperytė