fbpx
Kino pavasaris, Pokalbiai

Pokalbis su Remigijumi Sabuliu: „Kuriant dokumentiką antro dublio nebūna“

Režisierius Remigijus Sabulis  Levo Žiriakovo nuotrauka
Režisierius Remigijus Sabulis
Levo Žiriakovo nuotrauka

Remigijus Sabulis – lietuvių kino ir teatro aktorius bei režisierius, tačiau labiausiai atmintin įstrigęs kaip 1983 m. Raimondo Vabalo filmo „Skrydis per Atlantą“ pagrindinis veikėjas Steponas Darius. Prabėgus 30-iai metų, R. Sabulis neužmiršo „Lituanicos“ istorijos, jį kankino mintys, kad šiame filme nebuvo galima išsakyti visko, ką reikėjo. Taip kilo filmo „Lituanica paslaptis“ idėja.

Su Remigijumi susitikome jo namuose Antakalnyje vidudienį, kai saulės spinduliai glostė veidą, tačiau pikti vėjo liežuviai neleido pamiršti, kad tikrasis pavasaris dar kažkur už kalnų.

Remigijus atvirauja: „Laukiu pavasario, noriu, kad praeitų ta žiemos, tiksliau, rudens depresija, kuri buvo ilgą laiką. Oro kaita mus, gyvenančius Lietuvoje, smarkiai veikia, o dabar ir jos ne itin likę, nebeturime keturių metų laikų. Galvoju apie naujus projektus, tik štai jaunimas vis sunkiau įsileidžia vyresnius, turinčius patirties. Mes „nurašytųjų“ karta.“

Kaip atsirado „Lituanicos paslaptis“?

Kiek pesimistišką mūsų pradžią nustelbia mintys apie „Lituanicą“. Remigijus patogiau įsitaiso krėsle ir su džiugesiu pasakoja viską, kas susiję su „Lituanica“. Pastebiu, kad Remigijui apie tai kalbėti svarbu ir labai asmeniška.

Iš istorijos žinome, kad  lietuvių Stepono Dariaus ir Stasio Girėno valdomas eksperimentinis lėktuvas 1933 m. sėkmingai perskrido Atlanto vandenyną, tačiau dėl neaiškių aplinkybių sudužo, kai iki galutinio tikslo (Kauno) buvo likę mažiau kaip dešimtadalis kelio. Visa ši istorija apgaubta įvairiausių mitų ir legendų.

Filmo „Lituanica paslaptis“ kūrimo akimirka Jorigės Kuzmaitės nuotrauka
Filmo „Lituanica paslaptis“ kūrimo akimirka
Jorigės Kuzmaitės nuotrauka

1983 m. Raimondas Vabalas sukūrė filmą „Skrydis per Atlantą“. R. Sabulis įkūnijo Steponą Darių. Tais pačiais metais pasirodė Roberto Verbos dokumentinis filmas „Lituanikos sparnai“ bei Vitolio Laumakio mėgėjiškas dokumentinis filmas.

Tuo metu tai buvo jubiliejiniai, šios skaudžios Lietuvai netekties ir didingo žygio metai – 50-metis. Dabar, žvelgiant į praėjusius metus, minėjome dar brandesnį jubiliejų – 80-metį. Režisierius teigia, kad esame pamiršę šį skrydį, mažai kas juo domisi.

„Po R. Vabalo filmo aš ilgai jaučiau slogutį, ten nebuvo viskas išsakyta. Visko tuo metu ir nebuvo galima parodyti, tačiau pasiknisti giliau galima. Tas slogutis ir kankino visą gyvenimą. Kiti net šaipydavosi: „O, Darius eina, Darius eina…“ O aš vis svarstydavau, nė velnio jūs apie tą Darių nežinot! Tuo metu R. Vabalo scenarijus buvo toks, kokį cenzoriai leistų filmuoti – versija, kad mūsų lakūnus pašovė fašistai. Tai galbūt ir įtikino cenzorius.

Galvodamas apie filmą svarsčiau, kodėl man nepasiknaisiojus po jų gyvenimus, jų santykius, tą laikotarpį, kurio mes nelabai dabar ir atsimename. Pradžioje norėjau kurti vaidybinį filmą, tačiau supratau, kad tokiam filmui ši istorija netiks. Padaviau paraišką, tačiau Kultūros ministerija jos visai nesvarstė. Ir nė viena institucija, išskyrus Kultūros rėmimo fondą, šio filmo idėjos neparėmė. Net privačių rėmėjų nepavyko rasti, niekam nebuvo įdomu. Tačiau, kai esi užsispyręs, kai nori kažką pasakyti, tai kažkas tikrai pavyksta. Taip ir prasidėjo šio filmo kūrimas“, – apie gana komplikuotą filmo pradžią kalbėjo režisierius.

Jis pridūrė, kad nenorėjo pasakoti istorijos, kurioje būtų tiesiog išsakomi faktai – gimė tais ir tais metais, ten atliko tą ir aną… Jis ieškojo kitokios formos. Skaitant Stepono Dariaus dienoraštį šovė mintis, kad šias eilutes būtų galima panaudoti filme. Taip netikėtai gimė filmo forma.

Režisierius Remigijus Sabulis  Levo Žiriakovo nuotrauka
Režisierius Remigijus Sabulis
Levo Žiriakovo nuotrauka

Kine R. Sabulis mato dalykus, kurių teatre, kaip pats sako, turbūt nepadarytų: kine jam patinka energija ir paslaptis, esanti už kadro, kuri vėliau perteikiama žiūrovui. Jis turi tą filmą prisiminti ir vėliau. Pašnekovas priduria: „Ne kiekvienas režisierius tą jaučia.“

Pasiteiravau, ar peržiūrėję filmą jį prisimins, kas išliks jų galvose? Remigijus kiek ilgiau pagalvoja: „Sunku pasakyti. Kažkokį bendrą įspūdį turėtų susidaryti. Tai nėra tuščias filmas. Jame galime jausti energiją. Tačiau tai ne tik mano nuopelnas – tai ir tų žmonių, pilotų, įvykio energijos, kurį įtraukta į šį filmą. Kada jaunam žmogui pasakoji apie tai… (trumpam nutyla). Nežinau, kažkas tikrai liks.“

Didingo skrydžio reikšmė šiandien

O ar žmonės – tiek jauni, tiek vyresni – dar žino, kokia tai svarbi Lietuvos istorijos dalis, ar tai liudija tik simbolinė dešimties litų popierinė kupiūra?

Pasak Remigijaus, žmogus, nežinantis istorijos, yra vaikas. Jis pastebi, kad visuomenė vis labiau atbunka, lengvai ir negalvodami pasiduoda tuštybei. Jis kiek nusimena, kad komerciniams kino teatrams šis filmas neįdomus.

„Bet kuriuo atveju, šis skrydis turėjo labai didelę reikšmę. Viena jų – Stepono Dariaus asmenybė. Tai unikalus žmogus. Tokių žmonių, nežinau… Ilgai nebus. Tokio plataus spektro, išsilavinimo, mąstymo  ir tokio sąžiningo ėjimo per gyvenimą… Tai retas dalykas“, – apie reikšmingą įvykį Lietuvai kalba režisierius.

Filmo „Lituanica paslaptis“ kūrimo akimirka Jorigės Kuzmaitės nuotrauka
Filmo „Lituanica paslaptis“ kūrimo akimirka
Jorigės Kuzmaitės nuotrauka

Filmo kūrimo užkulisiai

Medžiagą R. Sabuliui rinkti nebuvo sunku, tačiau kilo sunkumų ją atsirenkant, išsigryninant. Ne veltui nepanaudotos medžiagos, kuri galėtų būti atskiru filmu, yra penkis kartus daugiau nei parodyta filme. Labai padėjo archyvai, Didžiojo karo muziejus, pašnekovai.

„Ilgai galvojau, kaip nepadaryti klaidos, kad nenuklysčiau į technokratinių dalykų pasakojimą, kodėl nukrito „Lituanica“. Tik vėliau suvokiau: ne ten esmė, ar ji nukrito, ar nenukrito. Morkus (Pranas Morkus, kino scenaristas – aut. pastaba) teisingai sako: „Tai yra legenda.“

Kaip įvyko, taip įvyko, ką padarysi. Tačiau svarbiausia, kad tai liko svarbiu Lietuvos istorijos puslapiu. Kuriant tokią dokumentiką labai lengva suklysti, tai pavojingas žanras. Pasakysi vieną faktą, kažką ne taip, tuoj kažkas ims rėkti, kad kokias nesąmones tu čia pasakoji, buvo ne taip, o taip… O liudininkų gi nėra“, – apie filmo kūrimą kalbėjo režisierius.

Jo teigimu, kuriant dokumentiką antro dublio nebūna. Tai įdomiausias dalykas.

Filmo kūrimas užtruko pusantrų metų. Tačiau kuriant ne visada lydėjo sėkmė. Todėl pasiteiravus, kokie tie nesklandumai, po kurių reikėdavo vėl stotis ir kažką daryti, R. Sabulis atsidūsta:

„Daug norėjau… Norėjau padaryti eksperimentą: pasikviesti du lakūnus, panašaus amžiaus į žuvusius Steponą Darių ir Stasį Girėną, juos pasodinti į panašų lėktuvo simuliatorių, parinkti panašų skrydžio kursą, panašias skrydžio sąlygas, duoti tiek maisto, kiek buvo pasiėmę „Lituanicos“ lakūnai. Eksperimento metu juos prižiūrėtų medikų komanda, stebėtų kaip viskas vyksta – kaip žmogus reaguoja į miega, koks kraujospūdis, kaip jiems sekasi pilotuoti lėktuvą ir t. t. Po 36-ių skrydžio valandų, kai jie išliptų iš lėktuvo, norėčiau, kad jie papasakotų, kaip jaučiasi ir panašiai. Labai norėjau atlikti šį eksperimentą, tačiau dėl finansinių sunkumų to nepavyko padaryti.

Filmo „Lituanica paslaptis“ kūrimo akimirka Jorigės Kuzmaitės nuotrauka
Filmo „Lituanica paslaptis“ kūrimo akimirka
Jorigės Kuzmaitės nuotrauka

Kitas sunkumas – dokumentikos žanro forma. Penkiasdešimt dvi minutės, skirtos filmui, man buvo tikras peilis. Aš iš tų žmonių, kurie negali žiūrėti lietuviško gumos tempimo. Žiūrėti vieną minutę į kadrą, kuriame užfiksuota musė, man visai neįdomu. Nebent jį atliktų salto“, – ironizavo režisierius.

Sausio pradžioje šis filmas buvo pristatytas mažai Lietuvos kinematografininkų sąjungos Kino klubo bendruomenei. R. Sabulis nemėgsta kalbėti apie panegirikas, yra labai savikritiškas, todėl pasiteiravus, kokių reakcijų susilaukė jo filmas, ilgo atsakymo nesitikiu.

„Sulaukėme geros reakcijos, žmonėms patiko, jie to nesitikėjo. Tai man buvo didžiausias pagyrimas“, – tarsteli jis.

Kaip Andrius Mamontovas tapo Steponu Dariumi

Stepono Dariaus dienoraštį skaito Andrius Mamontovas. Dažnas pasakys, kad tai populiarus Lietuvos muzikos atlikėjas, kiti, buvę teatre, matę Eimunto Nekrošiaus spektaklį „Hamletas“, negailės gražių žodžių Hamletą įkūnijusiam A. Mamontovui. Pagaliau jis ir visuomenininkas. Tad, kodėl būtent Andrius tapo Dariumi?

R. Sabulis pasakoja, kad tai buvo ilgas ieškojimo kelias. Išbandė vieną rimtą aktorių, netiko. Ilgai galvojo, kas galėtų tinkamai perskaityti šį dienoraštį, o pasitaręs su filmo garso režisieriumi Kipru Mašanausku, nusprendė pakviesti A. Mamontovą.

„Jo balsas skamba gerai, jis kažkur arti, jis puikiai susidorojo su ištraukomis. Kartais paprastas žmogus, ne aktorius, tokius dalykus padaro geriau nei profesionalus aktorius. Tai paradoksalu“, – apie tokį pasirinkimą kalbėjo filmo kūrėjas.

Filmo „Lituanica paslaptis“ kūrimo akimirka Jorigės Kuzmaitės nuotrauka
Filmo „Lituanica paslaptis“ kūrimo akimirka
Jorigės Kuzmaitės nuotrauka

Ekstrasenso požiūris į „Lituanicos“ tragediją

Ne vienam gali kilti klausimas, kodėl filme matome ekstrasensą? Toks klausimas kilo ir filmą mačiusiai kino kritikei Auksei Kancerevičiūtei, kuri teigia, kad „ekstrasenso pastabos, nuskambančios filmo finale, pasitarnauja it šaukštas deguto medaus statinei, akimirksniu sugrąžindamos žiūrovus į bulvarinę šių dienų realybę. Aišku, smalsu sužinoti, ką katastrofos metu jautė tėvynės taip ir nepasiekę lakūnai, kuris iš jų sėdėjo prie vairo ir kaip viskas vyko, bet vargu ar kokie „anapusybės specialistai“ galėtų šias paslaptis išaiškinti ir kažin ar to apskritai reikia.

Bet koks neatsargus prisilietimas prie sakralių dalykų, juos iškreipia, dar giliau paslepia ir tuo pat metu parodo, kokia absurdiška gali būti niekuo nepamatuota ir nepagrįsta tikrovės atkūrimo iliuzija. Ypač kuriant dokumentinį filmą apie pasišventusius Lietuvai žmones, užsibrėžusius įvykdyti tai, kas daugeliui atrodė neįmanoma.“

R. Sabulis linkęs nesutikti su šiomis A. Kancerevičiūtės pastabomis. Jo manymu, visi žmonės jaučia, tačiau ne visi yra išlaisvinę tą jausmą, jis kažkur pamirštas.

„Kodėl kartais moterys kažką nujaučia, sako, kad geriau šiandien kažko nedaryti, neiti ir panašiai? Bionergetikas Arvydas Daškus tą jausmą yra kažkiek prisiminęs, jis kažką žino, tačiau garsiai daug nekalba, nesiveržia būti ekstrasensu, į televiziją. Mes dažnai linkstame apie tai nekalbėti ir slėpti dalykus, kurių nesuprantame. Dar norėjau pasikviesti vieną žinomą ekstrasensą iš Rusijos, kuris visai nežinotų šios istorijos, tačiau to padaryti nepavyko“, – apie planus kalbėjo filmo autorius.

Režisierius Remigijus Sabulis  Levo Žiriakovo nuotrauka
Režisierius Remigijus Sabulis
Levo Žiriakovo nuotrauka

Dar kelios mintys prieš pasibaigiant pokalbiui

Garso takelį kūrė garsų virtuozas K. Mašanauskas. R. Sabulis džiaugiasi, kad su šiuo talentingu kūrėju vienas kitą supranta iš pusės žodžio. K. Mašanauskas, pasak R. Sabulio, junta, kaip turi skambėti garsas, kur jis tinka, kur ne. Tai juntama ir filme, kai supranti, kad be muzikos viena ar kita filmo dalis, kaip būtų galima tikėtis, žiūrovo stipriai nesudomins, todėl jaučiamas didžiulis K. Mašanausko indėlis.

Remigijus nedrąsiai vis užmeta akį į laikrodžio rodykles, suprantu, kad judame prie pokalbio pabaigos. Man filmas priminė dokumentinį detektyvą, tačiau pasiteirauju, kokiam žiūrovui skirtas šis filmas?

„Nežinau (juokiasi), geras klausimas… Jį gali žiūrėti tiek pagyvenę, tiek 8-okai, jie viską supras, daug paslapčių ten nėra. Kiekviename filme turi būti intriga, be jos nėra filmo, arba mažiausiai turi būti bent jau dar viena šalutinė pasakojimo linija.“

Tolesni planai susiję su filmo sklaida, galbūt tai taps edukacine priemone moksleiviams. R. Sabulis sako, kad kol kas daugiau negalvojo, kur jo sukurta „Lituanica“ plasnos toliau. Tačiau priduria, kad nori kurti toliau.

„Jau prisivaidinau, užtenka, nebe tas amžius. Reikia režisuoti ir reikia gerai režisuoti. Tik jaunimas neįsileidžia visiškai“, – pokalbį baigia režisierius.

Komentarai

Daugiausia stebi, klauso, analizuoja ir kritikuoja. Po to kažką ir parašo.