Pristatytas suskaitmenintas ir restauruotas Vytauto Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“

Vakar kino centre „Skalvija“ buvo pristatytas suskaitmenintas ir restauruotas 1966 m. Lietuvos kino studijoje sukurtas vaidybinis režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmas „Niekas nenorėjo mirti“. Tai jau šeštasis Lietuvos kino centro užsakymu naujai prikeltas vaidybinis filmas iš Lietuvos kino aukso fondo. 

Filmas „Niekas nenorėjo mirti“ išskirtinis Lietuvos kinematografe ne tik dėl talentingos režisūros, paveikių vaidmenų. Tai pirmasis pasakojimas apie pokario Lietuvos kaime vykusias kovas, kuris iki šiol kelia diskusijas ir dalija žiūrovus į skirtingas stovyklas. Į kritiką V. Žalakevičius yra atsakęs: „Mūsų filmas ne apie tuos, kurie žudė, ne apie tuos, kurie buvo šalia kovos, užsisklendę laukė jos baigmės, troško išlikti, o ne kovoti. Jis skirtas tiems, kurie žuvo, tiems, kurie kovojo. Kovojo už teisę gyventi ir mylėti, už teisę svajoti ir vadintis žmogumi“. 

Naujai prikeltos filmo juostos pristatymas buvo rengiamas minint prieš du dešimtmečius mirusio Vytauto Žalakevičiaus atminimui. Vakaro metu filmą pristatė kino kritikė Rasa Paukštytė, knygos apie V. Žalakevičiaus kūrybą „Aš nežinau…“ autorė, atsiminimais iš filmavimo aikštelės dalinosi aktoriai Regimantas Adomaitis ir Juozas Budraitis, vienas filmo operatorių Jonas Tamoševičius, kritikė Izolda Keidošiūtė. 

„Nuolat keliantis ideologinius ginčus, septintame dešimtmetyje filmas „Niekas nenorėjo mirti“ labai aukštai iškėlė lietuviško vaidybinio kino kokybės kartelę.  Jis parodė, kad kino priedermė yra kelti rimtus, aštrius klausimus apie istoriją ir žmogų, naudoti visas tuomet įmanomas menines priemones ir jų pagalba plėsti kalbėjimo apie pokarį ribas. Operatorius Jonas Gricius šiame filme sukūrė bene kanoninius dramatiško Lietuvos pokario įvaizdžius, daugeliui filme vaidinusių aktorių filmas buvo lemtingas – parodė jų galimybes, pradėjo ar praturtino kūrybines biografijas“, – sako kino kritikė Rasa Paukštytė. 

Filmo veiksmas vyksta Lietuvos pokario kaime: vieni jo gyventojai palaiko sovietų valdžią, kiti – remia  prieš ją kovojančius partizanus, siekiančius apginti savo žemę nuo okupantų. Pasakojimo centre – nužudyto kaimo  seniūno sūnų kerštas. Filmas yra įtrauktas į  UNESCO reikšmingiausių kino kūrinių šimtuką. 

Lietuvos kino centras siekdamas išsaugoti kino paveldą ir suteikti prieinamumą visuomenei jau yra išleidęs keturis filmus „Blu-ray“ diskų laikmenoje: „Jausmai“ (rež. A. Dausa ir A. Grikevičius, 1968 m.), „Sadūto tūto“ (rež. A. Grikevičius, 1974 m.), „Velnio nuotaka“ (rež. A. Žebriūnas, 1973 m.) ir „Gražuolė“ (rež. A. Žebriūnas, 1969 m.). Taip pat suskaitmenintas ir restauruotas „Herkus Mantas“ (M. Giedrys, 1977 m.). Iš viso Lietuvos kino centro iniciatyva yra įsigytos 25 reikšmingų Lietuvos kino istorijai vaidybinių filmų, kurie saugomi užsienio archyvuose, kopijos. 

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai-esė

Lietuvos kino centro turimų filmų skaitmeninės kopijos viešo ir nekomercinio demonstravimo tikslais yra suteikiamos suderinus su Lietuvos kino centru.