Kažkada sėdėjau sau darbe, prokrastinavau pro langą žiūrėdamas, kažką lyg svajojau (o gal greičiau kažko gedėjau) ir mano galvoje toptelėjo toks klausimas: ar nėra taip, kad moterų idealizavimas galėtų būti laikomas tokia gana subtilia seksizmo forma? Kai vienai pažįstamai uždaviau šį klausimą, ji ilgokai mąstė, o galiausiai atsakė, kad labai gali būti.
Ko gero, taip ir yra. Idealizuodamas kitą žmogų rizikuoji savo galvoje jam kelti gerokai aukštesnius elgesio ir visokius kitokius standartus nei būtų sąžininga. Žalingas elgesys. O, regis, tokios kilnios intencijos būta! Kai pagalvoji, čia tokia XXI amžiaus liga, kuria laba dažnai serga į kairę linkstantys vakariečiai. Mes labai dažnai turime tokių puikių intencijų, taip stipriai norime būti empatiškais ir tolerantiškais, kad šiek tiek perlenkiame lazdą.
Debiutuojantis amerikiečių scenaristas ir režisierius Jordanas Peele, iki šiol geriau žinotas dėl savo humoro projektų, savo siaubo komedijoje (?) „Pradink“ (Get out, 2017) kaip tik ir nagrinėja šią ligą. Jeigu konkrečiau, kaip ji pasireiškia turtingose, pabrėžtinai „mėlynosiose“ valstijose, kuriose dauguma būtų „trečią kartą balsavę už Obamą“, rasinių santykių atžvilgiu.
Danielio Kaluuya personažas – juodaodis fotografas, turintis labai baltaodę merginą (Allison Williams), ir nepaisydamas savo geriausio draugo (Lil Rel Howery) atkalbinėjimų išsiruošiantis pas jos tėvus praleisti savaitgalio ir tiesiog šiaip prisistatyti. Savaime suprantama, išvykos jis laukia su nemenku nerimu, mat draugė savo gimdytojams net neužsiminė, kad jis juodaodis, o turtingų baltaodžių apgyvendinti priemiesčiai tikrai neatrodo ta vieta, kurioje galėtum jaustis jaukiai ir saugiai.
Aišku, galiausiai nuvykus į tuos prabangius namus viskas atrodo beveik idiliškai. Merginos tėvai labai draugiški, pabrėžtinai nekreipiantys dėmesio į potencialaus žento rasę. Tačiau iš tikrųjų viskas per daug idiliška. Na žinote, lyg to ištaigingo namo rūsyje iš tikrųjų būtų slepiama kažkas šiurpaus (kche kchem…). Nuo šio momento „Pradink“ fabulą į priekį ir varo D. Kaluuya ir auditorijos siekis išsiaiškinti, kas visgi su ta idealiai malonia šeima yra negerai.
Nieko daugiau pasakoti apie filmo siužetą net ir nesinori. Tiesą sakant, kuo mažiau apie jį žinosite eidami į kino salę, tuo geriau. Taip, nieko ypač originalaus šioje istorijoje nėra. Galima netgi sakyti, kad ji gana nuspėjama, todėl jeigu tik galite pasilikti erdvės nustebimui, tai taip ir padarykite.
Tačiau iš tikrųjų ne istorijos originalume slypi „Pradink“ žavesys (aš į jį ėjau sau išsispoilinęs beveik viską, ką tik įmanoma). Visas smagumas slypi jo detalėse, niuansuose ir J. Peele’o vizijoje. Rasizmas gana kebli tema. Ypač mums. Mes su juo tiesiog turime mažai progų susidurti, o ir kai susiduriame, tai nutinka labai tiesmukai. Koks nors viešas veikėjas (buvęs antrosios religijos treneris ar Seimo narė) pavartoja rasistinį įžeidimą, koks nors idiotas pagalvoja, kad nieko čia blogo televizijos ekrane staipytis su juodai išdažytu veidu, ar kokie nors kretinai per Lietuvos-Prancūzijos futbolo varžybas iškelia gėdingą plakatą ir t.t. Visa tai rasizmas, bet toks labai banalus rasizmas, pagimdytas kvailumo ir asmens ribotumo.
Rasizmas, apie kurį sarkastiškai kalba J. Peele, visai kitoks. Veiksmas juk vyksta vienoje iš „mėlynųjų“ valstijų. Banalių rasistų čia nėra. Juk ne respublikonų dominuojamuose JAV pietuose veiksmas vyksta. Atvirkščiai, visi čia labai progresyvūs. Pabrėžtinai. D. Kaluuya personažu visi intensyviai domisi, sako jam komplimentus. Tačiau kažkodėl visai tai jį glumina. Gal todėl, kad toks elgesys ne ką mažiau rasistiškas nei atviri įžeidinėjimai, nes, nors ir sakomi pozityvūs, malonūs dalykai, vis tiek ryškiau matoma žmogaus odos spalva, o ne jo asmenybė.
Būtent toks užslėptas, teigiamas rasizmas ir tampa filmo satyros pagrindu. Galų gale jis padidinamas iki groteskiško, šiek tiek komiško lygmens. Tikrai sunku imti ir taip drąsiai pareikšti, ką norėjo pasakyti J. Peele, bet, ko gero, vienas iš jo tikslų buvo parodyti, kokį liguistą atspalvį gali įgauti kairiųjų siekis žūtbūt pasirodyti progresyviais. Labai liguistą. Ir pagrindinis siužeto twistas filmo logikoje netgi atrodo labai suprantamas. Žiūrėdamas į tuos turtingus, itin baltaodžius žmones, iš visų jėgų besistengiančius pademonstruoti savo šiuolaikiškumą, imi visai tikėti, kad jie gali užsiimti tuo, kuo užsiima.
Jeigu reikėtų ieškoti priekabių, tai nemalonė, visų pirma, tektų scenarijui. Prie režisūros visiškai nesinori kabinėtis. Tiek tempas, tiek nuotaika, tiek atlikimas yra aukščiausio lygio. Aktorių darbas irgi adekvatus. Būtent pati istorija kartais kliūna. Kai kurie jos vingiai visgi atrodo pernelyg patogūs arba pernelyg greiti. Galų gale, ir pasakojimo tonas kartais pasikeičia gana neprognozuojamai. Tačiau visai tai labiau smulkmenos, o ne rimti priekaištai. Filmas iš esmės įgyvendina visus tikslus, kuriuos sau išsikelia.
Tiesa, „Pradink“ turi ir dar vieną gana didelį minusą, kuris galioja tik mums, ne JAV gyventojams. Kokie pasinėrę į jų kultūrą bebūtumėme (gal kažkam iš jūsų netgi teko savomis kojomis ta žeme pavaikščioti), mes jos iki gali negalime suprasti, nes paprasčiausiai ten negimėme, neaugome ir negyvename. Kelis šimtmečius besitęsiančias rasine įtampas mes suvokiame tik kaip pašaliniai stebėtojai. J. Peele jas asmeniškai išgyveno ir išgyvena. Kaip ir visi kiti amerikiečiai. Kitaip tariant, šio filmo auditorija pakankamai vietinė. Man regis, jis ir šiaip gana hit or miss, o mūsuose tai jausis dar labiau.
Taigi „Pradink“ tiks ne visiems. Tenka su tuo susitaikyti. Todėl net ir rekomenduoti jį kažkaip nedrąsu. Labai gali būti, kad už tokią rekomendaciją būtumėte ne pagirtas, o prakeiktas, nes vienam šis filmas pasirodys puikus, o kitam – visiškas mėšlo gabalas. Nuspręsite patys. Šių eilučių autorius savo sprendimą padarė labai lengvai.
Filmo anonsas: