Šaltinis – efp-online.com
Prieš tapdamas prodiuseriu Miha Černecius studijavo filologiją ir buvo vienas iš populiaraus Balkanuose kultūros žurnalo „Balcanis“ įkūrėjų bei redaktorių. Jo prodiusuotus filmus buvo galima pamatyti šių metų „Kino pavasario“ metu – tai trumpą ir nebylų filmą apie susišaudymo fenomeną „Susitaikymas“ (Reconciliation / Sprava, 2014) ir pilnametražę dokumentinę juostą apie legendinę argentiniečių šokėją Maria Fux „Tango su Marija“ (Dancing with Maria, 2014), taip pat 2013 m. „Kino pavasaris“ rodė ir trumpametražį filmą „Šimtas šunų“ (Hundred Dogs / Sto Psov, 2012). Miha Černecius nuo 2011 m. eina prodiuserinės kompanijos „Staragara“ vadovo pareigas ir šiuo metu prodiusuoja naują Janezo Burgerio filmą pavadinimu „Iavanas“ (Ivan).
Kaip ir kada apsisprendėte būti profesionaliu prodiuseriu?
Tai sunkus klausimas, nes apsisprendimą priėmiau ne per naktį, apsisprendžiau dirbdamas kuriant filmą. Studijavau slavų kalbą ir literatūrą, o mano brolis mokėsi operatoriaus meistriškumo kurse Zagrebe, Kroatijoje. Jis keletą kartų mane pakvietė jam padėti filmavimo aikštelėje būnant operatoriaus asistentu ir, apskritai, visų galų meistru. Kai tik baigiau mokslus, pradėjau kine dirbti profesionaliai, dirbau įvairiose srityse, daugiausiai su scenografija ir gamyba, o nuo 2009 m. dirbu tik su filmų gamyba.
Su kokiomis didžiausiomis kliūtimis susiduria tarptautinėje rinkoje dirbantis prodiuseris?
Tokiai mažai rinkai kaip Slovėnijos darbas su europiniais partneriais daugiau yra būtinybė, o ne iššūkis. Mūsų auditorija yra juokingai maža, biudžetai mažyčiai. Taigi, jei nori daryti ambicingą projektą, būtinai turi ieškoti regioninių partnerių ar partnerių iš visos Europos.
Kokias naudingiausias darbo Europos koprodukcijų projektuose patirtis įvardytumėte?
Išmokau išties daug ir daugiau nenoriu vienas prodiusuoti filmų. Darbas su kolegomis mane praturtina, taip pat nuolatos užsimezga nauji ryšiai. Dirbdamas koprodukciniuose projektuose užmezgiau tokius stiprius draugystės ryšius, kad tuos žmones dabar galiu vadinti savo broliais. Manau, kažkuriuo metu kiekvienas prodiuseris turi turėti kažką, kuo galėtų pasitikėti, pasiremti jų patirtimi. Ypač norėčiau paminėti Igorį Prinčičą iš Italijos ir Borisą T. Matičą iš Kroatijos. Nenoriu visų vardinti, bet visiems jaučiu didelę pagarbą.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Ko reikia, kad projektas būtų sėkmingas tarptautinėje rinkoje? Įvardinkite tris savybes.
Sudėtingas klausimas. Pirma savybė – gera filmo tema. Projektas turi turėti tarptautinį potencialą, kitu atveju, juo nesusidomės rėmėjai ir koprodiuseriai. Antra savybė – geras scenarijus, kuris patrauks dėmesį arba atvirkščiai – nesudomins. Trečia – prodiuseris. Jo ar jos geras vardas, taip pat svarbu ir patyręs ir aukštos kokybės režisierius. Man patinka dirbti su tais projektais, kuriuose esu koprodiuseris nuo pat pradžios ir dalyvauju visuose pasiruošimo etapuose.
Ar sutiktumėte su nuomone, kad koprodiusavimas tampa būtinybe dabartinėje kino industrijoje?
Kaip jau ir minėjau, koprodiusavimą laikau būtinybe, jei norima „išgyventi“. Bet man patinka, kai visi mano projektai yra koprodukcijos. Taip pat koprodiusuoju ir trumpametražius filmus.
Ar tarptautinė filmo finansavimo struktūra prisideda prie sėkmingos filmo sklaidos?
Žinoma. Kiekvienas projekto partneris, prodiusuodamas savo šalyje filmą, padarys viską, ką gali. Jie tikisi, kad pasibaigus visam procesui jie užsidirbs pinigų, kuriuos galės investuoti į kitus savo projektus. Kuo daugiau koprodiuseriai uždirba, tuo daugiau žmonių pamato mūsų filmą. Ar tai ne puiku?
