Evelinos Stankūnaitės nuotrauka
„Pasivaikščiojimai“, „Alchemija“ laidų, televizijos rubrikos „Snobo kinas“ vedėjas, rašytojas, filmų garsintojas, dėstytojas ir senas kino mėgėjas – Rytis Zemkauskas sutiko pasikalbėti apie kiną ir jo atšakas.
Kokį kiną mėgstate?
Gerą. O kas yra geras, tai kiekvienam savo.
O su kokiais filmais užaugote?
Kai mes augome, buvo dviejų kanalų „vaikystė“ – vienas buvo lietuviškas, kitas rusiškas. Tai, kas buvo rodoma per tuos du kanalus, ir tai, kas buvo rodoma kino teatruose, iš principo neverta dėmesio. Nes tai daugiausiai buvo propagandinis šlamštas arba kažkokie eskapistiniai projektai, skirti, kad mes džiaugtumės ir negalvotume apie tai, kokioje šalyje gyvename. Vėliau pamažu pradėjo „sunktis“ normali kino produkcija iš vakarų. Kada jau buvau paauglys, žiūrėdavome Lenkijos televiziją ir vakarais buvo rodomas naktinis filmas, toks „Snobo kino“ prototipas, ten buvo ir Buñuelis, ir Antonioni`is, buvo parodyta daug filmų, kurie man iškart įsiminė. Sakykim, Antonioni`io „Blow-Up“ buvo vienas iš tų, kurie paliko man didžiulį įspūdį, tuo metu man buvo septyniolika ar šešiolika metų. Taigi man pirmoji kino kalba yra lenkų kalba.
O kaip tuomet su filmais iš Azijos šalių, konkrečiai – Indijos kinu?
Buvo rodomos tuometinės Bolivudo užuomazgos. Žiūrėdavome, eidavome į kino teatrus ir mums patikdavo – žanrinis kinas, šiek tiek juokingos tos jų dainos, šiek tiek per smarkiai „sukeltos“ spalvos, bet patiko, kai nieko aplink daugiau nėra ir kai aplinkui iš viso nėra jokių spalvų, tai vis gražiau.
Kaip manote, pasikeitė dabartinė Bolivudo filmų koncepcija ar išliko tokia pati?
Visiškai nepasikeitė. Galime kaltinti Holivudą, kad jis pataikauja auditorijai, tačiau taip pataikauti auditorijai, kaip Bolivudas – dar neišmoko.
Ką apskritai galvojate apie Azijos kiną – turime keletą Holivude išgarsėjusių aktorių iš tų šalių, pavyzdžiui, Jackie Chaną ar Bruce Lee, o kur jų kinas plačiajai auditorijai?
Negauname, nes mes truputį rasistai, mums patinka žiūrėti, kai žmonių akys – nesiauros, kai odos spalva yra balta. Čia žiūrovo nusiteikimo reikalas, pavyzdžiui, yra puikus Kinijos kinas, yra įdomių „mažojo“ kino, autorinio kino pavyzdžių.
Ar turite mėgstamiausią režisierių?
Aš mėgstu konkrečius filmus. Kažkas yra sakęs, kad režisierius per gyvenimą sukuria du gerus filmus. Pirmas filmas būna apie tai, ką jis atsinešė su savimi ateidamas į kiną – tai jaunystės patirtys, o antras filmas būna apie brandos patirtis.
Manote, iš filmo anonsinio filmuko galima spręsti, ar filmas bus geras? Ir, apskritai, ar be geros reklaminės kampanijos ir kokybiško anonso, filmas gali susilaukti sėkmės?
Gali, bet sunkiau. Sigitas Geda sakydavo, kad tikras menas vis tiek prasimuša. Ir po to tokie filmai vadinami kultiniais, bet iš tikrųjų tokiais (anonsuose paprastai kas antras filmas įvardinamas kultiniu). Tas žodis irgi jau komercializuotas. O iš anonso galima spręsti, ar gerai padirbėjo tie, kurie darė anonsą. Kažkiek gali susidaryti įspūdį: kartais matosi, kad to džiaugsmo ir bus tiktai tiek, kiek yra anonse.
Ar prisimenate kokį nors pastarąjį dešimtmetį žinomo režisieriaus filmą, kuris patyrė absoliutų fiasko?
Na, koks nors Kusturica su savo paskutiniu filmu, mano nuomone – visiškas fiasko. Ir brolių Wachowski`ių „Debesų žemėlapį“ didele sėkme nepavadinčiau. Bet kinas – labai asmeniška, gal kitas po to filmo pradėjo mėgti tą režisierių.
O kokiais kriterijais remiantis Jūs vertinate kiną?
Mano atveju, yra nuojauta. Vertini iš to, ką žinai. Bet aš esu linkęs eksperimentuoti, pažiūrėti „kitokį“ filmą, bandau ieškoti keistų filmų – gal koks aktorius, režisierius, siužetas atsiras.
Keistų filmų ieškote todėl, kad jau persisotinote rinką užpildžiusiais filmais?
Aišku. Ieškai kažko įdomaus, kas galėtų Tave pradžiuginti.
Tai kaip bėgant metams kito Jūsų filmų skonis?
Jis visą laiką svyruoja – tarp visiško avangardo ir švarios tvarkingos komercijos. Pastarąją mes ir rodome „Snobo kine“, tai visada buvo komercija, bet gerai padaryta, truputį kitokia, kokybiška.
Evelinos Stankūnaitės nuotrauka
Kodėl rubriką pavadinote „Snobo kinas“? Juk visuomenėje ši sąvoka turi neigiamą reikšmę.
Ne, ne, ne, visai graži reikšmė. Snobas man patinka, geras žodis. Ne vienas iš snobizmo gerą skonį išsiugdė.
Tuo tarpu ir Jūs.
Ir aš, visai teisingai.
O kaip manote, kokią reikšmę filmui turi garso takelio parinkimas?
Didžiulę.
Kas diktuoja kino tendencijas?
Prodiuseriai. Kinas yra verslas, pramogų verslas. Pirmiausiai perkamas scenarijus, scenarijus užstatomas bankui, nuo visko apdraudžiama – įskaitant orą, ligas, taifūnus, terorizmą ir panašiai. Po to žiūrima, ką galima nupirkti, gal kokį garsų aktorių. Šiaip Los Andželas yra pramoninis miestas – jis negražus, neturintis centro ir jame iš esmės nėra nieko gero. Jame žmonės labai sunkiai dirba ir vargsta. Mes net neįsivaizduojame, kaip jie kartais vargsta. Tai tas tendencijas diktuoja prodiuseriai, atsižvelgdami į auditoriją. O auditorijos skonis visais laikais buvo panašus – jie nori duonos ir reginių.
O kokie yra esminiai skirtumai tarp Holivudo ir Europos kino?
Europos kinas svajoja būti Holivudu.
Kalbant konkrečiai apie kino žanrus – dabar kino teatruose pasirodė filmas „Gili gerklė“ (Lovelace, 2013). Tai biografinė drama apie pornografijos aktorę Lindą Lovelace, kuri išgarsėjo 1972-aisiais atlikusi vaidmenį filme „Gili gerklė“ (Deep throat, 1972), ir ši kino juosta pateko į didžiuosius ekranus. Ar turėtų tokios specifikos filmai patekti į didįjį ekraną?
Laisvai. Jeigu kiekvieną mielą dieną žmogų rodo žudant, aš niekaip nesuprantu, kodėl negalima rodyti, kaip potencialiai daromas žmogus.
Ką manote apie propagandinius filmus – pavyzdžiui, skatinančius tapti vegetarais, kuriuose smerkiamas mėsos gaminių vartojimas, pateikiant vaizdo įrašus iš skerdyklų. Tokie filmai reikalingi?
Čia yra tiksliniai filmai. Lietuvai trūksta propagandinių filmų apie tai, kokia mes valstybė. Apie mūsų pasakojimą, apie mūsų naratyvą. Lietuva galėtų finansuoti vieną kitą tokį filmą, kuris padėtų skleisti mūsų požiūrį į pasaulį, į istoriją. Jeigu kažkas nori skleisti požiūrį apie veganizmą, jie tą ir daro. Nėra reikalingų ar nereikalingų filmų. Mes nesame fašistai ir negalime nuspręsti, kas reikalinga, o kas ne. Visokių filmų reikia, jeigu jie tik randa savo auditoriją.
O kokia Jūsų nuomonė apie šiuolaikinį dokumentinį kiną, pavyzdžiui, filmus „Samsara“, „Baraka“?
Dokumentika, mano supratimu, vengia tikrovės, o tuo tarpu fikcija, bando apsimesti dokumentika. Dokumentikoje vis daugiau efektų, vis daugiau surežisuotos tikrovės.
Dabar pakalbėkime apie Lietuvos kiną. Ar jis neatrodo provincialus Europos kontekste?
Ne, jis man atrodo visai normalus. Ir reikia kurį laiką atsiriboti nuo Europos konteksto. Kol kas reikėtų, kad būtų sukurta kuo daugiau filmų, o jau tada būtų galima kalbėti apie kažkokią mokyklą, tendencijas, galima būtų griežčiau kritikuoti. Aš kol kas susilaikau nuo šiuolaikinio lietuviško kino kritikos, dėl paprastos priežasties – aš nesu linkęs mindžioti daigelių. Bet kuriuo atveju, linkiu sėkmės, kad tik dirbtų.
Ką galvojate apie Donato Ulvydo filmą „Tadas Blinda“ arba Emilio Vėlyvio „Zero“?
Emilį aš labai mėgstu ir esu „prisiekęs“ jo „fanas“. Labai laukiu jo naujo filmo.
Matėte anonsinį filmuką?
Mačiau. Jis kuria labai gerą žanrinį kiną. Jo turi būti kuo daugiau, nes tai yra meistrystės mokymasis. Žanras, viena vertus, apsaugo, kita vertus, disciplinuoja. Kitaip galim „išskysti“. Per stalą riedantis obuolys, asmeniškai man, yra nusibodęs – jis turėjo savo vietą ir laiką. O dabar man norisi, kad tas obuolys sprogtų, ir laiku – pagal žanro reikalavimus.
O kaip Jums „Pistonų“ projektas?
Linksmas. Tą dariau prieš penkiolika metų. Andriui linkiu sėkmės. Aš Jį labai mėgstu kaip žmogų, jis yra talentas. Mes tai darydavome garsindami filmus, tik aš nerašydavau naujo teksto, o įgarsindavau taip, kaip turėtų būti su visais keiksmažodžiais, ir tada mes su garsistais kurį laiką pasidžiaugdavome, o paskui ištrindavome. Mes, lietuviai, esam baisūs veidmainiai – apsimetame, kad nesikeikiame, esame geručiai. Mes linkę „kastruoti“ kino produkciją – taip negalima, reikia kalbėti taip, kaip iš tikro kalbama gatvėje.
Tai gal tai savotiškas „Pistonų“ protestas?
Tai ir saviraiška, ne tik protestas.
Ar egzistuoja nepatogus kinas?
Žiūrint, kam jis nepatogus. Man nebūna nepatogaus kino. Manau, kad tai tik tam tikras brendas ir jis, kaip toks, sėkmingai veikia. Yra keletas filmų, kuriuos „Snobo kine“ pristatydamas pasakydavau, kad, mano nuomone, jie neverti kino ekrano, nes režisieriai galėtų savo psichologines problemas spręsti pas psichiatrą ir tada man pateikti kažkokį „valgomą produktą“, o tos dvasinės menstruacijos kartais „nukerta“, bet kita vertus, kažkam tai patinka.
Vis kalbame apie rimtus filmus, metas animacijai. Ar ji Jums patinka?
Animacija irgi gali būti labai rimta. Aš manau, kad animacija yra elitinis menas. Yra holivudinė animacija, kurioje visą laiką žaidžiama keliomis geromis idėjomis, ir yra meninė. Puikias mokyklas turi Ispanija, Prancūzija. Ir Lietuvoje kartais sukuriama animacijos.
Pavyzdžiui?
Pavyzdžiui, man labai patiko Jūratės Leikaitės „Užgavėnės“ su aliuzija į Bleiro Raganą.
O kokia Jūsų nuomonė apie senąją rusų animaciją?
Toks įspūdis, kad visi ten žolę rūkė, kurie tuos filmus kurdavo. Nes, na, „Ežiukas rūke“ gali atsirasti tik gerai parūkius žolės. O pingvinas, kuris bandė švariai nuvalyti ledo lytį, – iš viso klaikios paranojos įkūnijimas. Aš išvis galvoju, kad kalbantys gyvūnėliai, savaime yra skandalas. Nėra gerai, kai gyvūnėliai šneka.
Evelinos Stankūnaitės nuotrauka
Aš žinau, kad Jūsų jau anksčiau klausė, ar Jūs norėtumėte statyti filmą, ir Jūsų atsakymas buvo – „Ne“. Tačiau, jeigu būtų visos galimybės ir Jus verstų statyti filmą, kokią istoriją norėtumėte ekranizuoti?
„Faustą“.
Kodėl?
Nes tai labai stipri žmogiškosios būties metafora. Bet šiaip, gali būti, kad statyčiau visiškai simpatišką, mažą meilės istoriją. Būtinai meilės istoriją. Paprastomis priemonėmis ir su nedideliu biudžetu, kad apskritai galėčiau sužinoti, ar esu pajėgus normaliai sudėlioti siužetą. Aiškią, skaidrią istoriją. Lietuvoje mes vargstame, nes bandome papasakoti sudėtingas istorijas, ir labai sunkiai. Reikia mokytis iš Holivudo paprastumo.
Kaip Woody Alleno filmuose?
Taip, jis geras pavyzdys.
Kam teiktumėte pirmenybę – knygai ar jos ekranizacijai?
Tam, kas pirmas pateko į rankas. Žmogus nėra linkęs turėti dvi vienos, tos pačios realybės versijas.
Ar Jums neatrodo, kad dažnai filmai yra pritempinėjami prie 3D formato?
Visą laiką jie pritempinėjami, technologijos vystosi, bet istorijos nesivysto. Kinas, mano supratimu, pats geriausias ir pats tikriausias buvo iki atsirandant spalvai ir garsui – jis buvo suvaržytas ir turėjo ieškoti išraiškos priemonių.
O dabar asmeninis klausimas – ar dukros domisi kinu taip pat, kaip ir Jūs?
Vyresnioji studijuoja fotografiją, o jaunesniajai kinas neaktualu. Šiaip namo nesinešu savo kino. Ir, apskritai, aš iš tikro labai retai žiūriu filmus savo malonumui.
Daugiausiai dėl darbo?
Taip. Kur kas dažniau skaitau knygą – maždaug po vieną per metus. Tai tiek aš laiko ir turiu.
Užduosiu Jums paskutinį klausimą – ko labiausiai norėtumėte ir ko pasigendate šiuolaikiniame kine?
Kūrybos ir entuziazmo.