
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Ketvirtadienio, spalio 26 d., vakarą Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje, vykstančiame „Skalvijos“ kino centre, įvyko Aušros Lukošiūnienės dokumentinio filmo apie menininką Valdą Ozarinską „Juoda“ premjera. Juostą režisierė kūrė ketverius metus, ji buvo atrinkta ir vėliau pristatyta Kanų kino festivalio trumpametražių filmų programoje „Cannes Short Film Corner“.
Pristatydama filmą režisierė kalbėjo, kad dėl kelių priežasčių nebuvo lengva jį sukurti ir pasirinkti jo raiškos būdą.
„Yra daug archyvo ir yra labai daug emocinės atminties dėl to, kad visi čia esantys pažinojome Valdą daugiau, mažiau, plačiau, giliau, siauriau. Buvo sunku pasirinkti vieną temą ar vieną formą, ir mes keturiese – Aida, Lina, Rita ir aš – nuvažiavome į kūrybinę stovyklą prie jūros ir savaitę dirbome nagrinėdamos visas temas. Galvojome, į kurią pusę eiti. Buvo keturi variantai ir pasirinkom šį“, – kalbėjo filmo režisierė.
Kuriant dokumentiką daug prisidėjo ir V. Ozarinsko kolegė menininkė Aida Čeponytė, su kuria jie kartu yra sukūrę nemažai meno darbų. Paklausta, kodėl filmui parinkta juoda spalva ir kokia spalva prisimena menininką, atsakė, kad – be abejo, juoda.
Filmo „Juoda“ premjera
Fotografė Vytautė Ribokaitė
„Pats filmas yra apie tragiškai išėjusį žmogų, kuris nerealizavo savo beveik nė vieno architektūrinio projekto. Bet kokiam kūrėjui būti nerealizuotam yra juodas reikalas. O tai, kad aplinkui yra tokios švarios, skaisčios spalvos kaip raudona, balta geltoną, manau, dar labiau paryškina juodumą.
Kitas dalykas, juoda materija, ta tamsioji materija, yra ir viskas, ir kartu nieko. Taip ir juoda spalva yra ir viskas, nes joje telpa visos spalvos, šviesa, ir kartu yra nieko, nes prie juodos pripranta akys ir nieko nebematai. Taigi pavadinimas „Juoda“ yra labai metaforiškas ir Valdui labai tinkantis, todėl ir pats filmas, išskyrus tas dalis, kurios yra autentiškos, yra juodai baltas. Ir be to, tai yra atsiminimai“, – kalbėjo menininkė.
„Juoda“ buvo pristatyta ir šių metų Kanų kino festivalyje. Publikai, kuri yra nesusipažinusi su V. Ozarinsko kūryba, dėl filmo specifikos galbūt būtų sudėtinga suprasti jo mintį ir patį kūrėją. Tačiau, kaip teigė filmo kūrėja, tereikėjo pakeisti pirmąjį titrą, o filmą puikiai priėmė.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
„Galvoju, kad kinas turi universalų dalyką – kino kalbą. Kai Kanų kino festivalyje buvo pristatytas šitas filmas, buvo labai daug susitikimų su įvairių sričių kino profesionalais. Jie prašė įvesti į kontekstą, nes net nežinojo, buvo Lietuva buvo Sovietų sąjungoje. Tai teko pakeisti pradinį titrą, o visą kitą jie puikiausiai suprato ir buvo visiškai aišku“, – Kanų kino festivalį prisiminė režisierė.

Dokumentikoje yra gausu archyvinių kardų, kuriuos išsaugojo A. Čeponytė. Kaip pati teigė, ji neprisidėjo prie jų atrankos, viską patikėjo filmo režisierei bei montažo režisieriui Povilui Baltinui.
„Esu dėkinga Aušrai ir Povilui. Jie labai gražiai ir organiškai įkomponavo tą medžiagą, kurią turėjo. Sudėjau į „Google“ diską viską, ką turiu, ir jie montuodami viską pagal scenarijų sudėliojo. Esu labai patenkinta, kaip jie atrinko. Tai jie padarė be mano pagalbos, bet aš lenkiu galvą – atrinkta puikiai.“
„Manau, kad „Juoda“ yra impresija. Yra keli sluoksniai: sluoksnis menininko, kuris turėjo labai daug potencijos, bet nesugebėjo realizuotis, pastatyti pastatų; dukros, kuri prarado tėvą ir kuriai reikia susivokti, kaip visą palikimą aprėpti ir išnešti; ir Valdo videodarbas, kuris pačiam gale nusišypso, tai toks metafizinis momentas, kai supranti, kad žmogus yra visada šalia atsiminimuose, kai pagalvojome, pasižiūrime į jo darbus. Tokiame trumpame filme telpa daug metaforiškų dalykų“, – apie filmą pridūrė ji.
Filmo „Juoda“ premjera
Fotografė Vytautė Ribokaitė
„Juoda“ ir Valdo Ozarinsko kūryboje bei gyvenime svarbią vietą užima ir Vilniuje esantis Šiuolaikinio meno centras (ŠMC). Jis filme yra labai svarbus ir reikšmingas darinys.
„Kai rinkomės vieną iš tų keturių variantų, vis tik apsistojome ties šiuolaikinio meno centru. Tai taip ir buvo sugalvota, kad uždavinys – parodyti pastatą, jo vidų kaip gyvą organizmą. Dėl to buvo pasirinkti archyvai, ir jais parodyti jo gyvenamąją, gyvąją dalį ir parodyti tas tuščias erdves, kuriose dabar nieko nėra ir kad dabartinis gyvenimas yra gal tylesnis, labiau miręs, negu kad buvo anksčiau.
Kadangi buvo labai daug Valdo archyvo, nes jis buvo tas žmogus, kuris filmuodavo save, kolegas darbo ar po darbo metu. Galbūt tas pastatas ir atsirado kaip gyvas organizmas, kaip siela, kuri negali išsiskirti – Valdas ir ŠMC visas vidus ir išorė buvo kaip Vienis“, – ŠMC svarbą atskleidė Aušra Lukošiūnienė.
Apie filmą
Valdas Ozarinskas – prieš dešimt metų netikėtai gyvenimą palikęs talentingas architektūros vizionierius, netilpęs į standartinius architekto rėmus. Kaip daugelio Šiuolaikinio meno centro parodų architektas, šiame muziejuje jis praleido didelę savo gyvenimo dalį. Būtent čia vaikšto kūrėjo dukra Elena, kuriai tenka iškraustyti iš muziejaus menininko palikimą. Vizitas tampa jautriu atsisveikinimu ir prisilietimu prie tėvo kūrybos, taip pat – ir niekada nerealizuotų projektų. Juoda – ne tik filmo, bet ir paskutinio architekto kūrybos etapo pavadinimas: juodo it kosmoso skylė liūdesio ir paties Ozarinsko žodžių: „Daugiau nieko nepadarėm“ atspindys.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas