Prasideda meistriškai atmosferą kuriančio R. Polanskio filmų retrospektyva

„Kinas turėtų priversti tave pamiršti, kad esi kino teatre“, – tuo įsitikinęs kino režisierius Romanas Polanskis daro viską, kad taip ir būtų. Svarbiausias jo filmų elementas – preziciškai ir tiksliai kuriama filmų atmosfera. Gilūs, iki smulkiausių detalių apgalvoti filmų kadrai, vaizdo ir muzikos dermė, dešimtis kartų išdiskuoti filmų scenarijai, apkalbėti personažų charakteriai padeda jam sukurti psichologinės įtampos kupinus filmus, kuriuos įdomu žiūrėti ne vieną kartą. Polanskis laikomas kone vieninteliu režisieriumi, gebančiu kurti tokią tirštą atmosferą ir įtampą kaip žymusis suspenso meistras Alfredas Hitchcockas.

Įkvėpta R. Polanskio kūrybos „Skalvija“ pasitiks žiūrovus su jo filmams būdinga atmosfera: šviesų ir šešėlių žaismu, prigesusiomis spalvomis, ryškiu raudoniu nutviekstais skliautais, įsimintinais garso takeliais. Iki gruodžio 13 d. autorinio kino gerbėjams siūloma pamatyti 8 vaidybinius filmus iš ankstyvojo režisieriaus kūrybos etapo. Retrospektyvą atvers Lodzės kino mokykloje sukurtų trumpų filmų programa.

Pasak retrospektyvos rengėjų, jau trumpuosiuose Polanskio filmuose išryškėjo vėliau dažnai jo kūryboje atsikartosiančios temos – tarpusavio nesusikalbėjimas, priešiškumas ir abejingumas aplinkiniams.

Pirmuosiuose filmuose juntamas talentas, meistrystė išlaikyti įtampą visa jėga atsiskleidė debiutiniame režisieriaus pilno metro filme „Peilis vandenyje“ (1962). Atvirą filmo finalą daugelis lygino su I. Bergmano ir M. Antonionio darbais. „Peilis vandenyje“ sulaukė didelio palaikymo užsienyje ir kartu su Fellinio filmu „8 ½“ konkuravo dėl „Oskaro“ kaip geriausias užsienio filmas.

Netrukus Polanskis išgarsėjo kaip siaubo filmų ir psichologinių trilerių kūrėjas, sumaniai apnuoginantis mūsų laukinius instinktus, išlaisvinantis vidines baimes ir paranojas. Holivude sukurta siaubo drama „Rozmari kūdikis (1968) tokia realistiška, kad žiūrovui tarpais tampa nepakeliama stebėti pagrindinės herojės kančias. Kito režisieriaus rankose tokio siužeto filmas – kūdikio besilaukianti moteris pradeda įtarti, kad nešioja šėtono vaiką, o visi aplinkiniai jai linki tik blogo – galėjo virsi pigiu siaubo šou. Tačiau delikačiai kuriama atmosfera ir auginama įtampa Polanskiui leido jį paversti įtaigia istorija.

Iškart po „Rozmari kūdikio“ kino ekranuose pasirodė film noir dvasia sukurtas „Kinų kvartalas“ (1974). Net šešis „Oskarus“ pelnęs filmas neretai laikomas geriausia R.Polanskio juosta, jo scenarijus minimas geriausių visų laikų kino scenarijų sąrašuose. Tamsus nihilizmo persmelktas pasakojimas lydi sudėtingą bylą tyriantį detektyvą Džeiką (akt. Jack Nicholson) ir iškyla kaip korupcijoje paskendusios Amerikos metafora.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai apie „stand up“ komediją

Pasak kino kritikų, įtaigos Polanskio filmams suteikia iki smulkmenų apmąstytos detalės. Nesvarbu, ar tai būtų minimalistinėmis priemonėmis sukurtas „Pasibjaurėjimas“ (1976), kuriame stebime, kaip filmo herojė (akt. Catherine Deneuve) grimzta į beprotybę, ar tapatybės transformaciją tyrinėjantis „Nuomininkas“ (1976) su pačiu Polanskiu pagrindiniame vaidmenyje, ar į karalienės Viktorijos epochą nukelianti „Tesė“ (1979). Dėlionių mozaiką primena ir Paryžiuje filmuotas „Klaikus išbandymas“, įrėmintas paveikaus Ennio Morricone‘s garso takelio.

Provokuojanti beketiško absurdo komedija „Akligatvis” (1966) primins, kokiame chaotiškame pasaulyje mes gyvename. Restrospektyvos rengėjai siūlo nepraleisti šio filmo ne tik todėl, kad 1966 m. jis pelnė „Auksinį lokį“ Berlyne, bet ir dėl to, kad tai mėgstamiausias paties Polanskio filmas.

Retrospektyvos seansus lydės kino kritikų ir apžvalgininkų pristatymai.

Daugiau informacijos www.skalvija.lt.