fbpx
Pokalbiai

Pokalbis su Vytautu Tinteriu: „Kinas – menų sintezė, į kurią susilieja daug dalykų“

Kino projekto „Seksualumo dekalogas“ pirmojo filmo „Smurtas“ filmavimai Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka
Kino projekto „Seksualumo dekalogas“ pirmojo filmo „Smurtas“ filmavimai
Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka

Ankstyvas rytas, o mes su jaunuoju kino režisieriumi Vytautu Tinteriu gvildenam seksualumo temą, kadangi šį rudenį numatoma projekto „Seksualumo dekalogas“ pirmojo filmo „Smurtas“ premjera.

Esi jaunas režisierius, studijuojantis Talino Baltijos kino ir medijų universitete. Kuo tave sudomino kinas?

Reikia surasti kažkokią veiklą gyvenime, kuria turi užsiimti. Kiekvienas juk turi kažką veikti, ar ne? Tu, va, imi interviu. Aš atsakinėju į klausimus. Norėčiau irgi paimti interviu iš ko nors. O kinas mane traukė jau seniai, domiuosi juo nuo paauglystės. Jame gali sukurti visai kitokią realybę, kuri visiškai nepanaši į šią, tai labiau režisieriaus sukurtas pasaulis į kurį susilieja daug skirtingų meno sričių, tokių kaip muzika, dailė, architektūra. Kai aš pats kur nors keliauju, mėgstu stebėti ir visada bandau perteikti tam tikrą, tarkim, miesto atmosferą ir stilistiką, pavyzdžiui, Kaunas ir Panevėžys turi labai specifinę kinematografišką aurą. Kinas – menų sintezė, į kurią susilieja daug dalykų ir man patinka ta dinamika, tu tuo pat metu gali aktyviai domėtis ir literatūra, muzika, daile ir kitais dalykais (na, kinu labiausiai, žinoma). Negalėčiau dirbti su viena siauresne meno rūšimi, vis tiek muziką vizualizuočiau, o dailę įgarsinčiau.

Kokią vietą tavo gyvenime užima kinas?

Šiuo metu pagrindinę. Kai nesiseka meilėje, sekasi karjeroje. Na, kol kas abiejuose nelabai sekasi, bet tikiuosi, bent karjera pradės sektis ateityje. Kinas yra mano pagrindinė veikla. Žiūriu kiną, skaitau apie kiną, rašau ir kuriu kiną. Ir šiaip, bet ką, ką aš darau gyvenime, kažkuria prasme padeda, vėliau tai atsiskleidžia kine – tai ką išgyvenau, patyriau. Kartais net nemoku mėgautis akimirkomis, nes iškart jau kuriu istorijas, transformuoju savo asmenines patirtis. Visi mano pasakojimai hiperbolizuoti ir dažnai jais mano draugai nepatiki, nes sukuriu istoriją ir pridedu dar visokių įdomesnių, vaizdingesnių detalių. Juk niekada kine nėra taip, kaip gyvenime. Dėl to gyvenimas mielesnis nei kinas, bet kinas universalus kaip meninės išraiškos priemonė ir asmeninės patirtys kine įgauna visai kitokią prasmę. Gal tai kažkiek kartu ir tragikomiška, ir absurdiška, kai pagalvoji apie savo gyvenimą.

Režisierius Vytautas Tinteris ir  prodiuserė Ieva Malikėnaitė Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka
Režisierius Vytautas Tinteris ir prodiuserė Ieva Malikėnaitė
Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka

Kas sunkiausia esant jaunu režisieriumi?

Pinigai… Ir kaip įtikinti kitus žmones, kad tai, ką tu darai, iš tiesų yra rimta, kad jie duotų pinigų ar kaip nors kitaip paremtų. Kiek man teko susidurti, tai žmonės, kurie iš tikro nuoširdžiai domisi kinu, kurie gali kalbėti, pasakoti apie kiną, yra tokie žmonės, kurie iš vis nėra susiję su kinu, neturi pinigų ir yra paprasti proletarai. Tai būtent tie žmonės, kurie iš tiesų nuoširdžiai supranta kiną ir iš paskutinių pinigų jį remia ir eina jo žiūrėti. Kalbant apie aukštesnę klasę, domėjimąsi kinu labiau lemia jų socialinė padėtis. Manau, kad būtent tai juos labiau skatina lankyti įvairius kino festivalius. Dėl to nemėgstu festivalių, bet be jų kino padėtis turbūt išvis būtų liūdna. Vieną naktį sutikau tikrą Mefistofelį, kuris norėjo su manimi lažintis, kad kino teatrai išnyks po dešimties metų. Sako: „Tu pamatytum, kokius telikus Sony dabar išleido. Turėsi namie 84 colių teliką ir galėsi pistis su panom  (pistis – vienintelis bendras interesas, kurį jis rado su manimi, kadangi mes abu bachūrai), jau dabar kino teatrai bankrutuoja.“ Aš nedrįsau lažintis, nes bijojau, kad tai gali būti tiesa. Nuvažiuojant dviračiu jis man dar sušuko: „Pamatysi, išnyks kino teatrai, bet užtai turėsi 84  colių televizorių!“ Tai dabar galvoju, kas blogiau – ar kad išnyks kino teatrai, ar kad turėsiu 84 colių televizorių?

„Bandau vaizduoti gyvenimą tokį, kokį jį matau – kombinaciją absurdo ir paradoksalaus žavesio.“ Ko vis dėlto daugiau mūsų gyvenimuose – kombinacijos absurdo ar paradoksalaus žavesio?

Ir vieno ir kito. Paradoksalus žavesys ir yra absurdiškas. Gryno absurdo yra gal per daug, aš jo nemėgstu. Nuo jo man būna labai liūdna. O paradoksalus žavesys man patinka. Tarkim, mėgstame postapokaliptinį kiną ir kitus gana depresyvius filmus, kurie mums pakelia nuotaiką. Matai liūdnus peizažus, matai pasaulio pabaigą, bet tave tai kažkuo žavi ir įkvepia. Pavyzdžiui, nuo komedijų man pasidaro liūdna, o nuo depresyvių filmų atvirkščiai – linksma. Gyvenimas pilnas tokių paradoksų, nes pati žmogaus prigimtis paradoksali.

Baigėte filmuoti pirmą dalį, kurią turėtume išvysti šį rudenį. Kaip sekėsi pirmieji filmavimai?

Savaitę trukę projekto „Seksualumo dekalogas“ pirmojo filmo – „Smurtas“ (Violence) filmavimai pavyko puikiai. Net man pačiam buvo keista, kad viskas ėjosi be didesnių nesklandumų. Mūsų komanda labai gera, viskas buvo gerai suorganizuota. Labai džiaugiuosi aktoriais, jų profesionalumu. Aktoriai Juhanas Ulfsakis ir Severija Janušauskaitė labai gerai atrodė ekrane, manau, ir gyvenime jie puikiai tiktų vienas kitam. Pirmajame projekto filme „Smurtas“ pasakojama apie moterį, kuri nori ištrūkti iš šaltos tarptautinės korporacijos aplinkos ir pakeisti savo gyvenimą. Drama, kurioje smurtas vaizduojamas kaip seksualinė emocija, galinti išprovokuoti pagrindinę heroję pavojingiems pasirinkimams (žiūrovas galės tai nuspręsti), bus visiškai priešingas antrajam filmui, pavadinimu „Du hardcore pornografijos rašytojai įsimyli tą pačią moterį“, kuriame bus komiškų, autoironiškų motyvų.

Kino projekto „Seksualumo dekalogas“ pirmojo filmo „Smurtas“ filmavimai Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka
Kino projekto „Seksualumo dekalogas“ pirmojo filmo „Smurtas“ filmavimai
Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka

Dešimt trumpametražių erotinių dramų. Kas tave įkvėpė pasitelkti dekalogo forma?

Gyvename tokiais laikais, kai turime labai daug pasirinkimų. Nesu nei religijos, nei mokslo gerbėjas. Netikiu nei mokslo, nei religijos aiškinamomis teorijomis. Žinau tik tiek, kad dėl šiuolaikinių modernių laikų žmogus kažką paaukojo ir prarado. Kas tai yra, aš nežinau. Bet dekalogo forma tam tikra prasme padaro mano erotinius filmus dvasingesniais ir, bent jau man, ateityje egzistuos kaip tam tikras moralinis kodeksas. Nors moralizuoti aš tikrai nemėgstu. Aišku, įkvėpimas kilo ir iš Krzysztofo Kieślowskio „Dekalogo“ (Dekalog, 1988) ir lygiai taip pat kaip ir jo „Dekaloge“ yra vienas vyras, kuris trumpai pasirodo visose dešimtyje dalių (pravažiuoja dviračiu, sėdi paskaitoje), taip ir šiame „Seksualumo dekaloge“ bus besibučiuojanti pora kiekviename filme.

Seksas ar susilaikymas? Kas ima viršų kalbant apie mūsų visuomenę?

Sunku pasakyti. Turbūt, kad susilaikymas. Bent jau visi mėgsta deklaruoti, kad susilaikymas, nors, ko gero, taip nėra. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje yra priimtas įstatymas, draudžiantis būti neištikimiems, ir už tai yra baudžiama bausme, bet kaip sužinoti? Be to, yra teorija, kad nacizmas radosi dėl vokiečių vyrų seksualinės frustracijos. Lietuvoje irgi yra nemažai frustracijos, kuri labai dažnai pagimdo smurtą. Turbūt užgniaužtas seksualumas viena iš didžiausių smurto priežasčių. Aišku, yra tokių, kurie laikosi krikščioniškų ar kitų religinių tradicijų ir susilaiko. Aš nesakau, kad tai yra blogai, yra įvairių žmonių ir sprendimų. Man, pavyzdžiui, labai seksualios vienuolės ir jėzuitų gimnazijos merginos, kurios tokios tyros ir drovios būna, ilgais lygiais plaukais. Jos taip glotniai ir stipriai sudeda savo švelnias rankas ir meldžiasi pusvalandį, o jų rankos per pusvalandį suprakaituoja iš tos meilės Jėzui.

Kaip pats žiūri į pasirinkimus, galbūt jie yra lygiaverčiai?

Taip, jie yra lygiaverčiai. Aš pats esu dažniau linkęs sakyti „ne“, net jeigu ir yra kažkokia aistra, nes tai sukelia daugiau įtampos ir intrigos. Ir visą laiką, kai tu vėliau bendrauji, ji išlieka. O jeigu tai įvyksta, tada jau visai kas kita…

Kino projekto „Seksualumo dekalogas“ pirmojo filmo „Smurtas“ filmavimai Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka
Kino projekto „Seksualumo dekalogas“ pirmojo filmo „Smurtas“ filmavimai kūrybinė filmo grupė
Kristinos Kaziliūnienės nuotrauka

Sakei, kad „Apie seksualumą turi būti kalbama kuo daugiau“. Kas tau pačiam yra seksualumas?

Aš sakiau „daugiau“, nes šiuo metu tai yra mano domėjimosi sritis. Gal kai sukursiu kokius keturis filmus, gyvenime daugiau nieko nebenorėsiu girdėti šia tema. Gal net ne kiek daugiau, bet gal ne taip iškraipytai… Absurdas, kai visokie pseudopsichologai viešojoje erdvėje pradeda kalbėti apie seksualumą. Žiūrint į seksualumą iš kino perspektyvos, tai yra kiek kitaip, čia yra meninė kalba. Tačiau kitose srityse, tiek psichologijoje, tiek žurnalistikoje ši tema turėtų būti plėtojama labiau – atviriau, aiškiau, nemeluojant, būtent taip, kaip yra. Reikia bandyti rasti empatišką ryšį su paaugliais. Juk jie iš tikro daug apie tai kalba ir išmano! Ir lygiai taip pat, kaip apie tai nekalba vyresnio amžiaus žmonės. Buvau sutikęs tokį garbės savanorį Antaną bare (jam apie septyniasdešimt metų), tai jis sakė, kad oralinio sekso su žmona niekada nėra bandęs ir tikrai nebandys. Na, kad nebandys, tai jau suprantama dėl amžiaus, bet dėl jo praeities man gaila. Seksualumas – daugumai gan intymi, asmeninio gyvenimo sfera. Daugelis įsivaizduoja, kad seksualumas, tai kas vyksta asmeniniuose santykiuose už uždarų durų, bet nebūtinai. Tai yra ir flirtas, ir kai gatvėje su kažkuo susitinki, pasišneki, kai nužiūri. Visi mes tai darome. Esame nuolat apsupti seksualumo ir seksualių žmonių. Jų tikrai labai daug ir įvairaus amžiaus!

Esi minėjęs, kad seksualumas kine yra iškreiptas. Kas yra neiškreiptas seksualumas?

Toks ištiesintas. (Nusijuokia.) Neiškreiptas labiau kalba ne apie kažkokią specifinę žmonių grupę ar fetišuotą subkultūrą, bet apie kiekvieną žmogų apskritai, ką mes jaučiame vieni kitiems, kokią energiją spinduliuojame.

Norintys paremti filmą vis dar gali tai padaryti?

Gali, bet tai galite padaryti susisiekę su manimi ar filmo prodiuserėmis.

Ačiū už pokalbį!

Akimirkos iš Kino projekto „Seksualumo dekalogas“ pirmojo filmo „Smurtas“ filmavimų: 

Komentarai

Viena didesnių gyvenimo meilių atitenka kinui ir muzikai. Kaip muzika, taip ir kinas mane pasiglemžia, o tada traukia gilyn į begalines grožybes. Jei tik galėčiau - gyvenčiau kino salėse! Nešdintis bent trumpam iš savo realybės ir mėgautis kino teikiama realybe - vienas didesnių gyvenimo malonumų. Ši malonumą puikiai apibūdina Bergmanas: "Filmas kaip sapnas, filmas kaip muzika. Joks kitas menas neprasiskverbia į sąmonę taip, kaip kinas, iki pat mūsų jausmų, giliai į tamsius sielos kambarius". Jaustis dar arčiau kino ir suprasti kino kalbą geriau man leidžia entuziastinga kino mylėtojų šeima KINFO. Tai mano šiųmetis atradimas, kuriuo džiaugiuosi, ir tikiu, kad tas džiaugsmas tik stiprės, o mūsų tobulėjimas taps beribiu!