Tallinn Black Nights festivalio organizatorių nuotr.
Lapkričio 3 d. prasideda svarbiausias kino renginys Šiaurės Europoje – Talino kino festivalis „Juodosios naktys“. Per kiek daugiau nei dvi savaites, Estijoje įvyks daugybė reikšmingų filmų premjerų, čia susitiks kino industrijos profesionalai ir filmų kūrybinės komandos iš viso pasaulio. Prie vienintelio A klasės festivalio Šiaurės Europoje programos sudarymo prisidėjo ir Lietuvos kino kritikas, kino skautas Edvinas Pukšta. Prasidedant „Juodosioms naktims“, Vilniaus kino biurui jis sutiko papasakoti apie tarptautinių festivalių užkulisius, Baltijos šalių kiną ir tai, kas filmams atneša sėkmę.
– Prasideda Talino kino festivalis „Juodosios naktys“. Tai yra vienintelis Baltijos šalyse vykstantis A klasės kino festivalis. Ką tai reiškia?
– Tarptautinė prodiuserių organizacija FIAPF (Tarptautinė kino prodiuserių asociacijų federacija) išskiria pačius svarbiausius festivalius pasaulyje. Tam, kad festivalis gautų A klasės akreditaciją, turi pritarti visi, šią klasę jau turinčių festivalių vadovai. Eliminavus Maskvą, šiandien turime 14 tokių festivalių. Pats svarbiausias A klasės festivalio skirtumas – konkursinės programos, į kurias patenka niekur kitur dar nerodyti filmai. Pavyzdžiui, jeigu Vilniaus kino festivaliai renkasi bet kuriuos filmus, kurie jiems patiko, pasirodė aktualūs, tai Talinas renkasi tik tuos filmus, kurie dar nebuvo pristatyti Berlyne, Venecijoje, Kanuose ar kituose festivaliuose.
Filmų programos sudarytojui ir filmų skautui, pasaulinė ar Europinė premjera yra didelė atsakomybė ir rizika, nes turi įtikinti ne tik festivalio organizatorius, bet ir prodiuserius bei agentus, kad Talinas yra tinkama vieta žiūrovams pirmą kartą pristatyti filmą.
– Tai, kad A klasės festivalis vyksta Estijoje, yra didelis šalies pasiekimas.
– Jei teigiame, kad Lenkija yra centrinės Europos dalis, tuomet Talino „Juodosios naktys“ yra vienintelis A klasės festivalis Šiaurės Europoje. Beje, festivalio sumanytoja Tiina Lokk – vienintelė moteris, įkūrusi ir vadovaujanti A klasės festivaliui. Daug nulėmė Tinos įdirbis įtikinant Estijos vyriausybę ir miesto valdžią, kad į tai verta investuoti. Ji pati asmeniškai susitiko ir su kitų A klasės festivalių vadovais. Tai jau šeštas festivalis, kuriame aktyviai dalyvauju ir jaučiu, kad Talinas stipriai plečiasi, auga, didėja jo autoritetas.
– Kasmet pasaulyje sukuriama tūkstančiai filmų. Kaip, turint tiek daug pasirinkimo galimybių, filmai atrenkami į festivalius? Žvelgiama į tais metais pasirinktą temą? Pasaulio aktualijas?
– Netikiu atranka pagal temą – tai artimiausias kelias į savo paties paspęstus spąstus. Kaip programos sudarytojai, esame priklausomi nuo daugybės dalykų, pavyzdžiui, nuo to, kada filmas pasirodė ir į kokius kitus festivalius jo komanda svajoja patekti. Svarbi ir programos sudarytojų intuicija, rizika, kurią gali prisiimti. Aš jaučiu atsakomybę prieš prodiuserius, kuriuos atvilioju į Taliną, bet lygiai taip pat jie turi teisingai įvertinti ir savo galimybes. Jei į Kanų kino festivalį nuvažiuosi su nedideliu filmu, gali būti, kad tai bus vienintelis ir paskutinis jo seansas, nes filmas pasimes tarp didesnių ir svarbesnių projektų.
Žinoma, nereikia pamiršti, kad kiekvieno festivalio tikslas yra ir parduoti bilietų, todėl reikia iš dalies atsižvelgti į tai, ką renkasi žiūrovai. Talino atrankos tikslas padaryti kuo platesnę programą, pristatyti kuo daugiau filmų iš Azijos, Pietų Amerikos,Vidurio Rytų šalių, Afrikos.
– Ar filmo pasirodymas šios klasės festivalyje garantuoja tolimesnę filmo sėkmę?
– Filmo premjera festivalyje gali neduoti nieko. Sakyčiau, kad trečdalis sėkmės formulės priklauso nuo festivalio, trečdalis – nuo pačios komandos ir to, kaip jie bus matomi, kitas trečdalis – kaip filmas bus priimtas, kaip į jį sureaguos žiūrovai ir kritikai. Likę procentai – laimingai susidėliojusių aplinkybių seka.
Mums labai svarbu, kad visi filmai turėtų lygias sąlygas, todėl kiekvienai premjerai skiriamas patogus laikas, o pirmas seansas visuomet vyksta toje pačioje salėje. Kiekvienam filmui reikia surasti tinkamą programą tam, kad jis sužydėtų ir atsiskleistų. Juk ne visi rodomi filmai gaus recenzijas. Ar filmas nepasimes, ar jis bus pastebėtas, ar jis keliaus po kitus festivalius – tai ir yra tikroji festivalio programos kūrėjo sėkmė. Galime įvardinti daug atvejų, kai Kanai pražudė režisierius ir jie niekuomet nebestatė filmų.
Aron Urb nuotr.
Kitas pavyzdys – gali laimėti apdovanojimą, bet jis nenulems tolimesnės filmo sklaidos. Kartais vertingiau užsitikrinti daug filmo recenzijų, dėl kurių būsi pastebėtas. Man, kaip programos sudarytojui, nebeužtenka pasiekimo, kad filmas būtų rodomas Taline – manau, tai būtų nesėkmingas juostos pristatymas. Mano tikslas, kad filmas „užkabintų“ ir kitus programų sudarytojus, kad testų kelionę per festivalius.
– Kuo, lyginant su kitais Europos festivaliais, išskirtinės Talino „Juodosios naktys“?
– Festivalio veidą formuoja tai, kiek kasmet gauname filmų ir kokie režisieriai juo patiki. Šiais metais pristatysime kūrėjos Emmos Dante filmą – paskutiniai du režisierės darbai buvo pristatyti Venecijos kino festivalio pagrindinėje programoje. Taip pat bus galima išvysti Calino Peterio Netzerio, kiek anksčiau laimėjusio Auksinį lokį, filmą „Familiar“.
Mums pasisekė, kad nei vienas Talino festivalis nebuvo atšauktas dėl pandemijos. Prisimindamas 2020-sius ir dabar savo akyse matau daug taisyklių ir nurodymų, perspėjimų žiūrovams – tai neabejotinai padarė didelę įtaką lankomumui. Bet būtent 2020 metais visai atsitiktinai pradėjome tradiciją šokti į šaltą Baltijos jūros vandenį. Viskas prasidėjo nuo 4–5 entuziastų ir dabar išaugo į unikalų nuotykį, kurio negali pasiūlyti joks kitas festivalis. Kad tilptų visi norintys išsimaudyt Baltijos jūros bangose, jau reikia didelio autobuso.
– Kokios festivalio programas laikytumėte išskirtinėmis?
– Daug festivalio sėkmės pastatyta ant programos „Rebels with a cause“ (liet. k. Maištininkai, turintys tikslą), į kurią patenka filmai, kurie galėtų būti pagrindiniame konkurse, tačiau yra drąsesni, skirtingų formų ir kalbų, jiems reikia specifinių žiūrovų. Sakyčiau, čia susirenka išradingiausi režisieriai, kurie nebijo prisiimti rizikų, gauti prastesnes recenzijas, bet jų filmai neretai keliauja po festivalius dar kelerius metus.
Kita svarbi programa skirta jaunimui – tai filmai šeimai ir paaugliams. Seansai vyksta dienos metu ir į juos ateina jauna auditorija, kuri dar nėra išpaikinta. Kartais čia net susirenka didesnis žiūrovų skaičius. Yra buvę atvejų, kai šios programos filmas gaudavo auditorijos filmo apdovanojimą.
Pirmą kartą toks neįtikėtinai platus bus ir Baltijos konkursas – nuo eksperimentinio kino iki labai gerai matomų filmų.
– Kalbant apie Baltijos šalių programą – kaip vertinate Lietuvos, Latvijos, Estijos kino lauką?
– Pasigendu didesnio dėmesio Baltijos filmams iš programų sudarytojų kituose festivaliuose. Baltijos filmai jau seniai pasivijo, pavyzdžiui, Rumunijos filmus. Manau, kad Rumunijos naująją kino bangą suformavo keli, vienas po kito sekę pakvietimai į Kanus. O tikėjimo Baltijos filmais dar nėra tiek daug.
Kiekvieni metai Baltijos kine labai įvairūs, matau, kad lietuvių, latvių ir estų kūrėjai pasukę į labai skirtingas puses.
Sakyčiau, kad estai labiau orientuojasi į komercinius filmus, kurie greitai atneša naudą ir mažiau kreipia dėmesį į tai, ar filmas keliaus ir bus patrauklus užsieniui. Jie taip pat daug dirba prie dokumentinių filmų. Čia reikėtų paminėti filmą „Pirties seserys“, kuris jau keliauja po įvairius festivalius ir net pretenduoja būti nominuotas Oskarui.
Latviai lyderiauja animacijoje, mano nuomone, jie stovi ant aukštesnės pakopos nei Lietuva, kuri animacijoje į priekį žengti pradėjo dar neseniai. Visgi manau, kad stipriausia debiutų kalvė yra Lietuva. Daug kas dabar stovi ant tokių režisierių kaip Marija Kavtaradze, Laurynas Bareiša, Saulius Baradinskas, Vytautas Katkus, Saulė Bliuvaitė, Jurgis Matulevičius pečių – šie režisieriai nusipelnė būti pastebėti – turime daug vilčių ir perspektyvų. Taip pat laukiu pirmo ilgametražio filmo, kuriame lyderiautų Lietuva.
– Kur, jūsų manymu, Lietuvos kino kūrėjai dar galėtų pasitempti?
– Visiems Lietuvos prodiuseriams norėčiau palinkėti, kad jie pradėtų galvoti apie tai, kaip filmus parduoti ne tik Lietuvos žiūrovams, bet sudominti ir tarptautinę auditoriją. Juk filmus kuriame ne tik sau. Manau, kad filmo finansavimo modeliuose turėtų būti svarbus tarptautiškumo aspektas.
Labai svarbu, kad kūrėją pastebėtų užsienio festivaliai. Tikrai turime gerų pavyzdžių – Emilio Vėlyvio „Piktųjų kartai“ pavyko nukeliauti net į Pietų Korėjos festivalį, o pernai pristatytas pirmas lietuviškas siaubo filmas „Rūpintojėlis“ (režisierius – Jonas Trukanas) iki dabar pristatomas užsienyje ir jau aplankė bent 15 reikšmingų festivalių, buvo parduotas ir į televiziją, tad tikrai yra matomas. Beje, jo premjera įvyko čia, Taline, Baltijos šalių konkurse. Titas Laucius uždavė gerą toną su „Paradu“. Kita vertus, užsienyje dar nelabai tiki, kad lietuviai turi gerą humoro jausmą, gali prajuokinti.
Kiti metai Lietuvai bus itin produktyvūs. Jei šiais metais lyderis buvo Marijos Kavtaradzes filmas „Tu man nieko neprimeni“, tai kitais metais turėsime daugiau premjerų. Nekantrauju pamatyti, kaip šiems filmams pasiseks tarptautiniuose festivaliuose.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Ieva Klimaitė.