„Acme Film“ archyvas
1936-aisias Lietuvoje pasirodė rašytojo, Brazilijos lietuvio, Viktoro Kropo knyga „Džiunglių paslaptys: lietuvių išeivio pergyventų nuotykių romanas“. Knygoje autorius prisimena savo ir komandos 1929-aisis vykdytą kelionę Brazilijos Amazonės upės baseino džiunglėse. Nuotykių ieškotojai tikisi rasti aukso, kelionėje jie patiria daugybę pavojų, susigrumia su priešiškai nusiteikusiomis vietinių indėnų gentimis bei užtinka 1925-aisias Amazonėje dingusios anglų tyrinėtojo Percy Fawcett ekspedicijos pėdsakus.
Tačiau ekspedicija nenusiseka, likę gyvi ekspedicijos dalyviai, tarp jų ir knygos autorius, leisgyviai ir beturčiai grįžta atgal. Prisimindami šią knygą, Viktorą Kropą galėtume vadinti pirmuoju lietuvių kilmės Amazonės tyrinėtoju. Nuo knygos pasirodymo praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams jis vis dar prisimindavo džiunglėse patirtus savo nuotykius. Tačiau atidesnis žvilgsnis į autoriaus biografiją leidžia suprasti, jog menamu ekspedicijos laikotarpiu autorius džiunglėse negalėjo būti, sekimas dingusio anglų tyrinėtojo pėdomis tebuvo jo fantazijos vaisius, o ir pati knyga, švelniai tariant, neatrodo įtikinanti. Nūnai Lietuvos kino teatrus pasiekęs naujasis režisieriaus Jameso Gray`aus filmas „Prarastasis miestas Z“ (The Lost City of Z, 2017), apie tą patį anglų tyrinėtoją Percy Fawcett, atrodo gerokai rimčiau, bet…
Nuo pat Marco Polo laikų žmones domino pasakojimai apie tolimas keliones, nepažįstamus kraštus ir jų gyvenimą. XIX-XX a. sandūroje, plintant masinei žiniasklaidai ir švietimui, šis susidomėjimas tapo masiniu reiškiniu. Arkties, vidurio Australijos ar Pietų Amerikos džiunglių tyrinėtojai įgavo žvaigždžių statusą, o jų nuotykiai prikaustydavo skaitytoju prie juos skelbiančių gausiai tiražuojamų dienraščių ir knygų puslapių. Britų pulkininkas Percy Fawcettas nebuvo išimtis.
„Acme Film“ archyvas
1906-aisias metais išsiruošęs į pirmą ekspediciją – kartografuoti Brazilijos ir Bolivijos pasienio – jis jau buvo brandaus (39-erių) metų amžiaus ir matęs pasaulio. 1906-1925 jis surengė aštuonias ekspedicijas į Pietų Ameriką, kurių metu suformulavo mintį, jog giliai Amazonės džiunglėse yra išlikę pirmykščių civilizacijos, galimai net senesnių nei Didžioji Britanija, pėdsakų. Pulkininkas pasiryžo surasti dingusį šios senovės civilizacijos centrą, miestą, savotiškai artimą mitinam Eldoradui. Šį miestą jis pavadino Z. Paskutinė abėcėlės raidė – Z – tai ir paskutinė, Percy Fawcetto manymu, trūkstamos žmonijos civilizacijų istorijos dalis. Dar savo gyvenimo metais Percy Fawcettas tapo žvaigžde. Jis buvo Arthuro Conano Doyle romano „Dingęs pasaulis“ („The Lost World“, 1912) pagrindinio veikėjo – profesoriaus Čalendžerio – prototipas.
Mįslingas ir vis dar neišaiškintas tyrinėtojo dingimas 1925-aisiais džiunglėse šį populiarumą įšaldė amžiams. Nuotykių ieškotojas tapo vienu iš įkvėpimų Indiana Džounso personažui, apie jį sukurta nemažai dokumentinių filmų, rašomos knygos („Prarastasis miestas Z“ kurtas remiantis to paties pavadinimo rašytojo Davido Granno knyga). Atrodo, jog Percy Fawcetto istorija tiesiog sukurta Holivudui. Kaip pavyko ją realizuoti?
Filmo pradžioje, žiūrovas supažindinamas su pirminėmis aplinkybėmis – karininko Persio Foseto (akt. Charlie Hunnam) jau nebėra jaunuolis, turi žmoną ir sūnų, tačiau neturi užtarnavęs jokio rimtesnio apdovanojimo. Jo giminės vardas suteptas, nors jis pats puikus šaulys ir kareivis. Pasitaikiusi galimybė dalyvauti svarbioje kartografinėje ekspedicijoje į Pietų Ameriką jam reiškia viską – galimybę į paaukštinimą, gero vardo savo giminei sugrąžinimą, geresnį materialinį aprūpinimą šeimai. Netrukus žiūrovas kartu su karininku leidžiasi į jo pirmąją kelionę po Amazonę.
„Acme Film“ archyvas
Neskubus tempas, gamtos garsais praturtintas epiškas ambientinis garso takelis, drumzlina žaliai-melsva džiunglių spalvų paletė, gana realistiškai pateikta kelionės kasdienybė (prakaitas, karštis, maisto trūkumas, ant beprotybės ribos balansuojantys komandos nariai, nuolatinis pavojus etc.), fantasmagoriški atradimai (operos pastatymas džiunglių viduryje įsikūrusioje fazendoje) – visa tai yra stiprioji filmo pusė.
Tačiau, žiūrovui jau pasiruošus kartu su herojumi paklysti įspūdingoje kelionėje per džiunglių ir žmogiškųjų ambicijų beprotybę (etaloninis tokios kelionės pavyzdys kine – Wernerio Herzogo „Agirė, Dievo rūstybė“ (Aguirre, der Zorn Gottes, 1972)), jis yra staigiai ir grubiai iš jos ištraukiamas ir grąžinamas į toli gražu ne tokią įtraukiančią Londono kasdienybę. Joje – tėvo nepažįstantys Foseto vaikai, žmonos priekaištai, Karališkosios geografijos draugijos politikos vingiai. Su kita Foseto ekspedicija režisierius pasielgia panašiai – dar daugiau vaikų, dar daugiau priekaištų šeimoje, dar daugiau politikos. Galiausiai žiūrovas nukeliamas net į Pirmojo pasalinio karo apkasus. Tad filmo laikui nenumaldomai bėgant, pasidaro aišku, jog šiame filme jis džiunglėse nebus paklaidintas.
Nors filmas trunka gerokai daugiau nei dvi valandos (tiesa, jos tikrai neprailgsta), tačiau, panašu, jog kūrėjams pritrūko laiko, jog į jas tolygiai sudėtų vieną ar du dešimtmečius trukusią Percy Fawcetto gyvenimo atkarpą. Galbūt to ir nereikėjo daryti? Kas tinka knygoje, nebūtinai gerai nugula kino ekrane. Kai kurie filmo epizodai (ypač Pirmojo pasaulinio karo epizodas) atrodo pertekliniai ir nebūtini istorijai papasakoti. Itin epizodiškas, kas kelerius metus istorijoje pirmyn vis šuoliuojantis pasakojimas kiša koją ir pačiam filmo naratyvui. Filmas galėjo tapti puikiu klasikiniu Holivudo epu, pritaikytu šiuolaikiniam žiūrovui. Tačiau epizodiškuose džiunglių segmentuose pritrūksta epiško nuotykio vyksmo, o šeimyniniuose Londono kadruose per mažai dramos ir didybės, jog jie pretenduotų į epo kategoriją.
„Acme Film“ archyvas
Įtaigi istorinė drama? Deja, tam kiša koją dėl pasakojimo netolygumo atsiradę tarpai loginiuose veikėjų paveiksluose. Pavyzdžiui, viename epizode Foseto sūnus Džekas (akt. Tom Holland) smerkia tėvą už tai, jog jis dėl savo nuotykių apleido šeimą ir motiną, o kitame jis jau garbina tėvą ir pats jį kalbina kartu leistis į Pietų Ameriką.
Egzistencinė kelionė per džiunglių ir sielos gelmes? Kaip jau minėta, šią kelionę filmas iškeitė į ne itin gilų „pasišokinėjimą“ per istorijos eskizus. Galutiniame rezultate – filmas gali patikti visiems šių žanrų mėgėjams (stipri kinematografija, puikus garso takelis ir pusėtina vaidyba tikrai gelbsti), tačiau vargu bau ar bus ilgai prisimintas nors vieno iš jų. Deja, filmo struktūra leido atskleisti tik kelis šių paskirų žanrų šablonus, o ne visą galimą jų potencialą.
Žiūrint filmą, žiūrovą apima noras grįžti į džiungles, rodytas pirmosios Foseto ekspedicijos epizode. Paradoksalu, nes vėliau sekusiuose epizoduose filmo herojus taip pat trokšta ir siekia sugrįžti į šias džiungles. Jei tai ir buvo filmo autorių idėja (vienok, postmodernu!) – sveikinimai jiems. Tačiau kitaip nei Fosetas, kuris ir dingo savo išsvajotose džiunglėse, filmas nesugeba žiūrovo paklaidinti egzistencinėje asmenybės studijos, nuotykių kelionės ar šeimyninės dramos kino tankmėje. Greičiau jau nuveda jį į gražiai išdailintą Holivudo tropinį parkelį, įsikūrusį kažkur tarp kambarėlio, kuriame Viktoras Kropas įsivaizdavo savo keliones, ir Amazonės glūdumos, kurioje nugulė Foseto kaulai.
Filmo anonsas: