Prancūzų instituto rengiamas kino festivalis „Žiemos ekranai“ nebe pirmą kartą gręžiasi į moteris. Šiais metais Vilniuje ir Kaune vykstančio festivalio programos dėmesio centre – jų emocijos, patirtys, sudėtingi gyvenimo vingiai ir išsilaisvinimas. Kuo žavi prancūziškas kinas, į ką verta atkreipti dėmesį renkantis filmus pasakoja gerai šios šalies kiną pažįstančios poetė, Lietuvos rašytojų sąjungos tarptautinių projektų koordinatorė Indrė Valantinaitė ir prodiuserė, tarptautinio BLON animacijos festivalio vadovė Laura Almantaitė.
Kūrybinė laisvė ir dažnos socialinės temos
Prancūziškas kinas yra artimas ir dėl dėl savo kalbos, mokant ją nebelieka tos „užsienietiško filmo“ sienos, gali pajausti metaforą, humorą, kuris kartais gali dingti vertimuose. Pasak L.Almantaitės, studijavusios ir gyvenusios Paryžiuje bei šiek tiek mačiusios prancūzų kino industriją iš vidaus, daro įspūdį stiprus nacionalinis ir regioninis finansavimas, stiprios kino mokyklos, dėl to Prancūzijos kino kūrėjai turi daugiau galimybių ir kūrybinės laisvės.
„Prancūziškas kinas man pirmiausia yra drąsus – temų, kino kalbos pasirinkime. Nebijoma gyvenimiško intymumo ir tai labai įtraukia. Tai ir labai įvairus kinas, daug jame subtilaus prancūziško humoro ir filosofinių temų atskleidimo. Joks kitas kinas taip puikiai negvildena socialinių temų, čia paminėčiau puikiuosius 1995-ųjų „Neapykanta“ (La Haine), 2019-ųjų „Vargdieniai“, giliai įspūdį paliko „Juodoji Venera“ („Venus Noir“), M. Haneke filmas „Meilė“. Įsiminė taip pat keli senesni Cédric Klapisch filmai, vaikytės nostalgija yra Louis de Funes komedijos. Be abejo, dievinu nepakartojamą prancūzišką animaciją, tokie filmai kaip „Belvilio trynukės“, „Persepolis“ man yra etalonas“, – sako L.Almantaitė.
Daro didelę įtaką kitų šalių kino tendencijoms
Anot prodiuserės, kinas tiesiogiai priklauso nuo šalies kultūrinio identito: kuo jis stipresnis, tuo originaliau, drąsiau kalba kino kūrėjai. Prancūzai, pirmiausia, save identifikuoja per kalbą, taigi natūralu, kad dialoguose slypi daug subtilybių. Prancūzų kinas vertinamas kaip vienas įtakingiausi kinų, nuo kurio prasideda tendencijos, stilistika, vėliau perimama ir Holivudo.
„Amerikiečių kino industrija yra labiau komercinė ir orientuota į mases, o prancūziškas kino menas koncentruojasi į patį kūrybinį procesą, inovatyvumą. Žinoma, jo įtaka nebėra tokia stipri, kaip Naujosios Bangos 60-aisiais, tačiau stebint šiuolaikinių kino festivalių programas, galima pamatyti, kad daug šalių bando imituoti prancūzų kiną“, – teigė A. Almantaitė, vertinanti ir žiūrinti įvairaus žanro filmus, nuo dramų, iki mokslinės fantastikos.
„Žiemos ekranų” programoje šiais metais rodomi išties skirtingų žanrų ir sudėtingas temas gvildenantys filmai. A.Almantaitė sutinka, kad prancūzų filmai dažnai provokuoja ir kalba jautriais klausimais, kaip migracija, rasizmas ir LGBTQ+.
„Dokumentikoje vertinu, kai filmo kūrėjai rizikuoja dėl teisybės atskleidimo, o vaidyboje – personažų tikroviškumą, kai realistiškumas kartais verčia suabejoti, ar šis filmas nėra dokumentinis. Labai sužavėjo 2008-ųjų Laurent’o Cantet’o filmas „Tarp sienų“, kuriame atskleidžiamas sudėtingas mokytojo darbas ir iššūkiai dirbant su mokiniais iš skirtingų sluoksnių. Filmo tikroviškumą dar labiau sustiprino tai, kad filme vaidino neprofesionalūs aktoriai – mokyklos, kurioje buvo filmuojamas filmas, mokiniai. Prancūzų kine tokia praktika nereta. Seku jų festivalį „My french film festival“, kuriame galima pamatyti daug stiprių, nišinių kūrinių“, – pasakoja prodiuserė L.Almantaitė.
Kino klasikos elegancija ir prancūziškas nemarumas
Poetė, kultūros žurnalistė Indrė Valantinaitė prancūzišką kiną vertina už jo įvairovę, tačiau prioritetą skiria laiko patikrintiems filmams.
„Ypatingai mėgstu klasiką. Kartais pagalvoju, kiek iš tų kino kūrinių, kurie dabar rodomi didžiuosiuose ekranuose, bus žiūrimi po dešimties metų? Todėl ir festivalių metu stengiuosi nepraleisti progos pamatyti kino klasikos kūrinius didžiajame ekrane. Mane ir šiemet sudomino galimybė išvysti Marcel Carne poetinio realizmo žanrui priskiriamą filmą „Rojaus vaikai“ (festivalio programoje „Galiorkos vaikai“).
Prancūzų kinas man siejasi su skoningumu, estetika ir elegancija, o šiuolaikinis – stebina savo įvairove. Studijuodama kultūros vadybą, išklausiau ir kino istorijos kursą, kurį dėstė Živilė Pipinytė. Esu dėkinga jai už tai, kad padėjo atrasti ne vieną perlą. Įsiminiau paskaitų metu matytą George Melies „Kelionę į mėnulį“ ir daugelį kitų jau istorija tapusių filmų“, – sako kūrėja.
I.Valantinaitei labiausiai įstrigę prancūzų klasikų kūriniai, „Naujosios bangos“ režisierių Alain Resnais, François Truffau, Jean-Luc Godard, Luis Bunuel filmai, tapę kino istorijos veikėjais.
„Anksčiau turėjau tokį įprotį, tarkim, visą savaitę paskirti pažinčiai su tam tikro režisieriaus kūryba ir kas vakarą pažiūrėti po vieną iš jo kurtų filmų. Taip atsirado ir pomėgis atpažinti klasikinių kūrinių citatas bei kino meistrų įtakas naujausiuose kino kūriniuose. Džiaugdavausi, kai pavykdavo. O kalbant apie asmeninį stilių, mano skonio ir grožio sampratos formavimuisi įtakos nuo paauglystės turėjo būtent prancūzų kino filmai“, – prisiminė poetė.