Jau šį savaitgalį kinuose pasirodys nauja komedija „Virtuvė 2. Finalas“. Vieną iš įdomesnių vaidmenų, žiūrovams jau gerai pažįstamą konditerį Luji, filme vėl suvaidino iš Rygos kilęs Nikita Tarasovas. Aktorius išsamiau dalinasi apie filmo kūrimą, pasakoja, kodėl ieško sau prodiuserio ir kaip Olegas Tabakovas kartą ir visiems laikams pakeitė jo gyvenimą.
Kelionė į Sočį – tai buvo sunkiausia ekspedicija: mus apgyvendino penkių žvaigždučių viešbutyje; kiekvieną rytą tekdavo pradėti nuo sočių pusryčių, spa procedūrų, o paskui ilgai mirkti hidromasažinėse voniose. Bet tai dar ne viskas. Kadangi filmavime dalyvavo tikri restoranų virtuvės šefai, mus pastoviai bandė skaniai pamaitinti. Kartą mes buvome pakviesti vakarienės pas Sočio šefus, ir mums buvo patiekta aštuoniolika patiekalų! Aštuoniolika, įsivaizduojate?! Vien desertų buvo trys. Labai sunki buvo kelionė (juokiasi).
Projekte dalyvavo daugybė žmonių su puikiu humoro jausmu. Kaip tokia komanda leisdavo laiką tarp filmavimų?
„Virtuvės 2“ aktorių kolektyvas labai draugiškas. Po filmavimo pamainos mes rinkdavomės viešbučio hole, kalbėjomės apie rusų kinematografiją, dainuodavome dainas iš senų filmų ir fotkinomės Instagram‘ui. Ryte, kaip taisyklė, tas nuotraukas ištrindavome.
Gimėte ir mokyklą baigėte Rygoje. Ar dažnai tenka grįžti į Latviją?
Į Rygą atvykstu spontaniškai, deja, nereguliariai. Bet su džiaugsmu grįžčiau į gimtąjį miestą su reikalais: vaidinti spektakliuose, rengti aktorinio meistriškumo pamokas, muzikinius pasirodymus su savo tėvu. Bet tokie pasiūlymai kol kas ateina pagrinde iš Rusijos miestų. O gaila. Norisi, kad meilė Rygai būtų abipusė.
Žinome, kad aktoriumi Jūs tapote ne iškart po mokyklos, kad kurį laiką dar savęs ieškojote. Dirbote radijo stoties didžėjumi, kūrėte muziką. Bet viskas pasikeitė po susitikimo su maestro Olegu Tabakovu.
Netikėta žinutė laikraštyje apvertė viską aukštyn kojomis. Ten buvo skelbimas apie tai, kad garsusis aktorius Olegas Pavlovičius Tabakovas atvažiuoja į Rygą rinkti studentų į savo vadovaujamą aktorių kursą. Užsidegiau ne tiek patekti į tą kursą, kiek pamatyti kino metrą. Tiesiog pamatyti. Dėl to nelabai ir ruošiausi. Atvažiavau į atranką, ir iš tiesų – ten sėdėjo Olegas Pavlovočius Tabakovas. Buvo neįmanomai sunku skaityti Jeseniną, kai per langus plieskė ryški gegužės saulė, o už tų langų girdėjosi klaikiai grojantis gatvės muzikantas. Kaip mane praleido į kitą turą, nežinau. Viskas vyko labai greitai, pamenu tik tą balsą, jau Maskvoje ištariantį mano pavardę įstojusiųjų sąraše.
Olegas Pavlovičius ir toliau man išliko Žmogus, pakeitęs mano likimą. Po daugelio pažinties su maestro metų, ta pagarbi distancija jo asmenybei nesumažėjo, jis ir toliau duoda šansą šimtams jaunuolių atrasti save, atsiskleisti. Svarbiausias dalykas, ko mane išmokė maestro – tai mokytis. Jis išmokė, kad mokymasis nesibaigia gavus diplomą, kad reikia nuolat save šviesti, domėtis, apsupti save žmonėmis, kurie turi ką įdėti į savo asmenybės lobyną.
Tapęs studentu, Jūs nemetėte muzikos, ir toliau kūrėte dainas, subūrėte grupę. Koks tos grupės likimas, ar iki šiol su ja pasirodote?
Su muzikantais aktyviai koncertuodavome, kol mano gyvenime atsirado serialas „Virtuvė“. Pats kūriau, pats atlikau, pats užsiėmiau vadyba ir reklamavimu. Naktimis trindavausi po Maskvos klubus su klijais ir žirklėmis, kabinau plakatus. Tame nieko nėra gėdingo. Bet, visgi, tai labai stipriai atitraukdavo nuo pagrindinio dalyko – dainų. Aš atvirai pareiškiu, kad noriu tęsti muzikinę karjerą! Muzikinis kolektyvas „Nikita Tarasovas“ ieško prodiuserio!
Ar tiesa, kad vaidindamas konditerį Luji Benua „Virtuvėje“ turėjote mokytis prancūzų kalbos?
Pasiruošimas vaidmeniui prasidėjo dvi savaites prieš pirmojo serialo sezono filmavimą ir toliau tęsėsi viso proceso metu. Mus siuntė ir į kulinarinius kursus, turėjau ir žymių konditerių meistriškumo pamokas. Bet man svarbiausia buvo išmokti tą prancūzų kalbos melodingumą. Keletą kartų buvau nuvykęs į Luji gimtinę – Provansą. Ne tik dėl to, kad kasdien galėčiau mėgautis krembriulė, bet ir kad galėčiau pabendrauti su vietiniais virėjais. Provanso gyventojai kalba vingriai, lyg dainuodami linksmą vaikišką dainelę. Tai ir tapo mano raktu į rolės įtikinamumą.
Ko dar norėtumėte išmokti?
Noriu išmokti būti naudingu žmonėms. Gyventi ne tik dėl savęs, daryti aplinkiniams žmonėms pasaulį džiaugsmingesniu ir patogesniu: skaniai maitinti, apsaugoti nuo šalčio, liūdesio minutę dovanoti šypseną. Aktoriaus profesija pakankamai egoistiška, nežiūrint į tai, kad jos pagrinduose glūdi jautrumas partneriui ir artimas bendravimas su kolegomis, tiek scenoje, tiek filmavimo aikštelėje, tiek gyvenime. Man reikia išmokti gyventi ne dėl savęs.
(kalbino Ekaterina Šitikova)
„Garsų pasaulio įrašai“ informacija