Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Parengė Irena Alperytė
„Kino pavasario“ rėmėjo „Ergo“ reklaminis klipas – pasiūlymas išsitirti, koks tu žiūrovas ir ką tau dera pamatyti 2016-ųjų “Kino pavasaryje”, baigėsi tuo, jog buvau testo „diagnozuota” kaip „maištininkė“. Sureagavau į diagnozę visai ne kaip maištininkė ir eidavau į filmus absoliučiai intuityviai. Jokio maišto. Visiškas būrimas iš kavos tirščių. Festivalio filmų anotacijos man visiškai nepadėjo. Kasdien mesdavau vis kitą burtą. Jokios sistemos neturėjau. Tačiau aplankytieji 12 filmų parodė tiesą, kurią geriausiai išreiškia žodis „hüzün“ – liūdesys. Bet apie tai vėliau. Jau straipsnio pradžioje prisipažinsiu, kad filmų anotacijos man buvo bevertės, o filmų vertimai „linkėjo“ būti geresni. Vis dėlto, pradėkime nuo pradžių.
Štai mano dvyliktukas:
- „Aš, Olga Hepnarova“ (Čekija, Lenkija, Prancūzija, Slovakija)
- „Gyvatės apkabinimas“ (Kolumbija, Venesuela, Argentina)
- „Kerol“ (Didžioji Britanija)
- „Anomaliza“ (Jungtinė Karalystė, Jungtinės Valstijos)
- „Tada blogai, dabar gerai“ (Pietų Korėja)
- „Mariupolis“ (Prancūzija, Lietuva, Ukraina, Vokietija)
- „Kalnai gali pasislinkti“ (Kinija, Japonija, Prancūzija)
- „Donžuanas“ (Švedija/Suomija)
- „Sudie“ (Japonija, Prancūzija)
- „Įsibrovimas“ (Graikija, Prancūzija, Kroatija)
- „Šuns širdis“ (JAV)
- „Nekalti prisiminimai“ (Jungtinė Karalystė, Airija, Turkija)
Pasakyti, kad aptikau visa jungiančią filmų rinkimosi giją būtų ne visai teisinga. Vis dėlto tam tikro kino burto esama, ir filmai „krito“ daugiau ar mažiau į vieną kortą arba temą. Nė vieno iš matytų filmų negaliu pavadinti linksmu. Liūdesio priežastys skiriasi, o bendra nata liko.
Numeris 1. „Aš, Olga Hepnarová“
Apie Čekiją sužinojau ne iš pranešimų apie tankus, nes man tuomet buvo nedaug metų. Čekija man buvo Laimos Štrimaitytės Jana V.Palčinskaitės „Andriuje“, o Praha buvo kaip ta „Tulipa Gesneriana“, kaip savo čekę draugę vadino berniukas Andrius (V.Taukinaitis). Tokia juodąja tulpe man tampa ir Olga Hepnarová.
Vardas Olga Hepnarová man nieko nesakė (1951 m. birželio 30 d. – 1975 m. kovo 12 d.), bet po filmo pasidomėjau, kad tai čekų mergina, kuri 1973-aisiais suvažinėjo sunkvežimiu aštuonis žmones. Ji buvo nuteista ir nubausta mirties bausme 1975-aisiais, tuo tapdama paskutine moterimi to meto Čekoslovakijoje, kuriai buvo pritaikyta mirties bausmė ir ypatinga jos forma – pakariant.
Kaip ir V.Palčinskaitės Jana, Olga Hepnarová gimė Prahoje. Tai yra mūsiškių Brodo vaikų amžininkė. Jos tėvas buvo banko tarnautojas, o motina dantistė. Augusi kaip eilinis vaikas, vėliau ji buvo pastebėta kaip turinti psichologinių problemų mergina. 1964-aisiais Hepnarová mėgino nusinuodyti. Vėliau metus praleido psichiatrinėje ligoninėje. Tai šen, tai ten ji dirbo įvairius darbus, iš kurių dažniausiai būdavo liuosuojama, o paskutinysis jos užsiėmimas buvo sunkvežimio vairuotoja. 1973 m. liepos 10-ąją Hepnarová suvažinėjo 25 žmonių būrį, belaukiantį tramvajaus. Trys iš jų mirė vietoje. Dar trys mirė dar tą pačią dieną, kiti du – neilgai trukus, o dvylika buvo sužeista. Kitokie nei Andriaus laiškai Janai, buvo Hepnarovos laiškai laikraščiams („Svobodné slovo“ ir „Mladý svět“), kuriems ji aiškino savo veiksmus kaip kerštą už neapykantą, kurią ji juto sklindant iš šeimos ir pasaulio. Tačiau laiškai pasiekė adresatus tik po dviejų dienų, nors keršto planas brendo jos galvoje gerokai anksčiau.
„Aš esu vienišė. Palūžusi moteris. Moteris palaužta žmonių. Turiu pasirinkimą – pakelti ranką arba prieš save arba prieš kitus. Renkuosi kerštą savo NEKENTĖJAMS. Būtų per lengva išeiti iš šio pasaulio kaip nežinomai savižudei aukai. Visuomenei pernelyg jau nusispjaut. Tad mano nuosprendis yra toks: aš, Olga Hepnarová, jūsų žvėriškumo auka, pasmerkiu mirti jus“.
Tyrimo metu Hepnarová patvirtino, jog jos ketinta nužudyti kaip galima daugiau žmonių, ir ji to nesigaili. Psichologijos ekspertai patikino, kad ji puikiai suvokė savo veiksmus. To maža, juos kruopščiai suplanavo, apskaičiuodama, kiek aukų tikrai prišauks mirties bausmę. Pavyko, beje, tik iš antrojo karto, nes reikėjo išvystyti tam tikrą automobilio pagreitį, o pirmuoju kartu buvo per mažai aukų. 1974-ųjų balandžio 6-ąją jai buvo perkaitytas mirties nuosprendis, po keleto psichiatrijos ekspertizių ji buvo pripažinta veiksni ir galinti atsakyti už savo veiksmus. Ministras pirmininkas Lubomíras Štrougalas atsisakė dovanoti jai gyvybę. Egzekucija vyko 1975 m. kovo 12-ąją Pankráco kalėjime Prahoje. Ji tapo paskutine moterimi, nubausta šia bausme Čekoslovakijoje. Kaip rašo Bohumilas Hrabalas, prieš įvykdant bausmę, Hepnarová nualpo ir tuo apsunkino „egzekuciją“. Tačiau šių detalių patvirtinimui būtų reikėję papildomų tyrimų. Filmo kūrėjai Tomas Weinrebas ir Petras Kazda susikoncentravo ties kita misija. Mėgindami išnarplioti psichologines šios tragedijos šaknis, scenaristas ir režisierius su stulbinamu kruopštumu dekonstruoja skandalingąją istoriją apie šią giluminę traumą patyrusią suaugusiųjų/aplinkinių abejingumo auką, kuriai svorio suteikia kylanti lenkų kino žvaigždė Michalina Olszanska. Berlynalės įvykis, filmas neliko nepastebėtas, bet sukėlė prieštaringų nuomonių. Labiausiai sukrėtė herojės vienatvės ir liūdesio dozė, kuri suteikia šiai jaunai moteriai jėgų priversti atkreipti į save dėmesį bent jau mirties akimirką ir pasitelkus mirtį. Šioji XX-jo amžiaus vienatvės anti-Žana D‘Ark sukrečia. Tikėtina, kad istorija gūdžiais sovietizmo laikais nebuvo pernelyg viešinama dar ir dėl jos homoseksualumo niuanso. Kūrėjai debiutantai labai santūriai (filmuota juodai baltu vaizdu) ir gana delikačiai atskleidžia herojės seksualinę prigimtį, sumišusią su kosmine vienatve ir nepakeliama misija atkeršyti visam pasauliui. Mirtis tampa vienintele jos saviraiškos galimybe, ir tai sukelia nepakeliamą liūdesį. Klausimas tik vienas – ar panašių herojų kančios jau amžiams nuskendo Letoje? Ar lietuviams ta istorija jau tik „istorija“?
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Numeris 2. „Gyvatės apkabinimas“
Režisieriaus Ciro Guerra nuotykių drama – filmas, pelnęs 2015-ųjų Kanų režisūros sekcijos „Art Cinema“ apdovanojimą bei nominuotas kaip geriausias filmas užsienio kalba (Best Foreign Language Film) 88-uosiuose akademijos apdovanojimuose. Filmas, kvepiantis Amazone. Režisierius pasakoja dvi istorijas, vykstančias 1909-aisiais ir 1940-aisiais, kuriose veikia toks archetipinis personažas stalkeris Karamakatė, Amazonės šamanas ir paskutinysis genties atstovas. Jis lydi dviejų mokslininkų keliones – vokiečio Theodoro Kocho-Grunbergo ir amerikiečio Richardo Evanso Schulteso, beieškančių reto stebuklingo augalo – jakrunos – gydančio miego galios praradimą. Filmas laisvai interpretuoja dienoraščius, parašytus šių dviejų mokslininkų, klajojusių po Amazonės džiungles. Karamakatės personažas sklidinas liūdesio dėl kažkada nutikusių „tikrųjų“ laikų, ir kaltės, kad baigia pamiršti ir daiktus, ir vardus, kurie buvo svarbūs kadaise, „jo“ laikais. Su šia atmintimi pamirštama ir ištisa kultūra, kurią nuplukdo nebūtin atūžęs kolonializmo potvynis. Tai jau antrasis juodai baltas filmas, gedintis kažko, kas amžiams prarasta. Filme susitinka čiabuvių ir konkistadorų kovos ir nūdienos žmogaus pastangos atspėti senųjų civilizacijų išmintį. Tai kitoks filmas, nei pirmasis, bet jis ir vėl persmelktas kone kosminio liūdesio, kurį sustiprina ir aukštos prabos garso takelis. Priimu filmą kaip etnografinį, tačiau labai elegantiškos etnografijos etiudą. Kita vertus, vis dažniau po gimtąjį Vilnių vaikštau kaip po Amazonės džiungles ir stebiuosi, kad įprastose vietoje nebeliko to ar ano, o jų vietoje išdygo trečia ar ketvirta. Prisimenu savo kelionę į Bogotą ir … spūdinu namo.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Numeris 3. „Kerol“
Tai 2015-ųjų britų ir amerikiečių bendros produkcijos romantinė drama, tarsi nužengusi iš Edwardo Hopperio paveikslų ir surežisuota Toddo Hayneso. Scenarijus (autorė Phyllis Nagy) mėgina atkurti XX a. penktojo dešimtmečio Niujorko dvasią, remiantis romano „Druskos kaina“ (The Price of Salt ) kitaip – „Kerol“ – medžiaga, kurio autorė yra Patricia Highsmith. Nesu iš tų, kuriuos kaip magnetas traukia bet kuris lytiškumo temą eksploatuojantis filmas, bet tai, kad pagrindinį vaidmenį vaidina Cate Blanchett, žinoma, prikausto dėmesį. Taip pat filme vaidina Rooney Mara, Sarah Paulson, Kyle Chandler ir Jake‘as Lacy. Uždraustos meilės istorija tarp jaunos fotografės ir brandžios yrančios šeimos dramą išgyvenančios moters šių dienų kontekstu atrodo ganėtinai saugi, tačiau veiksmas juk vyksta per 1952-ųjų Kalėdas. Carolė ir Theresė – dvi viena kitą pamilusios moterys. Kiek banaloka istorija, bet, nors ir negalėčiau prisijungti prie aktorės Blanchett „Oskarą“ aistringai palaikiusios minios, bet jos hopperiškos akys atperka filmo siužeto trūkumus.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Numeris 4. „Anomaliza“
Tai animacinis 2015 m. sukurtas amerikiečių filmas, kurio režisierius yra Charlie Kaufmanas, prodiuseris Duke‘as Johnsonas, o scenarijus parašytas paties Kaufmano pagal to paties pavadinimo pjesę (2005 m.). Filmas, iš kurios pirmosiomis minutėmis norėjau pabėgti, nes nesupratau, ar neatsidūriau kokiame „tindirindyje“, vis dėlto suintrigavo. Pirmiausia, nustebino, kad marionetės animaciniame filme atgyja tokioje realistinėje istorijoje, kur vienišas klientų aptarnavimo ekspertas (įkalbėtas aktoriaus Davido Thewliso), kurio darbas vesti įtikinėjimo seminarus (ak, populiarioji pozityvaus mąstymo ir neurolingvistinio programavimo šventa karvė), sutinka į jokias tikslines grupes savo esybe netinkančią moterį (ją už kadro vaidina aktorė Jennifer Jason Leigh), kuri tampa jo gyvenimo meile, kad ir vienai nakčiai prašmatniame „Fregoli“ viešbutyje Sinsinatyje (Ohajo valstija, kaip anglakalbiai sako, vidury laukų).
Reikėtų pasakyti, kad viešbutis – dramaturgų sąmoningai pasirinkta vieta, nes psichiatrijoje egzistuoja Fregoli sindromas, taip pavadintas italų aktoriaus Leopoldo Fregoli „garbei“, garsėjusio staigaus persikūnijimo dovana. Tokiam žmogui atrodo, kad visi aplinkiniai – tai vienas ir tas pats žmogus, kuris tik keičia išvaizdą. „Pirmą kartą liga buvo diagnozuota 1927 metais vienai moteriškei, kuri buvo įsitikinusi, kad ją persekioja du aktoriai, kuriuos ji matė teatre, ir jie neva apsimetinėja jos artimaisiais.“ (http://anomalija.lt/2011/08/keisciausi-psichiniai-sutrikimai-pasaulyje/)
„Anomaliza“ buvo nominuota „Oskarui“ už geriausią animacinį filmą, gavo „Auksinio gaublio” apdovanojimą už geriausią animacinį filmą, ir penkis „Annie“ apdovanojimus. Po premjeros Telluridės filmų festivalyje 2015 m. rugsėjo 4-ąją ji tapo pirmuoju animaciniu filmu, pelniusiu didžiosios žiuri prizą 72-ajame Venecijos tarptautiniame kino festivalyje.
Taigi, 2005-ieji, klientų aptarnavimo guru Michaelas keliauja į Sinsinatį pristatyti savo naujausios knygos. Savo klientus jis suvokia kaip absoliučiai vienodus veidus ir balsus, kaip autoriai pabrėžia, į tą sąrašą įtraukdamas ir savo žmoną ir sūnų.
Michaelas repetuoja savo kalbą viešbučio kambaryje, tačiau mintyse jį persekioja priekaištaujantis senos mylimosios vardu Bella, laiškas, kurią jis paliko prieš daugelį metų. Jis sutaria su ja susitikti Sinsinačio viešbučio bare, tačiau susitikimas santykius tik dar paaštrina, ir jis išeina laukan nieko nepešęs. Įtūžio apakintas jis sekso prekių parduotuvę palaiko vaikų žaislų parduotuve ir ieško lauktuvių savo sūnui, tačiau jį sužavi japonų animatroninė moteris. Esame jau matę kine šią visų pasaulio vyrų svajonę apie idealią moterį, apibendrintą Federico Fellini 1976-ųjų filme „Casanova“, kai Kazanova šoka paskutinį valsą ant užšalusio įlankos kranto su mechanine lėlės figūra. Prisipažinsiu, kažkada vienas mano pretendentas į artimus draugus siūlė nevartoti vardų, pavardžių ir kitokio balasto. Tuomet parodžiau jam ištrauką iš B. Bertolucci „Paskutinio tango Paryžiuje“, kur Maria Šneider ir MArlonas Brandi burkavo ir murkė kaip zoologijos sode. Paklausiau, ar taip? Ir dar parodžiau Patrice Chereau ištrauką iš 2000-ųjų Intimité (Intymumas). Manau, kažkiek padėjo.
Grįžęs viešbutin ir apsiraminęs Michaelas iš koridoriaus girdi moterišką balsą. Jis išskuba iš savo kambario norėdamas išgirsti balso savininkę ir pamato neryžtingą jauną moterį, vardu Liza Hesselman, kuri atvyko į jo paties seminarą su savo drauge kaip klausytojos. Nustebintas pastarosios keistos išvaizdos (merginos veidas raupsuotas) ir balso, jis pakviečia abi moteris į barą. Vėliau Lizos nuostabai, Michaelas pakviečia ją į savo kambarį. Nepaisant jos tvirtinimų, kad ji nėra ypatinga, Michaelas žavisi Anomalizos (taip jis ją pakrikštija) veido randais, kuriuos ji slepia po savo plaukais. Jis ragina ją atsipalaiduoti ir padainuoti Cyndi Lauper hitą „Girls Just Wanna Have Fun” ir papasakoti jam apie savo gyvenimą. Taip iš Lizos gimsta „Anomaliza“. Jie suartėja.
Užmigęs Michaelas susapnuoja košmarą, kuriame jo veidas ima byrėti į puzzlius ir vienodų veidų žmonės apsupa jį, tikindami, kaip jie beprotiškai myli jį ir, kad jis ir Liza negali būti kartu. Sapnas įkvepia Michaelį pasiūlyti Lizai pabėgti su juo ir pradėti naują gyvenimą. Ji sutinka, bet jau per pirmuosius bendrus pusryčius jos manieros ima erzinti jį, ir jos balsas ir veidas pradeda panašėti į visų kitų puzzlių. Per savo pristatymą jis patiria fiasko ir išbėga iš salės. Neurolingvistika „sugenda“.
Michaelas grįžta į savo namus Los Andžele. Jis padovanoja savo sūnui žaislinę japonų animatroninę moterį, kuri sūnų akivazdžiai suglumina. Kai Michaelo žmona surengia jam sutiktuvių vakarėlį, jis jaučiasi kaip nesavas. Jis tarsi pakimba tarp praeities ir dabarties. Michaelas klausosi, kaip animatroninė moteris dainuoja „Momotaro dainą”, japonų vaikų dainą…
Filmas baigiamas Lizos laišku, kuriame ši sako, kad tikisi, jog jie susitiks dar kartą. Moteris, sėdinti šalia jos automobilyje, yra tokio paties „anoniminio“ veido. „Anomaliza“ – tai egzaminas, kurio pozityvaus mąstymo ir neurolingvistinio programavimo guru neišlaiko. Graudu. Pagarbinkime programavimą ir animatroniką.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Numeris 5. „Tada blogai, dabar gerai“
Naujas festivalių favoritas korėjietis Hong Sang-Soo („Kitoje šalyje“) pristato du potencialiai lemtingos romantiškos kino režisieriaus ir dailininkės pažinties variantus, tarsi leisdamas tą pačią pjesę suvaidinti du kartus. Hong Sang-Soo jau pelnė Auksinį Leopardą, aukščiausią 68-ojo Lokarno tarptautinio kino festivalio prizą.
Filmas yra nekalta nesusipratimų ir romantiškų klaidų grandinė, savotiška režisieriaus autoironija, neskubraus tempo beveik flirtas, kai vyras ir moteris norėtų daug ką pasakyti vienas kitam, tačiau kiekviena iš dviejų meilės istorijų įkrauta subtiliai skirtingų akcentų. Kaip ir kituose korėjiečių filmuose romantiniai santykiai čia yra labai trapūs ir nutapyti subtiliais humoristiniais potėpiais, kai negali nuspėti – ar iš viso to kas nors išeis, ar herojai taip ir išsiskirs ir nueis savais keliais. Man labai patinka korėjiečių mokėjimai pasišaipyti iš savo nerangumo delikačiose scenose, tad nenuostabu, kad mano draugais agresyvokame Niujorko universiteto feminizmo lizdelyje visuomet būdavo korėjiečiai. Tokie tarsi Grinidž Vilidžo lietuviai. Prisiminiau Woody Alleno eksperimentus su meile, kai jis kalbino gatvės praeivius.
Alvy Singeris: Atrodot labai laiminga pora, ar ne?
Nepažįstamoji: Taip.
Alvy Singeris: Na, o kaip jums tai pavyksta?
Nepažįstamoji: Oi, tiesiog, aš labai sekli ir tuščia, neturiu idėjų ir nieko įdomaus negaliu pasakyti.
Nepažįstamasis: Ir aš lygiai taip pat.
Alvy Singeris: Oho. Tai labai įdomu. Bet gi jūs sugebėjot kažko pasiekti?
(„Annie Hall”, 1977)
Jei laikytume, kad filmo režisierius yra dvasinis Woody Alleno mokinys („Melinda ir Melinda“), beje, eks – Niujorko universiteto studentas, tai, skirtingai nei Alleno tragikomiškojo būties suvokimo atveju, Hong Sang-Soo filmas – tai variacijos viena tema dalijant filmą į du atskirus scenarijus – tačiau nė vienas iš atvejų nėra nei sėkmė, nei nesėkmė. Tuo ir žavi korėjiečių požiūris į romantiką – savo ambivalentiškumu. Čia nieko nėra iškalto akmenyje, ir viskas bet kada gali subyrėti kaip kortų namelis. Vis dėlto, tai nėra labai linksma. Ypač, kai ryte tenka atsisveikinti. Atsiprašau už asmenines istorijas, bet anądien mano jauna kaimynė išlydėjo į oro uostą savo jauną nekalbų užjūrių svečią, mes kartu nusileidome liftu ir išėjome pro duris, jie kartu laukė taksi autobusiuko ir graudžiai bučiavosi. Būtent graudžiai – atrodė, kad įmanytų – tai pratęstų šią akimirką iki amžinybės, jei ne autobusiukas. Vaikiną išlydėjusi mergina tapo tokia mažytė, smulkutė ir siaubingai trapi. Ji atidarė man duris į laiptinę, ir kai išsiskyrėme, aš ilgai negalėjau atsikratyti to trapumo – čia aš apie žmogiškų ryšių trapumą (Z.Baumanas).