fbpx
Pokalbiai

Pokalbis su prodiusere Lineta Mišeikyte: „Jeigu įgyvendinsime šį projektą, galėsime padaryti bet ką“

Kadras iš serialo „Informatoriai“ filmavimo aikštelės Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka
Kadras iš serialo „Informatoriai“ filmavimo aikštelės
Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka

Visai neseniai Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) vienas iš pagrindinių televizijos kanalų „ABC“ Vilniuje baigė filmuoti aštuonių dalių serialą apie JAV CŽV ir Rusijos KGB agentus Šaltoji karo ir Sovietų Sąjungos laikotarpiu. Šią savaitę JAV žiūrovai galėjo išvysti Lietuvoje filmuoto serialo „Informatoriai“ („The Assets“, 2014) trečiąją dalį.

Jeigu kada turėjote nesklandumu pasikeitus viešojo transporto maršrutui ar teko pasukti aplinkeliu, galbūt ir Jūs sudalyvavote didžiausiame iki šiol Lietuvoje vykusiame kino projekte. Į senąjį „Audėjo“ gamyklos pastatą, kuriame tuo metu vyko filmavimas, „KINFO“ komandą pakvietė „Baltijos filmų paslaugos“ prodiuserė Lineta Mišeikytė. Studija iš tiesų atrodė įspūdingai – daug įrengtų slaptų kambarių ir agentų kabinetų. „Gerai, kad žiema nešalta“, – juokavo Lineta, – „kitaip būtume sušalę, nes šis pastatas visgi ne kino studija.“

Kokie buvo „ABC“ kanalo prodiuserių reikalavimai, kokie Holivudo režisierių poreikiai, kokie išryškėjo kultūriniai skirtumai, ir kodėl buvo pasirinkta Lietuva šiam projektui, atsakys Lineta Mišeikytė, kuriai tokie projektai yra ne naujiena, tačiau „Baltijos filmų paslaugos“ prodiuserė prisipažino, kad pradžioje toks projektas Lietuvoje atrodė neįmanomas.

„Baltijos filmų paslaugos“ prodiuserė Lineta Mišeikytė Mindaugo Drigoto nuotrauka
Prodiuserė Lineta Mišeikytė
Aušros Ginotytės nuotrauka

Sprendžiant, kaip sunku buvo suderinti mūsų susitikima, esate tikrai užimta moteris. Ar turite laiko bent rytinės kavos puodeliui? Papasakokite, kokiu projektu dabar užsiimate.

Kavos turime ir filmavimo aikštelėje, todėl tai ne problema. Bet diena būna įtempta. Projektas, su kurio dabar dirbau, vadinasi „Informatoriai“ („The Assets“, 2014) ir Lietuvoje atsirado visiškai netikėtai. Dar rugpjūčio pradžioje nežinojome, kad šis serialas bus filmuojamas mūsų šalyje. 2013-ųjų metų pirmąją rugsėjo savaitę prodiuseriai priėmė sprendimą ir galiausiai pasirinko Lietuvą kaip filmavimo aikštelę.

Iš viso jie aplankė Vengriją, Serbiją, Čekiją ir nusprendė, kad visgi filmuos pas mus. Lietuva pasirodė patraukliausia šiam projektui. Tai aštuonių dalių serialas, kuris kuriamas ABC kanalo užsakymu. Aš tikrai netikėjau, kad per keturis mėnesius pavyks nufilmuoti aštuonias serijas ir kad Amerikos žiūrovai jau 2014 m. sausio 2 dieną galės pamatysi pirmąją seriją – tai oficiali premjeros data. Maniau, kad tai neįmanoma, tai atrodė labiau kaip avantiūra, nei tikras projektas. Bet jau baigėme ir visos aštuonios serijos yra nufilmuotos.

Tai viską filmavote keturis mėnesius?

Dar buvo pasiruošimas, tai reikėjo padaryti per pusantro mėnesio. Man yra tekę dirbti ne su vienu projektu  (tiek lietuvių, tiek užsienio), bet visuomet būdavo, kad filmuodavo tik viena komanda. Šį kartą kaskadiniams triukams atlikti turėjo būti sudaryta antra komanda, kuri nesifilmuodavo tuo pat metu su aktorių komanda. Taigi šio serialo specifika buvo tokia, kad viską reikėjo nufilmuoti iki gruodžio 21 d., tai yra labai greitai. O dienų kalendoriuje yra tiek, kiek yra.

Teko suburti dvi komandas, kurios filmavo vienu metu. Viena komanda kūrė pirmą ir antrą serijas, dar kita komanda – trečią, ketvirtą. Viskas vyko tokiu principu: pirma-antra dalis nufilmuota, pradedama filmuoti penkta-šešta.

Kadras iš serialo „Informatoriai“ filmavimo aikštelės Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka
Kadras iš serialo „Informatoriai“ filmavimo aikštelės
Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka

Daug dirbate su užsienio režisieriais. Kokie jie?

Vienu metu dirbau su trimis režisieriais. Reikėjo padaryti, kad visi trys režisieriai būtų patenkinti. Reikėjo skirti dėmesio ir filmavimo komandoms. Kaip mes, lietuviai, juokaujame: per trumpą laikotarpį nufilmavome aštuonis filmus, nors tai buvo tik aštuonios serijos. Bet taip juokaujame iš nuovargio.

Visoms aštuonioms „Informatorių“ serijoms buvo penki režisieriai. Vienas buvo leading director (liet. pagrindinis režisierius), kuris parinko projekto stilistiką ir nusprendė, kaip visas serialas turi atrodyti, jis pradėjo filmavimą. Trečios ir ketvirtos serijos režisieriai-prodiuseriai buvo iš ABC kanalo, penktą-šeštą seriją filmavo režisierius iš Norvegijos, jis turi kitokį braižą. O septintą-aštuntą filmavo Holivudo mokihanas Peteris Medakas, vengrų kilmės režisierius. Jis yra sukūręs daug garsių filmų Anglijoje.

Garsūs režisieriai įsimylėjo Lietuvą. Jiems visiems čia patiko. Kaip sakė pats Peteris Medakas, jis čia norėtų filmuoti kokią kitą istoriją, bet ne Ameriką Lietuvoje. Buvo sunku surasti 1985 metų Ameriką Lietuvoje, Rusiją būtų lengviau. Todėl reikėjo labai daug interjero detalių, dekoracijų, kad viskas būtų panašu į Ameriką.

Patiko, kad režisieriai norėdavo išeiti iš slapų kambarių ir kabinetų į mūsų gatves. Sakė, kad Vilnius yra unikalus miestas. Kartais vienoje vietoje gali atrodyti kaip Vašingtonas, kitoje jau sovietinė architektūra. Dėl Vašingtono gatvių mes klausėme režisierių, jie geriau mato. Labai nustebau, kai daugelis Lukiškių aikštės kampų jiems atrodė kaip Vašingtonas. Dažnai būdavo tokių situacijų, kai mes siūlydavome „Ameriką“, jie iš mūsų juokdavosi. Bet vėlgi, kaip Amerikos režisieriai pateikdavo Maskvą, mums taip pat keldavo juoką. Bet jie pažįstą savo žiūrovą – teko nusileisti režisieriams. Susidūręs su tokiomis situacijomis, supranti, kaip išryškėja kultūriniai skirtumai.

 

Jau žinome, kad serialas nukels mus į 1985-ius metus, Šaltojo karo tarp JAV ir Sovietų Sąjungos laikotarpį. Kodėl būtent Lietuva buvo pasirinkta šiam serialui? Kaip vyko derybos?

Pirmiausia, projektų sumanytojai siunčia scenarijų toms šalims, kuriose nori statyti filmą. Tuomet reikia pateikti vizualizaciją, pateikti galimybes, kurios atitiktų projektą. Taip pat daroma sąmata, kurioje pateikiami įkainiai, gamybos kaštai.

Dažnai mes pralaimime Vengrijai ir Čekijai dėl jų šalyse taikomų mokestinių lengvatų, jie turi finansavimo skatinimo priemones, o Lietuva dar nesusitvarkė poįstatyminių aktų. Daugumoje šalių prodiuseriai nuo išleistų pinigų atgauna 20 procentų.

Šį kartą projekto „Informatoriai“ prodiuseriai tikrai intensyviai galvojo apie Vengriją, tačiau tuo metu ten vyko labai daug projektų, todėl jos ir nepasirinko. Taigi Lietuva kad ir ne visų šimtu procentu laimėjo konkursą, bet negalima sakyti, kad jo ir nelaimėjo, juk dalyvavo konkurse. Nors tikrai nežinau, kaip būtų buvę, jei Vengrijoje nebūtų taip užimta. Vengrai taip pat turi 20 procentų susigrąžinimo sistemą, kuri yra patikrinta ir veikia seniai.

Nors 2013 m. birželį buvo priimtas įstatymas ir Lietuvoje, tačiau iki dabar vis dar nėra patvirtintos poįstatyminės tvarkos. Daug užsieniečių klausia, kaip pas mus ši tvarka veikia, jie nori filmuoti Lietuvoje, o mes negalime nieko pasakyti. Nesutvarkyti pelno mokesčio įstatymai Lietuvoje ir yra pagrindinė priežastis, kodėl mes visą laiką pralaimime kitoms šalims.

(Autoriaus pastaba, daugiau informacijos apie Pelno mokesčių įstatymą

Kadras iš serialo „Informatoriai“ filmavimo aikštelės Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka
Kadras iš serialo „Informatoriai“ filmavimo aikštelės
Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka

Nuolatos pasirodydavo skelbimų, kad bus uždaromos gatvės. Ar buvo sunku suderinti su savivaldybe ir kitomis instancijomis dėl tokių transporto trukdžių?

Esu labai dėkinga Vilniaus kino biurui, kuriam padedant mums pavyko įrodyti tiek sau patiems, tiek užsienio svečiams, kad Vilnius yra tinkamas kinui miestas. Prodiuseriams tapo tikrai lengviau, nes atsirado tarpusavio dialogas. Kartais sau pati užduodavau klausimą, ar būčiau padariusi šį projektą prieš kokius penkerius ar septynerius metus, ar būtų buvę lengva gauti leidimą filmuoti gatvėse, kol prie Vilniaus miesto savivaldybės nebuvo įsteigto Vilniaus kino biuro.

Vilniaus kino biuras taip pat padėjo informuoti visuomenę ir viešoje erdvėje paskelbti, kur bus apribojimai, kur galėtų būti nepatogu žmonėms. Nors ir sukėlėme nepatogumų vietiniams gyventojams, bet toks jau mūsų verslas – teko suktis. Bet padedant Vilniaus kino biurui jautėmės atlikę namų darbus, nes informavome vietinius gyventojus apie trukdžius.

Vilniaus miesto savivaldybė irgi prisidėjo prie projekto. Pavyzdžiui, gatvių šlapinimu, kai nebuvo lietaus. Nemokamai pravažiuodavo šlapinimo mašinos, kad Vilniaus gatvės atrodytų gražiau. Taigi be Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus kino biuro projektas nebūtų praėjęs taip sklandžiai.

 

Ar visi pagrindiniai aktoriai yra amerikiečiai?

Ne, visi režisieriai po vizito Lietuvoje išvažiavo tiesiai į Londoną, į aktorių atrankos agentūrą ir 99 procentai pagrindinių vaidmenų aktorių yra britai. Tačiau mano, kaip prodiuserės, nuomonė būtų kitokia. Nemanau, kad režisieriai pasirinko visai tinkamai. Buvo sunku kai kuriuos britų aktorius išmokyti dialogus kalbėti rusų kalba, bet toks buvo režisierių sprendimas.

 

Kadras iš serialo „Informatoriai“ filmavimo aikštelės Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka
Kadras iš serialo „Informatoriai“ filmavimo aikštelės
Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka

Masinėms scenoms buvo surinkta tikrai daug lietuvių – du tūkstančiai. Pranešime spaudai buvo išskirtos ir Leonardo Pobedonoscevo, Sigito Račkio, Arvydo Dapšio pavardės. Ar lietuvių vaidmenys tik epizodiniai?

Nemenkų vaidmenų gavo ir lietuvių aktoriai  Leonardas Pobedonoscevas, kuris vaidino Polekovo sūnų, Arvydas Dapšys, kuris vaidino rusų šnipą, Sigitas Račkys, Darius Petkevičius, Valentinas Novopolskis, Gabija Siurblytė, kuri vaidino Polekovo anūkę, Valda Bičkutė, Lina Budzeikaitė. Visgi tikrai buvo gražus lietuvių aktorių ansamblis, kuris papuošė šį projektą. Be to, dauguma režisierių sakė, kad mūsų aktorės yra ir labai gražios, ir labai talentingos.

Masinėms scenoms buvo surinkta maždaug du tūkstančiai žmonių (sudėjus visas serijas). Pradžioje skaičiavome, kad reikės apie dviejų šimtų kiekvienai serijai, taigi išeina tūkstantis šeši šimtai žmonių. Tačiau tokio kiekio režisieriams nepakako ir reikėjo didinti šį skaičių –  galiausiai surinkome apie du tūkstančius žmonių, kurie buvo masinių scenų dalyviai.

Buvo sunkiau rasti etninių tautybių žmones. Tarkime, afroamerikiečių kontingentas tikrai nėra didelis. Lietuvoje minia nėra tokia spalvota kaip Amerikoje, todėl surasti žmonių amerikietiškai žmonių masei sukurti buvo šiek tiek sudėtingiau. Kai gatvėje matydavome kitos rasės žmonių, iš karto griebdavome.

Vienai scenai buvo reikalingi meksikiečiai, nes pagrindinis agentas tuokėsi Meksikoje. Kadangi buvo šalta, sceną teko perkelti į bažnyčią. Taip pat reikėjo meksikiečių masinėms scenoms. Teko šiek tiek meluoti – pasiėmėme romų bendruomenę, kuri, iš tiesų, visai gražiai atrodė. Kai reikia suktis iš padėties, tenka imtis įvairiausių priemonių.

 

Visgi lietuviai susitvarkė su šia užduotimi. Ko lietuvių kino kūrėjams reikėtų pasimokyti iš Holivudo profesionalų?

Kaip vienas amerikietis pasakė: „Lineta, jeigu lietuvių komanda įgyvendins šį projektą, vadinasi, Lietuvoje jūs galite padaryti bet ką.“ Kalbant apie lietuvių profesionalumą, teko įrodyti užsienio režisieriams, kad mes galime. Labai retai, kada taip nutinka, tačiau operatoriai buvo lietuviai – Feliksas Abrubauskas, Rytis Kurkulis, dailininkė Daiva Petrulytė, grimuotoja Eglė Mikalauskaitė. Tai buvo didelis iššūkis, tačiau mes tikrai susitvarkėme su šiuo projektu.

O mokytis reiktų visuomet ir iš kiekvieno filmo. Kolegoms aš linkėčiau, nors ir atlikus tokį didelį darbą, nepamiršti nuolatos tobulėti. Nereikia galvoti, kad jau pasiektos lubos ir mes galime bet ką. Tobulėjimui ribų nėra.

Komentarai

Optimistiška ir ambicinga. Patinka kinas? Turime kažką bendro. Kiekvienas išgyvenimas kine formuoja naują mane. Tobulėju. KINFO erdvėje išlaisvinu savo idėjas ir gyvenu dar arčiau kino.