Pokalbis su „Scanoramoje“ viešėjusiu kino režisieriumi Kšyštofu Zanussi

Siūlome paskaityti pokalbį tarp žymaus lenkų režisieriaus Kšyštofo Zanussi, apsilankiusio Lietuvoje festivalio „Scanorama“ metu, ir Irenos Alperytės.

YPATINGŲ MOTERS PORTRETŲ MEISTRAS

I. A.: Su jūsų kolege Dagmara kalbėjome apie moteris aktores. Pradėsiu nuo aktorių. Dirbote su Agnieška Grochovska (aktorė, suvaidinusi Valensos žmoną naujajame A. Vajdos filme).

K. Z.: Taip.

I. A.: Vakar ją matėme Valensos žmonos vaidmenyje.

K. Z.: Tikrai taip.

I. A.: Prieš tai matėme ją A. Holland “Tamsoje”. Man regis, lietuvių žiūrovai pastebėjo ją jau filme “Varšuva”. Ji buvo labai įsimenanti. Ar egzistuoja Grochovskos fenomenas?

K. Z.: … Na, ji pati tikrai yra fenomenas. Manau, ji tikrai labai įdomi ir daug žadanti aktorė, dėl daugelio priežasčių. Dėl subtilios išvaizdos, ryškaus talento ir didelės aktorinės inteligencijos. Tikrai daug didesnės už vidutinybę. Turiu omenyje aktorinę, o ne spekuliatyvią, suvaidintą inteligenciją. Ji apdovanota instinktyvia prigimtimi, klausinėja labai gilių klausimų apie savo herojes. Tai jai suteikia įkvėpimo. Tai jos stiprybė. Ji žino, ką daro. Ji užduoda teisingus klausimus. Iš dalies dėl to ir pasiūliau jai vaidmenį savo filme, kuris prieštaravo jos amplua. Ji vaidina puikiai.

I. A.: Paprastai ji vaidino “geras mergaites”…

K. Z.: Taip. O pas mane tokią blogą mergaitę. Vėliau ji sakė (ir tai sakė viešai, televizijoje), kad tai kažkoks savotiškai keistas pasitenkinimas, kai vaidini ką nors tokį blogą, kad negali prisiimti atsakomybės už tai, nes tai juk ne tavo kaltė.

I. A.: Nes atsakomybę prisiimate jūs.

K. Z.: Tikrai taip.

I. A.: Apie kokį gi filmą kalbame?

K. Z.: Ji vaidina pagrindinį vaidmenį – monstrą – filme „Svetimkūnis” („Foreign body“).

I. A.: Bet juk tai ne jos amplua.

K. Z.: Ji tinka visuose amplua.

I. A.: Kaip jūs paprastai renkatės aktorius? Ar turit kokį ypatingą sensorių, lustą?

K. Z.: Taip, turiu lustą, bet negaliu jums parodyti, kurioje smegenų vietoje jis įmontuotas. Tai instinktyvu, kaip ir gyvenime. Kai kalbamės su studentais apie aktorių atranką, klausinėju jų, kaip jie renkasi vietą, kur sėdėti traukinyje. Yra daug kupė, jūs pasižiūrite ir pajuntate – štai čia man patogu. Arba atvirkščiai – „nenoriu sėdėti šalia šio žmogaus”. Tai ir yra instinktas. Tad kartais tiesiog pajunti, kad tai yra žmogus, kuris tau padės papasakoti tai, ką tu nori papasakoti. Tai didis džiaugsmas. Bandžiau ir kitas aktores, jos darė bandymus, bet mums nesisekė. Nei man, nei aktorėms. Nes tai, kas parašyta scenarijuje, dar ne viskas. O Grochovska turi paslaptį. Kai ji pasirodo, ji nenuspėjama.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai apie „stand up“ komediją

I. A.: Man ji asocijuojasi su ta žirafa ant sniego filme “Varšuva”. Žirafa ant sniego.

K. Z..:O taip, puiki žirafa. „Varšuva” – labai geras filmas.

PRODIUSERIO DNR

I. A: Studijavote fiziką. Dabar esate kino grandas. Kaip manote, kokia savybe turi pasižymėti stojantysis į režisūrą ar prodiuserystę?

K. Z.: Kiekvienas žmogus turi turėti kokį nors talentą… Nebūtinai visą puokštę, bet vienas jų turi būti ganėtinai ryškus, kitaip turėsime bėdos. Esu susitikęs daugybę jaunų žmonių, matęs daugybę filmų, sukurtų jaunų žmonių ir čia, Baltijos šalyse: lietuvių, latvių ir estų. Jie visi turi skirtingus talentus. Niekas nėra visapusiškai tobulas. Bet kai kurie iš jų tikrai daug žadantys. Nebūtinai premijų laureatai, bet ir tie, kurie jų negaus, geri, nes ir jie atskleidžia kažką reta savyje.

I. A.: Kas iš Lietuvos jaunųjų jums paliko įspūdį? Kaip jums „Pasakyk, kad neskaudės“?

K. Z.: O taip, jis mano favoritas.

I. A.: Tikrai?

K. Z.: Taip. Kažkas labai trapaus ir jaudinančio yra šiame filme. Manau, tai režisierės ranka, arba jai labai pasisekė su aktoriais (nors vis dėlto manau, kad ji viską kontroliavo). Nemanau, kad aktoriai būtų galėję be jos iniciatyvos padaryti vienus ar kitus dalykus. Taigi, manau, kad tai įdomus filmas.

I. A.: Kaip įvardytumėte šio filmo temą? Intymumo paieškos?

K. Z.: Na, ne visai. Tiesiog atpažinau elgesio modelius jaunų labai primityvių žmonių, kurie mėgina atrasti kelią į brandą. Šis kelias labai nuviliantis, nes išliekama labai primityviame lygyje. Bet tai labai jautriai papasakota. Aš juos atjaučiu, manau, jie abu labai nelaimingi, dėl šių santykių, jų agonijos. Tai gana primityvu, bet jautriai papasakota. Papasakota taip, kad pasakojimas virto filmu.

I. A.: Lietuvoje dabar labai madingas filmas „Adelės gyvenimas”.

K. Z.: Nemačiau jo.

I. A.: Na, o dabar visa salė laukia „Nepažįstamojo prie ežero”.

K. Z.: Na štai, o aš nė vieno nematęs…

I. A.: Jie abu apie labai stiprų intymų ryšį, tačiau jis užsimezga tarp tos pačios lyties žmonių. Kas, jūsų nuomone, nūdienos pasaulyje sieja žmones? Ar kitaip buvo, pavyzdžiui, Renesanso laikais ar kitomis epochomis? Kas žmones iš tiesų suartina? Ar dabar viskas kitaip?

K. Z.: Na ne, manau, mes tokie patys. Tačiau susiduriame su dideliais pokyčiais, kurių žmonija anksčiau nepažinojo. Bet mes tai pamirštame, nes nepastebime, kaip plūduriuojame šiame naujame gyvenime. Jame dar niekad nebuvo tokios įvairovės ir kartu taip saugu. Tai yra absoliučiai nauja. Tas pat ir su seksualine revoliucija. Mes, kaip žmonija, praradome motyvaciją. Gal net ne žmonija, bet kiekvienas gyvas padaras. Motyvuodavo saugumas, maistas ir seksas. Visi trys nuvertėję ir tapę visai nereikšmingi. Taigi arba žmonija išgyvens, arba turės susikurti naujas taisykles, nes dabar nebeliko jokių. Nėra dingsties keltis ryte, nes esame pavargę dar net nieko nepadarę. Matėme „Lipovkėje” (kitas lietuvių filmas) žmones, kurie nedirba, ir aš stebiuosi, kokie prašmatnūs buvo jų pietūs. Seksas taip pat diskutuotinas. Nėra jokių tabu, stabdžių, nėra žodžio „ne”. Be to, ir gatvėse saugu. Lipate į traukinį. Niekas jūsų nežudo. Gatvėje irgi saugu. Tik labai retai kažkas nutinka, kai turite apsiginti. Netikime, kad gyvenimas rizikingas. Tad kas toliau?

I. A.: Tad tai įneša tuštumos į mūsų būtį?

K. Z.: Tai neadekvatus gyvenimo paveikslas, nes realybėje pavojų pilna, o meilės potencialas didžiulis, kaip niekada. Bet taip nesijaučiame. Tik žinome tai. Bent jau aš žinau.

Krzysztofo Zanussi favoritai

I. A.: Ar turite šia tema mėgstamą filmą?

K. Z.: Tiesą sakant, ne. Niekad nebūna tik vienas filmas, kuris įkvėptų. Gal Erikas Rohmeras? Gaila, kad jis nėra labai žinomas posovietinėje erdvėje. Gerai, kad rodote Bressoną. Jis irgi nebuvo žinomas.

I. A.: Nebuvo. Ir dabar nelabai. Jį labai mėgo A. Tarkovskis.

K. Z.: Tikra tiesa.

I. A.: Jei reikėtų pasirinkti (žinau, tai nelabai politiškai korektiškas klausimas), ar rinktumėtės filmą apie Valensą, ar „Liepsnojantį krūmą“?

K. Z.: Negaliu lyginti. Abu savaip geri.

I. A.: Tikrai?

K. Z.: Dėl to ir nesirenku, kad abu besąlygiškai priimu, ir abu sveikinu, nors jie ir tokie skirtingi, nors Agnieškos (Holland) filmas neturi protagonisto, o Valensa yra protagonistas, didvyris ir jis parodytas su didele doze ironijos ir humoro. Taip ir tebuvo galima jį pavaizduoti – drauge ir juokingą, ir lyderį. Tai nėra labai įprastas derinys.

I. A.: Prisipažinsiu, jog kažkada ir aš buvau jūsų „rančoje” už Varšuvos… Su kitais kino maniakais.

K. Z.: O, pas mane visada pilna žmonių.

I. A.: Ar ten vis dar verda šurmulys?

K. Z.: Taip, tik dar didesnis. Atvyksta vis daugiau žmonių. Dažnai iškeliu sąlygą: jei norite, kad su jumis dirbčiau, turite jūs atvažiuoti, ne aš. Juk niekas nenori važiuoti į Rytus. Taigi priimu italų ar vokiečių aktorius, ar rusus, ar ukrainiečius. Šiuo metu kaip tik turiu daug rusų aktorių, grįžęs iš lėktuvo skubėsiu tiesiai į repeticiją. Ir studentai atvažiuoja. Jie nori stebėti repeticijas. Yra smalsūs.

I. A.: Ar turite mėgstamų šiuolaikinių rusų filmų?

K. Z.: Dabar visiems įdomus Aleksejus Germanas jaunesnysis, jis man atrodo daug žadantis. Taip pat patinka Loznica, tik kad jis jau pusiau ukrainietis – pusiau vokietis. Mačiau ir „Stalingradą”, ir paskutines N. Michalkovo epopėjas, bet tai nėra „mano“.

I. A.: O Kira Muratova?

K. Z.: Ji tokia, kaip visada. Mėgsta išsiskirti. Bet, manding, ji galėtų būti nuoseklesnė. Paskutiniajame filme daug stambių planų, kurie man neatrodo pagrįsti, bet nenorėčiau leistis į smulkmenas. Vis dėlto jos noras būti kitokia imponuoja.

I. A.: Matėte daugybę šalių, begalę filmų, sėdėjote daugybėje žiuri, festivaliuose. Kas jus verčia mylėti filmus, pasilikti salėje?

K. Z.: Visuomet tai – noras papasakoti istoriją. Tikiu, kad mano istorija turi prasmę, ir noriu ją papasakoti. Nors ir kamuojamas to paties klausimo. Aš jau nebe jaunuolis. Galėčiau išeiti į pensiją, gyventi tylų gyvenimą, o aš vis kovoju. Žinot, kodėl? Tai instinktas. Nemėgstu festivalių ir filmų, kuriuos jie atrenka. Nemėgstu kritikų, interviu. Man tai tuščias laiko eikvojimas. Labai mažai kritikų, kurie parašo ką nors vertinga. Konformizmas tarp jų yra didžiulis. Be to, jie labai korumpuoti. Egzistuoja tam tikra festivalinė mafija. Ji vis dar gyva kino pasaulyje. Aplink labai daug kartėlį keliančių dalykų. Norėčiau juos nugalėti. Kovoju.

GLOBALIU ŽVILGSNIU

I. A.: Ar įžvelgiate realią skirtį tarp europiečių ir amerikiečių kino?

K. Z.: Didysis skirtumas tas, kad Amerikos kinas yra globalus, populistinis, nuasmenintas. Jis neliečia asmenybės. Tai kolektyvinis darbas. Europietiškas filmas yra individualesnis, be jokių apribojimų. Europos kine svarbu režisieriaus asmenybė, scenaristas. Eini pasižiūrėti jų požiūrio, o ne bendro suvokimo. Tad čia kinas daug specifiškesnis. Amerikiečių kinas daug universalesnis.

I. A.: Tačiau amerikiečiai sukūrė naują profesiją – prodiuserį, kuris neegzistavo Rytų Europoje iki tol totalitariniuose režimuose.

K. Z.: Norėčiau užginčyti jus, kai vadinate savo šalį Rytų Europa. Tai sovietinė sąvoka, o jūs ją kartojate. Rytų Europa yra Bizantija, Graikija, bet ne Estija ar Latvija.

I. A.: Suprantu, ką sakote, bet taip jau įprasta…

K. Z.: Tai klaida. Mes turime nurodymą iš užsienio reikalų ministro, kad būdami tarptautinėje terpėje nustotume ginčijęsi ir vadintume tai klaida.

I. A.: O jūs kaip vadinate?

K. Z.: Vidurio Europa ar posovietinė Europa.

I. A.: Dar galėtų būti pototalitarinė?

K. Z.: Ne, pototalitarinė irgi klaida, nes tuomet tai būtų ir Graikija, kuri patyrė totalitarinį režimą.

I. A.: Na, tuomet ir Portugalija, ir Ispanija…

K. Z.: Kad ir taip. Nors Ispanijos režimas buvo švelnesnis.

I. A.: Hm. Įdomu. Na, grįžkime prie europietiškojo kino. Ar juntate kokią nors pridėtinę vertę europietiškajame kine? Štai sėdime, kalbamės, o greta – Lietuvos pirmininkavimo ES simbolis…

K. Z.: Taip.

I. A.: Kokia ta europietiškoji pridėtinė vertė greta to, ką įvardijote kaip asmenybę? Kas dar? Kodėl amerikiečiams europiečių kinas gali būti įdomus?

K. Z.: Nes europiečiai daug giliau žvelgia į gyvenimą. Jie tyrinėja gyvenimo slėpinį, ko amerikiečiai nemoka ir daro tai labai retai.

I. A.: Kodėl?

K. Z.: Nėra istorijų. Jų kultūra labai „žemiška”. Tai praktinė kultūra žmonių, kurie atvyko į šalį ieškoti maisto. Ir tai tęsiasi. Pasaulis, susirinkęs būti pamaitintas. Tad jiems ne iki metafizikos. O Europai visuomet rūpėjo metafizika. Prasmė. Gyvenimo slėpinys. Filosofija buvo graikų išradimas. Kai norisi bulvių, nedomina filosofijos.

I. A. : Bet juk išradome žmogaus genomą.

K. Z.: Taip. Mums sekasi mokslai. Atidarėme universitetus. Gražu.

I. A.: Turite omenyje Boloniją?

K. Z.: Bet juk tai ir yra civilizacijos tąsa. Mes gyvi kartu su Amerika. „Amerika mūsų daktarė”, – sakė Margaret Tečer. Bet mes esame pagrindinė civilizacija. Kiek ilgai taip bus? Nežinia, nes niekas neatrado amžino mūsų euroatlantinės civilizacijos garanto.

I. A.: Kiek žinau, kalbate itališkai.

K. Z.: Su akcentu.

I. A.: Bet skaitote?

K. Z.: Žinoma.

I. A.: Turite mėgstamą italų rašytoją?

K. Z.: O, taip. Džiuzepė Tomazas di Lampedūza. Mano mėgstamiausias. Vienas didžiausių XX amžiaus rašytojų.

I. A.: Konkretus romanas?

K. Z: „Leopardas”. L. Viskontis jį ekranizavo. Kitas XX amžiaus didis rašytojas buvo vengras F. Molnaras. O kur dar A. Moravija… Ištisa epocha.

I. A.: Lietuva laikoma labiau poezijos, nei prozos šalimi. Kokius paminėtumėte Lenkijos šviesulius? Globaliu mastu?

K. Z.: Mes vis dar turime gyvų poetų ar mirusių visai neseniai. Pavyzdžiui, V. Šymborska. Nežinau, ar turime prozos gigantų. Gal ką ir praleidau. Gal kažko nepastebėjau. Gal nepakankamai skaitau.

I. A.: O Č. Milošas?

K. Z.: Č. Milošo jau nebėra. Bet taip, žinoma, jį išskirčiau, iš pradžių jis buvo geras poetas, o vėliau eseistas.

Wilno nasze?

I. A.: Kaip suvokiate Vilnių? Koks tai jausmas?

K. Z.: Ganėtinai sentimentaliai. Buvau labai laimingas ir didžiavausi Vilniumi, kai jis atiteko Lietuvai, nes jis buvo taip gražiai atstatytas. O dabar ir vėl darosi aptriušęs. Tie nudažyti fasadai blunka, lupasi ir aš su nerimu žvelgiu į tai – kas bus? Žinau, kad turite didžiulių skolų, tačiau jūsų miestas unikalus. Turėtumėte pasistengti tęsti restauravimo darbus. Tai mūsų lenkiškasis skausmas, kai Vilniaus miestas nušiūra, o kai jis atgyja, mes irgi nudžiungame.

I. A.: Sėdime kvartale, kuris vokiečių kameros užfiksuotas 1936 m. Ten stovėjo karietos, šalia fontano, ir kalbama buvo tik dviem kalbomis: jidiš ir lenkų.

K. Z.: Tas pats ir Lenkijoje. Turėjome 14 % žydų po Antrojo pasaulinio karo, o dabar liko mažiau nei vienas procentas. Tai praradimas. Mums, lenkams, tai didelis pokytis, nes tampame monoetnine visuomene, kokia niekada nebuvome iki šiol.

I. A.: Gailitės to?

K. Z.: Manau, daugiatautės visuomenės vaisingesnės. Pažvelkite į Ispaniją. Ji buvo daug vaisingesnė, kol ten buvo žydų ar arabų. Jie kovojo tarpusavyje, o paskui ispanai jų atsikratė. Ispanija tapo bevaisė. Nebeliko Servanteso. Bijau, kad tai neištiktų ir Lenkijos, kai neliks mažumų. Kartą mums buvo pasisekę rasti daugiatautę formulę. Kovojome su ukrainiečiais, su lietuviais, su žydais. Jau net nekalbu apie baltarusius, jų niekas net nemini. Kaip Žečpospolita pralaimėjome. Nors sumanymas buvo daug geresnis už prancūzų – suvienyti žemes prievarta, pavergiant bretonus. Bet jiems pavyko, o mums ne. Jie prarado Alžyrą, tas tiesa. Bet turime galvoti iš naujo. Įsivaizduokite, ko būtume pasiekę, jei Žečpospolita nebūtų subyrėjusi. Kur buvo mūsų klaida? Kada? Kas pasėjo išdavystės sėklas? Pažvelkime į nūdienos Europą. Gal mes net per daug tos laisvės įgijome? Laisvė susijusi su piliečių atsakomybe. Šešioliktame amžiuje, manau, buvome civilizuotesni. O paskui viskas dingo. O dėl Ukrainos, tai apskritai buvo bendra lietuvių ir lenkų klaida. Nepripažinti lietuvių kaip tautos, neleisti išlikti kilmingiesiems, nes neretai jie buvo neraštingi – lenkų klaida. Daug skaudulių prisikaupė.

I. A.: Dar vienas klausimas. Štai yra filmas „Roma – atviras miestas”, „Hirosima – mano meilė”. Jei statytumėt filmą apie Vilnių, apie ką jis būtų?

K. Z.: Net nežinau. Aš labiau koncentruojuosi ties žmonėmis. Nors miestus ir myliu. Mano šeima, mano tėvas, senelis visi buvo statybininkai, tad aš užaugau apsuptas žmonių, kuriems rūpėjo miestų statyba.

I. A.: Koks jūsų mylimas miestas?

K. Z.: Neturiu vieno mylimo.

I. A.: Gerai, tada penki? Globalūs…

K. Z.: Varšuva, nes ten gimiau, ir ji liks gimtoji visam laikui. Nors kartais ji vadinama baltarusių kaimu. Kitas stebuklas yra Vroclavas. Jis taip sėkmingai atkurtas. Krokuva. Ten studijavau. Paryžius. Tai mano antrieji namai. Roma, bet kas gi nemyli Romos? Venecija, nes tai mano protėvių miestas. Niujorkas, kuriame praleidžiu daug laiko ir myliu jį. Praeitą savaitgalį buvau Niujorke, ir tai visada palieka didžiulę nostalgiją – tas pasaulis vienoje saloje. Matote, koks ilgas sąrašas. Anksčiau dar čia būtų ispanų miestai – juos taip pat myliu. Kažkuriuo metu turbūt būtų ir Miunchenas. Po jo Berlynas, jį irgi myliu. Londonas. Kai kurie skandinavų miestai. Sankt Peterburgas. Maskvos neminėčiau, apskritai nesuprantu, kaip žmonės gali ją mylėti, tai nužmogintas miestas. Ar dėl transporto, ar dėl dydžio, nežinau. Bijočiau ir tokių megapolių, kaip Kairas, Tokijas, Šanchajus ar Pekinas. Tokių miestų labai bijau.

I. A.: Andžejus Vajda gimė Suvalkuose.

K. Z.: Suvalkai? Taip, tai buvo imperijos pakraštys, todėl jis ir klajojo visą gyvenimą, lyg neturėtų šaknų. Nors Suvalkuose yra labai mylimas.

I. A.:Taigi, esate miestietis?

K. Z.: Visiškas.O mano žmona – laukų ir miškų dvasia.

I. A.: Tad pabėgot į kiną?

K. Z.: Pabėgau.

I. A.: O ji liko gamtos prieglobstyje.

K. Z.: Na, turi ir ji ten darbų darbelių.

I. A.: Esate neišsemiamas. Jūs vis dar knibždate paslapčių, o pokalbio laikas išseko. Teks užduoti paskutinį klausimą. Kodėl gi mėgstate kiną ir ką labiausiai mėgstate kine?

K. Z.: Statyti filmą yra kažkas visiškai unikalaus. Sapnuoji, svajoji, o sapnas virsta kažkuo visiškai realiu. Nors ir žinai, kad tai nerealu, tai tik šešėliai ekrane, bet tai atrodo visiškai tikra. Aktoriai taria tavo parašytą dialogą, ir tu pradedi tikėti, kad taip ir vyksta tikrovėje.

I. A.: Tai apie savo filmus. O kitų?

K. Z.: Taip pat, tai vidinės realybės projekcija. Tai daug įdomiau, nei tikrovė.

I. A.: Ta kelionė kažkur?

K. Z.: Teisingai.

I. A.: O jei jus išsiųstų į ilgą ilgą kelionę ir leistų pasiimti tik vieną knygą ir vieną filmą…

K. Z.: Nemėgstu šio klausimo.

I. A.: Kodėl?

K. Z.: Tiesiog nusišaučiau, jei duotų tik po vieną. Man reikia dešimties, penkiasdešimties…

I. A.: Tai neimtumėt visai?

K. Z.: Ne, tiesiog nevažiuočiau.

I. A.: Tikrai?

K. Z.: Be knygų ir filmų? Ne.

I. A.: Na, tai irgi atsakymas. Jums vis dar svarbu skaityti?

K. Z.: O taip. Nedaug, bet skaityti genialias knygas. Nieko daugiau. Visa kita tik laiko švaistymas. Užsikabini akinius ant nosies, nors ir žinai, kad tai nesveika, ir… Nereikia skaityti per daug. Ir filmų nereikia žiūrėti per daug.

I. A.: Bet juk tai darome?

K. Z.: Žinokime ribą… Kaip nušvito saulė! Koks netikėtumas!

I. A.: Vilniuje taip irgi nutinka…

Kalbino Irena Alperytė