Pokalbis su Vytautu Kaniušoniu: „Visą laiką vaidinu blogiečius, gal toks atrodau“

2014-ųjų metų rugsėjis, liko vos kelios dienos iki Igno Jonyno pirmojo pilnametražio filmo „Lošėjas“ pristatymo Lietuvos žiūrovams. Su Vytautu Kaniušoniu, ryškiausiu juostos „Lošėjas“ veidu, susitikome „Žaislų muziejuje“. Kitur su pagrindiniu filmo apie gyvenimo žaidimus ir azartinius lošimus veikėju turbūt ir negalėjome susitikti. Besiruošdama pokalbiui, daug skaičiau apie Vytautą kaip apie metų aktorių, sukūrusį Vincento vaidmenį metų filme „Lošėjas“, arba kaip teatro aktorių ir režisierių, Panevėžio teatro „Menas“ meno vadovą. Man pasisekė – kalbamės su menininku, turinčiu daug ką pasakyti tiek apie teatrą, tiek apie kiną.

Esate teatro atstovas: vaidinate, režisuojate, vadovaujate teatrui. Dabar Jus tuoj pamatysime ir kino ekranuose gausiai apdovanotame filme „Lošėjas“. Ar padirbėjus kine nepasikeitė Jūsų darbas teatre?

Ne, nepastebėjau tokių pasikeitimų.

Bet vaidyba kine ir teatre gana skiriasi. Ar filmavimo aikštelėje praleidus daugiau laiko negu įprastai nebuvo sunku sugrįžti prie teatro?

Man lengva. Kaip tik atvirkščiai – kinas visada buvo šalia. Šalia kelio. Žinote, kai važiuoji, būna „P“ ženklas užvažiuoti pailsėti. Tai čia buvo toks veiksmas šalia, be didesnės perspektyvos, be minčių, kad atsiras kažkas daugiau. Dar būdami teatro studentais filmuodavomės masinėse scenose, mažyčiuose vaidmenyse, tai ta kino mašina nekėlė labai daug susižavėjimo. Buvo susidaręs įspūdis, kad kinas ne visai rimtas reikalas. Toks „ech…“ – pažaisti truputį. Vis tiek teatras buvo teatras. Jis gyvesnis.

Filmuodamasis kino masinėse scenose nesvajojote apie pagrindinį vaidmenį kino filme?

Gal kažkam ir buvo tokių tikslų, bet man tikrai ne.

Tuomet, ar atėjęs į „Lošėjo“ filmavimo aikštelę nesijautėte „kitoks“ – teatro, bet ne kino aktorius? Kuriuo iš jų save laikote?

Aš ieškau atsakymo, kas yra tas aktorius. Net negalėčiau pasakyti, ar tai teatro… Galima vaidinti aikštėse, teatre, kine, dar kažkur. Svarbiau giluminė vaidyba, tos šaknys, iš kur atsirado aktorystė, kas ji, kas tas pamišimas. Paskui jau tai tampa profesija, bet iš tikrųjų tai yra pašaukimas. Dailininkas irgi yra profesija. Bet meno istorijoje išlieka tie kūriniai, kurie kalba iš širdies, kuriuos žmogus daro iš viso savęs. Man įdomu, iš kur tai atsirado, kas tai per dalykas. Kai prasideda pati profesija, tai jau daugiau susiję su amatu. Mane labiau domina kūryba. Ir išvis, iš kur ta aistra eiti ir kalbėti aikštėse?

Atrodo, vyksta tokia specializacija – teatro, kino… Dabar visi specializuojasi. Darosi ne tik gydytojai, bet vienas – mažojo pirštelio specialistas, kitas – nykščio. O aš linkęs į bendrumą. Teatre vyksta tas gyvasis kontaktas su publika: tu čia pat jauti, ar darai į ta pusę, ar ne į tą, ar yra atsakas, ar meluoji, ar ne. O kine yra kamera, režisierius, apšvietėjas. Jie užsiėmę savo dalykais. Gal yra kolega, kuris vėliau žiūri ir jaučia tai, bet tokio tiesioginio atsako neturi. Ir neaišku, kas įvyksta – į tave žiūri per monitorių.

Ar lengvai pasirinkote aktoriaus karjerą?

Taip. Bet visada turėjau vilties, kad jeigu nepatiks, pasirinksiu kažką kitą – aš dar turiu laiko. Bet kuo galiu būti.

Papasakokite, kaip Jus pakvietė kurti pagrindinį vaidmenį filme „Lošėjas“?

Daug kas čia sako: „Jūs pradėjot karjerą kine“, „Darėt karjerą kine“ ir panašiai. Nieko aš nedariau – pakvietė ir nuėjau. O kodėl pakvietė, klauskite Jonyno (Šypteli). Man atrodo, atranka buvo didelė ir gana ilga. Nesigilinau ir neklausinėjau, bet susidarė toks įspūdis, kad toje atrankoje dalyvavo beveik visi. O kodėl aš – negaliu pasakyti. Būna, atneša tau patiekalą, o tu pirmiau imi vieną žirniuką, o ne tą kitą. Ar galit papasakoti, kas tai veikia?

Nuo ko prasidėjo ir kiek truko Jūsų darbas su šiuo filmu? Ar sudėtinga buvo jam pasiruošti?

Filmavimas truko apie mėnesį. Mes dar prieš tai su Oona bendravome (aut. – Oona Mekas, filme atlikusi Vincento bendradarbės Ievos vaidmenį). Darbas prasidėjo nuo sporto klubo, kur ėjau kiekvieną dieną ir mokiausi plaukioti taip, kad tai atrodytų daugmaž profesionaliai. Kai mane pakvietė filmuotis, per mėnesį numečiau apie dvidešimt kilogramų.

Pasiruošimas man buvo įdomus. Tuo metu norėjosi kažką pakeisti. Savotiškai suvokiau, kad dariau tai, ko niekada nedarysiu. Nuvažiuoji į Maroką su „Lošėju“ ir vaikštai į priėmimus, sėdi su karaliumi prie stalo, valgai, o simfoninis orkestras tau groja. To man niekas nepadarytų (Juokiasi). Čia ne aš. Aš, kaip Vytautas Kaniušonis, to asmeniškai niekada nepatirsiu.

Kokie klausimai kankina Jūsų kuriamą pagrindinį filmo veikėją – greitosios pagalbos stoties darbuotoją Vincentą? Ar jo patiriamos ribinės situacijos Jums artimos?

Kaip čia pasakius… Tai greitosios pagalbos gydytojas. Jeigu leidi sau įsivaizduoti su kokiomis situacijomis jis susiduria, kiek mato… Ne. Viskas yra vaizduotės produktas. Galiu įsivaizduoti, kaip tai galėtų atrodyti, kiek ta mano vaizduotė mane paveikia, sužadina. Kiek aš save įaudrinu ją pasitelkdamas. O iš tikrųjų, labai keistai… Prisimenu, toks pažįstamas vaikystėje važiavo dviračiu ir pateko po mašina, po sunkvežimio ratu. Tai tas ratas jam pervažiavo galvą, jo smegenys išsitraiškė ant asfalto, o paskui atėjo jo mama ir rinko tas smegenis, rankomis jas dėjo į kibirą. Bet tuo metu, kai tai vyko, kažkokio siaubo išgyvenimo nepatyriau. Galbūt paskui ateina ir iš naujo, ir vėl iš naujo tai matai. Dabar apie tai prisimindamas patiriu didesnį siaubą negu tada, kai mačiau tai būdamas dešimties ar vienuolikos metų. Ir taip būna labai dažnai.

Šito buvo ir Jūsų paties gyvenime?

Buvo, kad žiemą važiuojant su draugu mašina mus užnešė, ji pradėjo suktis, greitis buvo labai didelis ir atsirado pojūtis, kad dabar jau viskas, dabar mirsime. Tada viskas sulėtėjo, laikas tarytum išsitempė, atsirado tokia ramybė, euforija ir net kažkoks keistas vidinis džiaugsmas. Staiga paleidi tą kontrolę, supranti, kad nieko negali pakeisti, viskas, kaip vyks, taip vyks. Tai labai aiškus išgyvenimas. Pasidaro taip lengva, nes viskas priklauso ne nuo tavęs. Dingsta ta asmenybė, kuri yra už kažką atsakinga ir įsivaizduoja, kad gali kažką pakeisti. Ta iliuzija dingsta ir atsiranda toks geras pojūtis. Priešmirtinis (Juokiasi). Tas ribines situacijas visai kitaip išgyveni negu atrodo iš šono. Tik klausimas, kaip tai perteikti. Iš esmės žiūrovas turi išgyventi tą ribinę situaciją, bet ne aš.

O kuris iš atliktų vaidmenų Jums buvo artimiausias?

Ne tiek turbūt daug ir esu vaidinęs, kad būčiau pajutęs, kad va, čia šitas. Visą laiką vaidinu tokius blogiečius, gal atrodau toks (Šypsosi). Buvo gal toks vienas artimesnis vaidmuo statant A. Kamiu „Teisieji“. Tai revoliucionierius Kaliajevas, kuris turėtų mesti bombą į carą, bet to nepadaro, nes pamato vaikus ir, sakykim, praregi. Tai vaidinau tokį naivų poetą, kuriam grožio norėjosi, grožio! Gėlytėmis išpuošti kažką. Bet kartu ir padauža, maištautojas.

Bendraujant su Jumis vis norisi klausti apie teatro ir kino santykį. Kas Jus, kaip teatro aktorių ir režisierių, žavi kine?

Grožis, tapybiniai dalykai. Kinas turi labai daug galimybių. Yra skirtingi žanrai, skirtingi ir filmai: viename paveikslai, poezija, kitame planai, detalės, kažkokia emocija, intriga, išgyvenimai. Visada žavi puiki vaidyba. Man labai patiko Tarkovskio knyga „Režiserskij tetrad“. Ten daug kalbama apie kiną, apie laiką, laiko paradoksus kine. Kaip įmanoma sukarpyti dvi valandas ir per jas papasakoti visą gyvenimą arba tai padaryti per vieną mažytę istoriją? Abiem atvejais pojūčiai visiškai skirtingi.

Turite aktoriaus patirties ir teatre, ir kine. Kaip atrodo režisieriaus ir aktoriaus darbas filmavimo aikštelėje?

Toje pačioje Tarkovskio knygoje rašoma, kad jis, kaip režisierius, specialiai nesakydavo aktoriams, ką jis galvoja, ko jis nori. Tai dėl to, kad tai, ko jis nori, tarytum atsirastų spontaniškai, pats aktorius prieitų iki to, būtų kažkoks natūralus procesas. Jeigu aktorius žino rezultatą, jis jau iš karto daro jį, o jei nežino, daro tai, kas pavyksta. Ir tai natūralu, organiška, įtikinama. Jei aktorius jau žinotų, ką padaryti, tada sugriūtų iliuzija tam tikro nuoširdumo, paieškos, buvimo šitoje akimirkoje. Bet tas buvimas šioje akimirkoje labai jaučiamas, jis persiduoda. Jis tikras, vertingas. Gal tai daugiau jau profesionalų pojūtis. Gal žmogui, kuris vieną kartą metuose eina į kiną, tai nelabai ir jaučiasi – jis kažką kita ten mato. Jeigu jis žiūri serialus kiekvieną dieną, tai jau atėjęs į kiną jis irgi serialo nori: „Kur čia ašaros, kur čia emocijos, kur čia aistros? Kur čia Meksika?“ Kur užaugama… Kaip linas: augdamas smėlyje – jis šviesus, kokiame juodžemyje – jis tamsus.

O kokioje dirvoje Jūs jaučiatės užaugęs?

Ant ruso (Juokiasi). Aš užaugau tarybinėje kultūroje. Man ji kažkodėl buvo daug įdomesnė ir tikresnė negu „polaisvinė“ kūryba ar ieškojimai. Ji tokia suvaržyta, įgyja kryptį.

Ta „polaisvinė“ kūryba jau įsibėgėjo?

Jau truputėlį. Iš pradžių ta laisve labai džiaugiesi, ji turi naują kokybę, bet po to supranti, kad ta laisvė nieko nereiškia. Vėl grįžti į save – ne į išorinę laisvę, bet į vidinę. Kaip tame posakyje: „Petrą iš kaimo galima iškelti, bet kaimą iš Petro ne.“ Tai va, ir išleisti iš kalėjimo galima, bet ištraukti kalėjimą iš jo… Žmogus turi pats išeiti. Pradžioje buvo labai daug entuziazmo ir euforijos dėl laisvės, kaip tokios pačios. Dėl jos galima daryti viską. Bet ką daryti? Man atrodo, dabar jau ir prasideda tas procesas. Reikia vėl atrasti tą kryptį, vėl organizuotis, ne į visas puses blaškytis. Bet tada buvo ir Tarkovskis, ir Žalakevičius, Žebriūnas… Man labai patinka mūsų lietuvių filmų klasika.

Manote, kad tie filmai dabar sulauktų tokio paties pripažinimo? Ar jie patiktų šiuolaikiniam žiūrovui?

Man patiktų (Juokiasi). Toks filmas kaip „Niekas nenorėjo mirti“ būtų ir dabar geras. Mane tai veikia. Kaip ir knygos. Kažkodėl Šekspyrą visi stato, grįžta ir grįžta prie jo, nesvarbu, kada tas kūrinys parašytas. Dabar mes kažkaip atsipalaidavome, kažkaip visur bėgame. Vis nauja, nauja. Kiekvieną dieną nesąmoningas naujumo troškimas. O šalia yra tradicijos. Anksčiau žmonės išlaikydavo, kas geriausia, stengdavosi tą geriausia įkūnyti per save. Konservatorius aš, ko gero. Valio, Landsbergi! (Juokiasi.) Iš esmės, ką naujo galima padaryti? Visada vis tiek yra kažkiek balanso, yra pamatiniai dalykai. Dėl to naujumo kartais prarandamas saiko jausmas. Aš remiuosi į pamatą. Noriu remtis.

Ar negalvojote pats režisuoti filmo?

Negalvoju, bet ką gali žinoti. Norėtųsi, bet manau, kad nespėsiu. Nėra laiko tam, nesu visai laisvas. Kai matai, kaip laikas, supranti, kad negali visko padaryti. Kažkada išgyvenau tokią euforiją, kai man atrodė, kad viskas įmanoma. Galiu būti bet kas, dar tik mokausi. Buvo toks visagalybės išgyvenimas. Ir ateina laikas, kai tu keturiasdešimties (man penkiasdešimt – aš bręstu vėliau) ir supranti, kad jau viskas, esi labai ribotas.

Žinoma, pagalvoji, bet žinai, kad turbūt nespėsi, nepadarysi. Bet labai norėtųsi sukurti gerą filmą. Tokį, kuris man patiktų, kuris mane veiktų. Turbūt kiekvienas kuria sau. Taip pat ir su teatru – aš žiūriu scenas, kaip aktoriai vaidina, ir noriu, kad mane paveiktų. Dėl to dirbi ir stengiesi. Juk veikia ir mane. Jeigu mane paveiks, tikiuosi, kad paveiks panašius žmones į mane.

Kokį matote savo žiūrovą?

Ir į teatrą, ir į kiną ateina labai skirtingi žmonės. Vieni labai įsisukę į savą gyvenimą, negali iš jo išlįsti, jau viską tarytum žino, supranta. Reaguoja tokioje tirštumoje, į kurią nelabai įsiterpsi. O kiti ateina ir atsiveria, ieško, jiems įdomu, jie nori, laukia, klausosi. Tie žmonės labai skirtingi. Iš tikrųjų darai tam žmogui, kuris ateina atviram dialogui, smalsiam žiūrovui, norinčiam. Visų pirma, jis pasiruošęs kažką išklausyti, ne pats kalbėti. Kalbės po to. Dažnai tas išklausymas ir neįvyksta arba žiūrovas ateina nepasiruošę klausytis.

O kaip reaguojate į įvairių žiūrovų kritiką?

Kaip patiria kiti žmonės, yra įdomu. Aš juk kalbu tam, kad išgirstų, tai man svarbu, ką atsakys. Bet tas procesas juk visada vyksta – ar parke ant suoliuko, ar kažkur autobuse pasikalbi su žmogumi ir supranti, ar galima susikalbėti ar negalima, ar supranta, ką tu nori pasakyti. Įdomu, ką kiekvienas žmogus kalbėdamas pasako, ar jis iš to paties pasaulio. Bet sakydamas, ką jam davė šis spektaklis ar filmas, jis parodo save, taip nurodydamas, koks yra kūrinio poveikis jam.

Grįžkime prie „Lošėjo“. Portugalijoje esate apdovanotas „Sidabriniais delfinais“, Lietuvoje „Sidabrine gerve“ už geriausią aktoriaus vaidybą. Jaučiate susidomėjimą šiuo filmu ir sėkme jame savo aplinkoje?

Pasaulio pažinimas dabar labiau vyksta per monitorių. Sakykime, nusifilmavo teatro aktorius seriale, ir jau visai kitoks žiūrovų santykis – pasidaro įdomu, nes jau jis per televizorių yra parodytas. Atsiranda kitas santykis. Tai jau organiškai pasąmonėje veikia. Yra kažkoks poveikis, kai daug žmonių apie tave galvoja – tai duoda tam tikros energijos. Aš tikiu tokiais dalykais.

Savu kailiu tai taip pat pajutau – naujomis akimis kažkas pasižiūri, atsiranda žvilgsniai, kitas interesas. Ypač po to, kai gavau šį apdovanojimą. Man tai keista, nauja patirtis. Jaučiasi toks „Na, įdomu, ką čia jau padarė tas Kaniušonis? “, „Ką jis čia slepia, ko jis čia nerodo?“, „Ką jis ten kažkur padarė ir dar jį apdovanojo…“ (Juokiasi). Aplinkoje, kurioje mane pažįsta, atrodau vienaip, o čia staiga tokia intriga, paslaptis. Susidomėjimas didėja. Kaip bus jau po filmo premjeros, tai jau kitas klausimas. Bet kol dar niekas nematė, tokia juoda katė juodam kambary – ji yra, bet kas ten yra, niekas nežino.

Džiaugiatės šia patirtimi?

Žinote, gal po to reikės verkti, nes sakys: „Jis tą ir tą suvaidino, na, bet lošėją, tai… “ Priklijuos etiketę visam laikui. Jau ir numirsiu lošėju. Bus lošėjo laidotuvės, ne Kaniušonio Vytauto (Juokiasi).

Nesu iš pažiūros labai malonus tipas, prie kurio labai traukia minios. Jeigu save pamatau veidrodyje, man jis nėra toks, prie kurio norėčiau prisėsti, kartu bokalą išgerti, išsipasakoti, pasiglebesčiuoti. Ne… Kai žiūriu į veidrodį, man nesinori jam išsipasakoti.

Ačiū už pokalbį!