Socialinė kino programa „Svečiuose – kinas“ antradienį Valstybės sienos apsaugos tarnybos Užsieniečių registracijos centro Pabradėje gyventojus nukėlė į XX a. pradžią, parodydami nebylaus kino filmą. Komediją „Koledžas“ (The Freshman, 1925) lydėjo gyvas muzikinis akompanimentas, o unikalią kino patirtį „paskanino“ kukurūzų spragėsiai ir kokakola.
Per trisdešimt įvairaus amžiaus, tautybių ir religinių pažiūrų prieglobsčio prašytojų antradienio vakarą praleido kitaip, nei įprasta. Susirinkusieji turėjo galimybę susipažinti su kino atsiradimo istorija, nebyliu kinu ir sužinoti apie vieną iš kino specialybių – taperį.
„Gyvendami uždaroje teritorijoje jūs greičiausiai nejaučiat, bet daug žmonių Lietuvoje iš tiesų nėra abejingi pabėgėlių problemoms. Šiandien svečiuose projektas, kurio organizatoriai mums įprastą valgyklą pavertė laikina kino sale, o komiškas filmas nustums į šalį niūrias kasdienines problemas į visus nukels į XX a. Ameriką“, – į susirinkusius žiūrovus pristatydama renginį kreipėsi socialinė Užsieniečių registracijos centro darbuotoja Raimonda Lebelionytė-Alseikienė.
Profesionalus džiazo pianistas ir taperis Edgaras Sabilo, sutikęs prisijungti prie trečius metus vykstančio socialinio kino projekto teigia, jog gyvenime yra tekę groti pačiose įvairiausiose vietose, tačiau už spygliuotų tvorų saugomame Užsieniečių registracijos centre – dar niekada. Prieš prasidedant kino seansui jis trumpai susirinkusiems papasakojo apie ankstyvąjį kiną bei muziką jame.
„Taperis – tai pianistas, grojantis gyvai per nebyliojo kino seansus. Žodžio kilmė siejama su specifine grojimo maniera – atsiradus pirmiesiems filmams, kurie garso neturėjo, prie pianino sėdintis muzikantas žiūrėdamas į ekraną turėdavo skubiai reaguoti į besikeičiančius vaizdus ir iliustruoti juos dinamiškai „beldžiant“ į seno pianino klavišus. Šis darbas yra labai įdomus, tačiau reikalauja muzikinio lankstumo, pasiruošimo ir gebėjimo vienu metu daryti daug skirtingų dalykų, t. y. reaguoti, turėti platų repertuaro bagažą ir gebėti tinkamai prisitaikyti. Manau, kad džiazo pianistams būti taperiais sekasi šiek tiek lengviau, nes jie moka improvizuoti. Svarbu suprasti, kad kiekvienas taperis savo grojimu pateikia subjektyvią filmo interpretaciją“, – atskleidė muzikantas.
Sabilo sakė, kad žiūrėdamas filmą iškart pradeda galvoti, kokia muzika tiktų tam tikrai scenai, ieško akcentų, arba, kitaip tariant, atraminių taškų. Pianistas neslėpė, kad parinkti muziką filmui „Koledžas“ nebuvo labai sunku, nes būtent XX a. pradžioje plėtojosi džiazas, kurį jis išmano.
Trūksta nuolatinių partnerių ir sistemiškumo
Užsieniečių registracijos centro socialinė darbuotoja Raimonda Lebelionytė-Alseikienė pasakojo, kad centre dirbantis socialinių darbuotojų kolektyvas į suaugusių prieglobsčio prašytojų, kuriems laisvė nėra apribota, užimtumą nėra orientuotas. Jų užduotis yra užtikrinti, kad pabėgėliai suprastų savo teises ir būtų supažindinti su jų pareigomis. Pabradės Užsieniečių registracijos centras neatlieka integracinės funkcijos, čia svarbi yra žmogaus adaptacija prie naujų gyvenimo sąlygų. Dėl įvairių priežasčių iš skirtingų pasaulio kraštų kilę žmonės 4-6 mėnesius laukia, kol bus priimtas sprendimas suteikti arba ne jiems pabėgėlio statusą Lietuvoje. Šis laikas – sudėtingas procesas, nes dėl karo, politinių ar ekonominių priežasčių iš savo šalies bėgantys žmonės gyvena nežinioje, dažnai dėl streso, šeimos ir namų ilgesio, neaiškios ateities numeta daug svorio, susiduria su psichologinėmis problemomis, tampa agresyvūs prieš kitus ar save.
Kartu su kolegomis Raimonda Lebelionytė-Alseikienė siekia, kad laisvalaikį centro gyventojams organizuotų kitos, nevyriausybinės arba vyriausybinės, institucijos. Tai – puiki proga prieglobsčio prašytojams susipažinti su žmonėmis iš kitos aplinkos, o tuo pačiu ir Lietuvos gyventojams geriau pažinti žmones, kurių gyvenimas viešoje informacinėje erdvėje dažnai būna apipintas įvairiais mitais. Tiesa, nuolat su skirtingų tautybių, rasių ir religijų žmonėmis savo darbe bendraujanti Raimonda sako, jog kartais stereotipų neįmanoma išvengti, tačiau visi jie kyla dėl kultūrų skirtumų, todėl kasdienių konfliktų vyksta nuolat. „Pavyzdžiui, anksčiau mūsų centre gyvenę keli Kubos gyventojai vasaros metu mėgdavo dėvėti laisvus, atvirus drabužius, vyrai vaikščiojo su itin trumpais šortais, moterys trumpomis suknelėmis. Tai sukėlė didžiulį gyventojų musulmonų pasipiktinimą. Žmonės turi atrasti naujų bendravimo ir sutarimo formų.“
Šiuo metu glaudžiausiai bendradarbiaujama su Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija ir Vilniaus arkivyskupijos „Caritu“, tačiau, anot socialinės darbuotojos, centras tampa vis atviresnis įvairioms iniciatyvoms.
„Bent kartą per mėnesį pas vaikus atvažiuoja asociacija „Raudonos nosys. Gydytojai klounai“. „Carito“ dienos centre „Kultūrų įkalnė“ atvykėliai mokosi lietuvių kalbos, gali naudotis internetu. Darbuotojai rengia kultūrinius renginius, kartais rodo filmus, organizuojamos ekskursijas. Tačiau čia gyvenantiems asmenims trūksta sistemiškos veiklos ir žmonių iš neformalios aplinkos. Kadangi jie daugiausiai bendrauja su pareigūnais, todėl neturi įsivaizdavimo, kokie yra kiti lietuviai. Supraskite, jog jūsų organizuojamas renginys – tai ne tik filmo peržiūra, bet ir galimybė susipažinti su naujais žmonėmis iš išorės. Tokių dalykų labai trūksta, gyventojai yra pavargę nuo kasdienybės“, – apie prieglobsčio prašytojų laisvalaikį komentavo R. Lebelionytė-Alseikienė.
Į „Carito“ dienos centrą Užsieniečių registracijos centro gyventojai gali eiti kasdien – nuo antradienio iki šeštadienio. „Carito“ siekis – Pabradės miestelio bendruomenę suvesti su priegblosčio prašytojais. Nors žmonės susitinka gatvėje, tačiau prasilenkia ir kontaktas neįvyksta. Tai siekiama spręsti organizuojant bendrus renginius. Deja, ne visi gali dalyvauti veiklose už institucijos sienų. Sulaikymo korpuse gyvenantiems asmenims laisvalaikį organizuoja patys Užsieniečių registracijos centro socialiniai darbuotojai ir Raudonojo kryžiaus draugija. Atskirose patalpose jiems organizuojamos viktorinos, šaškių turnyrai.
Nebylus kinas suprantamas visiems
Programos „Svečiuose kinas“ idėjos autorė Vaida Kazlauskaitė teigia, jog “nebylus komiškas filmas ir spragėsiai su kola šiai auditorijai pasirinkti neatsitiktinai. Pabradės pabėgėlių registracijos centro publika artima žmonėms, lankiusiems nebylųjį kiną Amerikoje XX a. pirmoje pusėje. Iš Europos emigravę, nuo karo bėgantys, angliškai kalbėti nemokantys žmonės plūdo į kino sales tam, kad atsipalaiduotų nuo sunkaus darbo ir niūrios kasdienybės. Nebylus kinas suprantamas daugeliui, o gera komedija siekta vakarą paversti linksma, tačiau kokybiška pramoga, tinkančia įvairaus amžiaus, tautybės ir religijos žiūrovams. Tam, kad turinį galėtų suprasti visi susirinkusieji, kurių dauguma – iš Tadžikistano, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos ir Kirgizijos, filmas buvo pristatytas rusų kalba bei rodomas su rusiškais subtitrais. Manau, renginio tikslas pavyko, nes Čarliui Čaplinui prilygstančiam nebyliojo kino klasikui Basterio Kytono personažas subtiliu humoru prajuokino ir mažus, ir suaugusius kino žiūrovus, o gyvai muzika iliustravęs komiškus vaizdus Edgaras Sabilo po seanso sulaukė daug padėkų ir aplodismentų.”
Apsilankymas Pabradės Užsieniečių registracijos centre yra keliaujančios socialinės ir edukacinės kino programos „Svečiuose – kinas“ dalis. Per filmų peržiūras, diskusijas ir edukacines veiklas, kurių metu dalyvauja kino industrijos atstovai, įvairių socialinių įstaigų gyventojus siekiama supažindinti su kinu. Šiais metais projektas apsilankė priklausomybės ligų reabilitacijos bendruomenėje Kėdainių rajone, Kalnaberžės kaime, Ignalinos rajone esančiame priklausomybių reabilitacijos centre „Meikštų dvaras“, Pilnų namų bendruomenėje, bendruomeniniuose vaikų globos namuose „Šv. Jono vaikai“ ir Pabradės Užsieniečių registracijos centre.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
—-
„Svečiuose – kinas“ – tai trečius metus vykstanti socialinė kino programa, kurios metu aplankomos įvairios įstaigos, tapusios laikinais namais socialiai labiau pažeidžiamiems, ribotą galimybę apsilankyti kine turintiems žmonėms. Programos tikslas – suteikti galimybę sanatorijų, senelių namų, pabėgėlių ir priklausomybių centrų, ligoninių, globos namų, reabilitacijos centrų gyventojams pamatyti lietuviškus filmus, padėti juos suprasti, skatinti analizuoti ir supažindinti su kino industrijos specialybėmis bei jų specifika. Programa finansuojama Lietuvos kultūros tarybos.