fbpx
Festivaliai, Pokalbiai, Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis

Pokalbis su Rimante Daugėlaite ir Marija Razgute. Trumpi, bet su dideliais siekiais

Iš kairės į dešinę: Liana Ruokytė-Jonsson, Rimantė Daugėlaitė, Marija Razgutė „Lithuanian shorts“ archyvas
Iš kairės į dešinę: Liana Ruokytė-Jonsson, Rimantė Daugėlaitė, Marija Razgutė
„Lithuanian shorts“ archyvas

Beveik prieš dvejus metus (2012 m.) įsteigtą trumpametražių filmų agentūrą „Lithuanian Shorts“ galima vadinti ambicingu projektu, turinčiu ambicingų tikslų. Na, pripažinkime, kartais ambicingumas turi neigiamą atspalvį, ypač tuomet, kai ambicijos didelės, tokios didelės, kad neleidžia nei pajudėti. Šiuo atveju taip nėra. Bent jau išsikeltą tikslą – tapti lietuviško trumpametražių filmų vėliavnešiu užsienio šalyse – „Lithuanian shorts“ komanda vykdo sklandžiai. Kukliai, bet užtikrintai apie savo nuveiktus darbus pasakoja agentūros steigėjos Rimantė Daugėlaitė ir Marija Razgutė.

Visai neseniai jau antrą kartą dalyvavote viename iš prestižiškiausių 36-ajame tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje Clermont-Ferrand. Pilnametražių filmų gerbėjams trumpai apibūdinkite – kas tai ir kam tai?

Marija Razgutė. Kiekvienais metais Clermont-Ferrend festivalis padiktuoja tam tikras trumpametražių filmų tendencijas. Kartais tai gali būti žanrai, kitą kartą – trukmės. Keletą metų matėme trumpėjančių trumpametražių filmų tendencija, o šiemet pastebėjome, kad festivalio filmai buvo vidutinės trukmės: dvidešimt, kai kur keturiasdešimt minučių, kas iš tikrųjų viršija trumpametražio filmo (30 min.) trukmę. Bet tie filmai buvo nuostabūs! Manau, kad tai paskatins daugelį kitų trumpametražių filmų festivalių šiemet padaryti tą patį. Taigi, Clermont-Ferrend nurodo tam tikrą madą metams, ir, žinoma, čia jaučiama didelė pagarba trumpametražiui kinui

Rimantė Daugėlaitė. Šis festivalis visada žavi ir stebina savo dydžiu: daug filmų, pačių naujausių,  matome pilnas sales trumpametražių filmų mėgėjų, ko tikrai nepamatysime Lietuvoje ar kitose kaimyninėse šalyse. Iš tikrųjų Clermont-Ferrend festivalyje yra daugybė svečių, be to, kiekvienas filmas konkursinėje programoje pristatomas pačių kūrėjų, nesvarbu, ar jis iš Amerikos, ar iš Australijos. Taip pat labai daug filmų, konkursinių programų, specialių programų – visa tai žavi.

„Lithuanian shorts“ stendas „Clermont-Ferrand“ festivalyje „Lithuanian shorts“ archyvas
„Lithuanian shorts“ stendas Clermont-Ferrand festivalyje
„Lithuanian shorts“ archyvas

Į visus festivalius – pavyzdžiui, Berlyno, Kanų – atvežami daugiausiai pilnametražiai filmai, o Clermont-Ferrend – labai specializuotas, skirtas žmonėms, kurie čia atvyksta žiūrėti tik trumpametražio kino. Sutikome keletą kolegų, kurie pirmą kartą ten atvažiavo. Jie labai juo susižavėjo.

Ar Lietuvių stendas festivalyje buvo populiarus?

R. D. Dėmesio buvo daug. Mes festivalyje dalyvaujame jau antrus metus iš eilės ir mūsų tikrai laukė, visas dienas buvo susitikimų, buvo daug besidominčių lietuviškais trumpametražiais filmais. Taip pat surengėme specialų seansą „Lithuania Shorts 2013“, kurio metu parodėme penkis naujausius ir jau Lietuvoje pristatytus lietuviškus trumpametražius filmus: „Pasakyk, kad neskaudės“ (Rež. Marija Kavtaradzė), „Etiudas“ (Rež. Austėja Urbaitė), „Šuns dienos“ (Rež. Ieva Veiverytė), „Pietūs Lipovkėje“ (Rež. Lina Mikuta), „Neeuklidinė geometrija“ (Rež. Skirmanta Jakaitė ir Solveiga Masteikaitė). Žiūrovų buvo daugiau nei praėjusiais metais. Atėjo apie penkiasdešimt žmonių: festivalio, televizijų atstovų, industrijos profesionalų. Tai rodo, kad tampame labiau matomi, žinomi.

O kokiu komentarų susilaukė parodyti trumpametražiai filmai?

M. R. Taip nėra, kad iš karto po seanso pasako: „Imu tave.“ Profesionalai turi peržiūrėti ir daugiau specialių programų, susidaryti bendrą vaizdą. Dažniausiai grįžtamojo ryšio sulaukiame po dviejų, trijų mėnesių po festivalio. Labai smagu dėl to, kad šiemet sulaukėme nemažai noro susitikti iš kitų asociacijų, trumpametražių filmų agentūrų, nors Clermont-Ferrand festivalyje esame naujokai, dalyvaujame tik antrus metus.

„Lithuanian shorts“ stendas „Clermont-Ferrand“ festivalyje „Lithuanian shorts“ archyvas
„Lithuanian shorts“ stendas Clermont-Ferrand festivalyje
„Lithuanian shorts“ archyvas

R. D. „Tarptautinio Kanų kino festivalio“ Kritikų savaitės programos sudarytoja Laurence Reymond mus pakvietė susitikti, kadangi ieško naujų filmų, šalių, kūrėjų. Tai parodo, jog toks važiavimas į festivalius yra reikalingas.

M. R. Tu niekada to nepadarysi siųsdamas paštu. O štai dabar užmezgėme tokius kontaktus. Mums, kaip trumpametražių filmų agentūrai, tokie kontaktai yra neįkainojami.

Žinoma, būna, kad norintys tiesiogiai susiranda pačius kūrėjus, pavyzdžiui, vokiečių filmų platinimo kompanija nusipirko lietuvišką trumpametražį Ievos Javaitytės filmą „Trečiadienis“, kai jį pamatė vieno festivalio metu. Tokių atvejų nėra daug, bet vėl gi laiko klausimas. Jei mes darysime tai nuosekliai – važiuosime į festivalius, plėsime kontaktų ratą – tai pardavimai augs ir dėmesio bus daugiau. Mes L. Reymond į rankas padavėme savo katalogą ir dabar ji turi visus Lietuviškus, trumpametražius filmus su savimi. Niekada to neįmanoma padaryti siunčiant medžiagą paštu. O štai dabar užmezgėme tokius kontaktus. Mums, kaip trumpametražių filmų agentūrai, tokie kontaktai yra neįkainojami.

Kalbame apie festivalį, lietuviškų trumpametražių filmų garsinimą, o kokia šių filmų padėtis Lietuvoje?

M. R. Lietuvoje dar nėra šių filmų tradicijos. Mums yra sunku, nes mūsų šalis maža, maža industrija, mažai sukuriama filmų. Geriausiais metais sukuriama dvidešimt, trisdešimt darbų, įskaitant studentų baigiamuosius darbus. Tad turint tiek filmų dirbti ir populiarinti trumpametražį kiną yra ganėtinai sunku, pavyzdžiui, Vokietijoje sukuriama daugiau nei keturi tūkstančiai tokių filmų, tad jie turi ką pasiūlyti, net ir skirtingų žanrų filmų: komedija, siaubas, vaikams skirti filmai. Tam ir organizuojame „Vilniaus kino šortų“ festivalį, kad atvežtume filmų iš užsienio, turėtume didesnį spektrą ir paskatintume susidomėjimą trumpametražiais filmais Lietuvoje.

„Lithuanian shorts“ stendas „Clermont-Ferrand“ festivalyje „Lithuanian shorts“ archyvas
„Lithuanian shorts“ stendas Clermont-Ferrand festivalyje
„Lithuanian shorts“ archyvas

R. D. Aš manau, kad trumpametražis kinas po truputį populiarėja. Dirbame, kad taip būtų. Mūsų šalyje dar yra atskiriama, kad trumpametražis filmas – jauniems žmonėms, jaunai auditorijai. Nors, pavyzdžiui, kitų šalių festivaliuose būtent šių filmų eina žiūrėti ir vyresnioji auditorijos dalis. Manau, kad tai tik laiko klausimas, kada trumpametražis kinas taps populiaresnis ir mūsų šalyje, be to, dar rengiame ir regioninės sklaidos projektą „LT trumpai“ tam, kad populiarindami lietuvišką kiną populiarintume ir trumpametražius filmus.

P. S. „Lithuanian shorts“ agentūra ne tik po festivalius važinėja, bet ir prisideda prie jų organizavimo Lietuvoje. Dar prisimenate šūkį „Čia telpa daugiau“? Festivalis „Vilniaus kino šortai“ taip pat yra vienas iš šios agentūros nuopelnų. Jį galime priskirti punktui – įvykdė, vykdo, o ar vykdys toliau, bus matyti. Tačiau, pasak R. Daugėlaitės,  šio festivalio auditorija ne ženkliai, tačiau auga, tad, bent jau ateinantį rudenį, apie šią agentūrą ir trumpametražius filmus dar išgirsime. Ir, žinoma, pamatysime bent jau keletą filmų iš Clermont-Ferrand festivalio, kadangi merginos „Vilniaus kino šortų“ programos sudarytojams pasiūlė net dešimt naujų filmų.

P. P. S. Norime dar kartą pranešti ir dar kartą pasidžiaugti, kad 36-ajame tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje Clermont-Ferrand operatoriaus Sauliaus Lukoševičiaus nufilmuotas trumpametražis filmas „Žiema“ (Zima) pelnė specialų žiuri komisijos prizą.

 

Komentarai
Mėgstu kiną, nes jis man padeda bent akimirkai susikoncentruoti, išnykti iš tikra-netikra pasaulio ir padeda atrasti atsakymus į mano klausimus. O KINFO – erdvė, kurioje galiu dalintis tais atsakymais, kuriuos randu kine. Taip pat čia galiu ir bandau tobulėti ne tik kaip „man patiko – nepatiko“ pliurpėja, bet kaip argumentais ir įmantriomis frazėmis apsikausčiusi kino kritikė. Alfredas Hitchcockas yra pasakęs, kad filmo ilgis visuomet turi būti tiesiogiai proporcingas šlapimo pūslės ištvermei, o mano tikslas – rašyti tekstus taip, kad net ir labai norintys sisioti, neišbėgtų į tualetą tol, kol nepabaigtų skaityti mano teksto.