fbpx
Pokalbiai

„Producers on the Move 2015“. Joana Ferreira – koprodukcija padeda užtikrinti filmo finansavimą

Prodiuserė Joana Ferreira Šaltinis - efp-online.com
Prodiuserė Joana Ferreira
Šaltinis – efp-online.com

Joana Ferreira kino industrijoje pradėjo dirbti 1998 studijuodama antropoligiją Lisabonos Nova universitete. Ji dirbo su tokiais režisieriais, kaip Manoeliu de Oliveira, João Botelho ir Migueliu Gomesu. 2005 kartu su Isabele Machadoir Christine Reeh įsteigė prodiuserinę įmonę C.R.I.M.

Vienas garsiausių jos prodiusuotų filmų – Joaquimo Pinto dokumentinė kino juosta „What now? Remind me“. Šiuo metu dirba su antro Jorge Cramezo pilanmetražiu filmu „Love Love“.

Kaip ir kada apsisprendėte būti profesionalia prodiusere?

Nebuvo taip, kad nusprendžiau: „Noriu prodiusuoti filmus!“, taip tiesiog susiklostė. Atsikrausčiau į Lisaboną studijuoti (iš pradžių filosofijos, vėliau antropologijos) ir nepilnu etatu pradėjau dirbti „mitiniame“ bare „Kapitonas Kirkas“. Kasdien jie organizuodavo filmų peržiūras, taip pamačiau ir atradau Fordą, Cronenbergą, Wellesą, Rossellini, De Sica, Sirką, Fassbinderą ir kitus režisierius. Nuo to laiko kinas tapo mano gyvenimo dalimi. Pradėjau laukti naujų filmų ir žiūrėti į kitaip – atidžiau. Mano draugų ratas tuo metu labai pasikeitė. Taip per vakarienę pas draugus susipažinau su prodiuseriu Paulo Branco ir pasiteiravau, ar negalėčiau kartu dirbti su vienu iš jo būsimų filmų. Jau kitą dieną gavau praktikantės vietą João Botelho’s filmo „Tráfico“ gamybos skyriuje. Ir nuo to laiko dirbau kino gamybos srityje. Per keletą metus įgijusi pakankamai patirties nusprendžiau prodiusuoti filmus pati, todėl prisijungiau prie savo kolegos prodiuserinės C.R.I.M. kompanijos.

Su kokiomis didžiausiomis kliūtimis susiduria tarptautinėje rinkoje dirbantis prodiuseris?

Tikriausiai pats pirmasis iššūkis, su kuriuo tenka susidurti, tai žmonių su kuriais dirbama pažinimas. Portugalijoje, kaip manau ir daugelyje kitų Europos šalių su maža kino industrija, tai tarsi šeimos ir draugų ratas. Mes visi vienu ar kitu momentu susitinkame vykdydami vieną ar kitą projektą, sujungdami savo jėgas, žinias ar kontaktus ir t.t. Prodiusuojant filmą labai svarbu, kas tau padeda jį įgyvendinti, todėl projekto pabaigoje vieni kitus labai gerai pažįstame, tai padeda suprasti, su kuo geriausia dirbti įgyvendinant skirtingus projektus. Koprodukcijos projektuose ypač sunku surasti patikimus žmones, kurių požiūris į kiną sutampa ir jie turi tuos pačius tikslus.

Taip pat esi apribotas kalbos, atstumo ir skirtingų požiūrių – kai kur skirtumai mažesni, kai kur didesni – į darbą, komandos sudarymą, santykius tarp kompanijų ir su valstybės įstaigomis, kurios remia filmų gamybą. Tai irgi didžiulis iššūkis.

Bet vis tik dažniausiai, jei projekte yra koprodiuseris – tai didžiulis pliusas. Tai ne tik sudaro sąlygas užtikrinti geresnį projekto finansavimą, bet ir leidžia mainytis žiniomis, rinktis iš platesnio aktorių rato ir užtikrina platesnę filmo auditoriją.

Kokias naudingiausias darbo Europos koprodukcijų projektuose patirtis įvardytumėte?

Labai sunku pasiekti stiprų ir patikimą susitarimą. Koprodukcijos yra kaip vestuvės su numatytais realiais įsipareigojimais. Filmui būtina turėti užtikrinta finansavimą. Kaip jau minėjau ir anksčiau, koprodukciniai projektai ne tik padeda užtikrinti finansavimą projektui, bet ir išplečia filmo platinimo galimybes bei užtikrina ilgesnį jo gyvavimo laiką.

Kadras iš filmo „What now? Remind me“ Šaltinis - crim-productions.com
Kadras iš filmo „What now? Remind me“
Šaltinis – crim-productions.com

Ko reikia, kad projektas būtų sėkmingas tarptautinėje rinkoje? Įvardinkite tris savybes.

Kas pirmiausiai šauna į galvą – tai siužetas ir charakteriai. Kinematografija ir pasakojimas yra pagrindiniai komponentai, skatinantys žiūrovą žvelgti giliau, sukeldami kiekvienam žiūrovui skirtingas emocijas, rodydami įvairius pasaulio istorijos etapus. Trumpiau tariant – universalumas, nuoširdus pasakojimas ir kokybė.

Ar sutiktumėte su nuomone, kad koprodiusavimas tampa būtinybe dabartinėje kino industrijoje?

Be abejonės. Be visų privalumų, kuriuos išvardinau jau anksčiau, tai galimybė parodyti nematytus filmus ir pristatyti nežinomus režisierius tiems, kurie galbūt kitu atveju apie juos niekada ir nesužinotų. Tai užtikrina, kad filmą pamatytų didesnė auditorija. Kai kinas kuriamas tokioje mažoje šalyje kaip Portugalija, yra labai sudėtinga surinkti visą būtina filmo gamybai finansavimą savo šalyje. Ir labai liūdna, tačiau kiekvienais metais šalyje kino žiūrovų skaičius mažėja.

Ar tarptautinė filmo finansavimo struktūra prisideda prie sėkmingos filmo sklaidos?

Žinoma! Kompanijos, kurios yra įsitraukusios į filmo kūrimą, priklauso įvairiems tinklams, tad tai suteikia galimybę platinti filmus kitose šalyse, pristatyti juos įvairiuose žiniasklaidos kanaluose.

Nors kiekvienas projektas yra unikalus ir turi specifinius poreikius ir skirtingus gamybos modelius, galimybė kurti filmą su tarptautiniu partneriu padeda pristatyti projektą festivaliuose, mugėse, dalintis patirtimi ir megzti naujus kontaktus.

Komentarai

Kinas - man tai galimybė pamatyti pasaulį kitų žmonių akimis, kartais gražesnį - žavesnį, kartasi žiauresnį ir sukrečiantį iki sielos gelmių, tai galimybė nukeliauti, į bet kurį laikmetį, į bet kurią erdvę. KINFO - nes čia kinas gyvas, apie jį kalbama, rašoma, diskutuojama, apie jį skleidžiama žinia visiems bendraminčiams. Aš čia, nes norisi, kad apie kino pasaulį, egzistuojantį čia pat Lietuvoje ir tą už jūrų marių sužinotų kuo daugiau žmonių.