Fotografė Vytautė Ribokaitė
„Gabrielius iš neprarasto Rojaus“ – naujausias dokumentinio kino režisieriaus Lino Mikutos darbas. Filme atveriamas paauglio Gabrieliaus, turinčio autizmo sutrikimą, pasaulis ir paraleliai vykstanti jo tėvų drama.
Apie tai, kaip sekėsi užmegzti ryšį su filmo herojumi ir stebimosios dokumentikos ypatumus, kalbėjome su filmo režisieriumi Linu Mikuta. Premjerą kviečiame žiūrėti lapkričio 17 dieną kino festivalio „Scanorama“ metu.
Kaip gimė idėja kurti filmą apie Gabrielių?
Dokumentiniame kine kartais taip būna, kad herojai patys netikėtai ima ir atsiranda. Turime sodybą Anykščių rajone. Vieną dieną, mums ten bebūnant, atėjo moteris su berniuku ir dideliu šunimi. Šiek tiek nustebome, kadangi tai gana atoki vieta. Pasirodo, jie mūsų kaimynai, gyvena netoliese. Taip ir susipažinome su Jūrate ir Gabrieliumi, nuo to susitikimo viskas prasidėjo…
Pradėjome filmuoti 2019 metais, daugiau koncentruodamiesi į vaiko pasaulį, tačiau vėliau istorija įgavo platesnę apimtį dėl šeimoje prasidėjusios skyrybų dramos. Žmonės kūrė savo gyvenimą – svajonių sodą – ir jis pradėjo trupėti. Atsirado dvi tematinės paralelės – Gabrieliaus, kuris yra tyras – tarsi anapus gėrio ir blogio, gyvenantis savotiškame rojuje, kuriame neegzistuoja mūsų, vadinamų normalių, sveikų žmonių emocijos ar santykiai. Ir jų tėvų svajonė – rojus – idealybė, kurioje jie siekė gyventi…
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kaip pavyko užmegztu ryšį su Gabrieliumi? Ar daug laiko praėjo, kol jis pradėjo jaustis laisvai filmuojamas?
Autistiški vaikai ganėtinai aštriai reaguoja į jiems nepažįstamus žmones, reiškinius, garsus, vaizdus… Iš pradžių nebuvo lengva užmegzti santykį. Pirmuose susitikimuose Gabrielius nuo mūsų tolindavosi, buvome nepažįstami žmonės, atsidūrę toje aplinkoje, kuri jam būdavo pažįstama. Reikėjo laiko, kol mes Gabrieliui tapome savais – tais, kuriuos jis gerai pažįsta, su kuriais kuria santykį ir gali pasitikėti. Atsimenu vieną epizodą.
Po susitikimo su Jūrate ir Gabrieliumi, prieš atsisveikinant, jis netikėtai pagriebė mano ranką ir ilgai laikė žvelgdamas tokiu skrodžiančiu, be galo šviesiu žvilgsniu, tiesiai man į akis. Taip magnetiškai, sakyčiau net hipnotizuojančiai. Kokias penkias minutes… Autistiški vaikai neturi tų socialinių barjerų, ribų, jie žiūri į žmogų tiek, kiek jiems atrodo tinkama. Tame žvilgsnyje pamačiau neįprastą istoriją, neįprastą pasaulį, kuris mane sudomino, o vėliau ir atsiskleidė visu savo dramatiniu grožiu.
Kažkada teko dirbti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre žymaus režisieriaus Roberto Wilsono asistentu. Tai režisierius, visą savo teatrinę sistemą sukūręs remdamasis ženklais, gestais ir kodais, atrastais bendraujant su žmonėmis, ypač vaikais, turinčiais autizmo spektrą ar kurtumą. Kai sutikau Gabrielių, supratau, kad jis irgi atsineša su savimi tokį kodą, kuris yra įdomus ir gali papasakoti svarbių dalykų apie mus pačius.
Kiek laiko truko filmavimai?
Pradėjome filmuoti 2019 metais, praėjus gal porai metų po susipažinimo. Iš viso filmavimai truko apie trejus metus. Gali pasirodyti ilgai, tačiau dokumentikoje, ypač stebimojoje, turi nutikti tam tikri draminiai elementai, turi įvykti tam tikras laiko atotrūkis, kad pasijustų kitimas, gyvenimo tėkmė, jos elementai. Niekada nežinai, kas ir kodėl įvyks, filmuoji tol, kol galiausiai jauti, kad tą dramą jau turi, gali judėti toliau.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Filme matome ne tik Gabrieliaus būsenas, tačiau ir besiskiriančių jo tėvų įtemptus santykius. Ar buvo sudėtinga filmuojant išlaikyti Gabrielių, kaip pagrindinį personažą?
Manau, jog visi filmo elementai labai susiję vienas su kitu. Gabrieliaus susijęs su savo tėvais. Jis yra integrali dalis pačios tėvų istorijos. Jis gali būti ir jų santykių katalizatorius, ir krizinių situacijų priežastis ir dieviškasis, šventumo, tyrumo pažadas.
Ar pasikeitė jūsų paties požiūris į Lietuvoje esančių specialių poreikių turinčių asmenų integraciją?
Mane labiau domino paties Gabrieliaus pasaulis, jo kitoniškas suvokimas, kitoks vidinis būvis, negu daugumos žmonių. Man Gabrielius nėra žmogus su negalia, man jis kitoks. Kitokio pasaulio, kitokio gyvenimo, kuris turi teisę egzistuoti, pavyzdys. Kuris nėra blogesnis ar geresnis, negu, kad mūsų, „normalių“ žmonių, gyvenimas.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Ką norėtumėte, kad žiūrovai išsineštų pažiūrėję šį filmą?
Kiekvienas iš mūsų išgyvename istoriją apie neprarastąjį rojų, kuris trupa ir nyksta. Tai mūsų svajonės ir viltys. Kurios dažnai priklauso nuo mūsų pačių. Kaip tą rojų išlaikyti? Ar galime? Ar apskritai tai įmanoma? Tokie išskirtiniai vaikai kaip Gabrielius gyvena tame rojuje, jiems nereikia įdėti pastangų, jie jau yra tame tyrame buvime, tame rojaus pažade. O mums, sveikiesiems, tą rojų reikia kiekvieną dieną sukandus dantis kurti. Tai nelengvai sukuriamos, labai trapios ir lengvai prarandamos mūsų laimės sekundės, dėl kurių mes, matyt, ir gyvename. Apie tai ir kviečiu žiūrovą pagalvoti.
Kokie Jūsų kūrybiniai ateities planai?
Dabar dirbu su filmu apie dvasinę tėvystę, Benediktinų ordiną Lietuvoje. Apie to ordino vienuolį Tėvą Žerarą, tapusį daugelio žmonių dvasiniu tėvu ir išnarpliojusį daugelio problemas. Tai bus filmas ne vien apie jį, bet apskritai apie Vakarų civilizaciją, kokius jos kodus turime suvokti, kad jie galėtų padėti mums tvarkyti savo gyvenimus, savo psichologiją, fiziologiją ir santykį su pasauliu, su savimi ir aplinkiniais.
Benediktinų ordinas yra vienas iš seniausių, kurio pagrindu būrėsi vienuolynai, o vienuolynų pagrindu būrėsi ir miestai. Man yra įdomu sugrįžti į Vakarų civilizacijos saulėtekį, žvilgtelti į jos pamatines vertybes. O į tai sugrįžti galima gilinantis į tokias senas organizacijas kaip vienuolynai, kurie stovėjo prie tos civilizacijos ištakų, ir stovi iki šiol.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas
