Projektas „Scope100“: kurį filmą žiūrovai šiemet išvys kino teatrų ekranuose

100 dalyvių, 1 mėnuo ir 5 naujausios europietiško kino juostos —  projektas „Scope100“ įsibėgėja ir jau visai netrukus bus išrinktas filmas favoritas, kurį kino teatruose galės išvysti visi Lietuvos kino gurmanai.

Šiemet programos dalyviai renkasi iš penkių labai skirtingų juostų: ryškios ir mistinės ispanų režisieriaus Pablo Bergerio komedijos „Abracadabra“ (2017), prancūzų kino kūrėjo Tonio Gatlifo sukrečiančios dramos apie laisvę „Djam“ (2017), Kasablankos gatvių istorijas parodančios prancūzų-marokiečių režisieriaus Nabilio Ayoucho juostos „Razzia“ (2017), apie moters vietą ir pareigas šeimoje pasakojančios gruzinų filmų kūrėjos Anos Urushadzės dramos „Scary Mother“ (2017) bei Paryžiaus Operos užkulisius atskleidžiančio šveicarų režisieriaus Jeano-Stéphano Brono dokumentinio filmo „The Paris Opera“ (2017).

Net aštuoniems Ispanijos kino apdovanojimams „Goya“ nominuota juosta „Abracadabra“ pasakoja komišką vienos šeimos istoriją. Namų šeimininkė Carmen, kurią vaidina nuostabioji Maribelė Verdú, su savo alfa tipo vyru Carlosu ir judviejų dukra Toñi gyvena Madride. Savo sūnėno vestuvėse Carmen sutinka pusbrolį Pepę, hipnotizuotoją, kuris išbando savo įgūdžius su Carmen vyru Carlosu. Staiga rezultatai pasirodo nesą tokie, kokių tikėtasi, tad Carmen ima aiškintis, kas įvyko. Tai dar viena stilinga „Snieguolės“ (Snow White, 2012) režisieriaus melodrama, netelpanti į žanrinius rėmus, neišvengianti istorijos šuolių, absurdiškų puošmenų ir šiek tiek šlovingos retro-pop estetikos. „Abracadabra“ nėra silpnadvasis kūrinys, tačiau čia chaosas ir magija užima labai svarbią vietą.

Visai kitokia yra Kanų veterano Tonio Gatlifo drama „Djam“, atspindinti Europos migracijos problemas. Pagrindinė filmo herojė Djam (vaidina Daphnė Patakia) – jauna ir nepriklausoma graikė, gyvenanti Lesbos saloje su savo dėde Kakourgosu (Simon Abkarian). Pastarasis išgyvena sunkius laikus ir stovi ant bankroto slenksčio. Kai į jam priklausantį restoraną tarsi šikšnosparniai pradeda rinktis antstoliai, dėdė išsiunčia Djam į Stambulą surasti variklio dalį senam jo laivui bei kelionės metu aplankyti savo velionės motinos namus ir surasti itin mėgstamų senovinių rebetiko įrašų archyvą. Prasideda nepaprasta merginos kelionė, pilna susitikimų, muzikos, dalijimosi ir vilties.

Moters istoriją pasakoja ir jauna gruzinų režisierė Ana Urushadzė, debiutinėje savo ilgo metro juostoje „Scary Mother“. Joje keliamas kiekvienai kartai svarbus ir dažnai be atsakymo liekantis klausimas, kodėl mūsų visuomenė negali atsikratyti patriarchalinių stereotipų. Pagrindinė filmo herojė, penkiasdešimtmetė Manana (vaidina Nata Murvanidzė), yra draskoma vidinių prieštaravimų. Prieš daug metų ji paaukojo savo literatūrines ambicijas ir paniro į šeimos ir namų gyvenimą. Dabar Manana jaučiasi visiškai sužlugdyta ir baigia paskęsti rutinoje. Jos vyras Anri (Dimitrijus Tatishvilis) iš dalies palaiko žmonos norą rašyti, tačiau į jos meninius siekius žiūri su panieka. Moteris turi rinktis: atsiduoti tikrajai aistrai, rizikuojant prarasti šeimą, ar dėl visų ramybės nieko nekeisti. Iš pirmo žvilgsnio feminizmu dvelkianti juosta apie tradicinius lyčių skirtumus vėliau pasipildo nerimą keliančiais surrealistiniais motyvais bei aštriu humoru ir prikausto dėmesį iki paskutinės minutės.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai apie sapnus

Jei politinė narsa būtų meninių sugebėjimų matas, filmo „Razzia“ režisierius Nabilis Ayouchas neabejotinai būtų pripažintas geriausiu. Po to kai paskutinė jo juosta apie prostituciją Marokeše buvo uždrausta pačiame Maroke, filmų kūrėjas nesustojo nagrinėti jautrias temas. Naujausioje savo dramoje jis prabyla apie netoleranciją ir socialinį triukšmą Kasablankoje, į vieną jungdamas penkias atskiras istorijas, vykstančias miesto gatvėse. Visų šių veikėjų tarpusavio sąveika yra minimali ir laikas, per kurį mes juos pažįstame, taip pat yra ribotas.  Įtraukiančioje juostoje Nabilis Ayouchas demonstruoja tam tikrą eleganciją ir idealizuoja Kasablanką kaip savo svajonių miestą, sumaišydamas romantiką su pasipriešinimu, ir tuo pačiu suvokdamas, jog tai yra miestas, besiremiantis represine ideologija.

Vienintelėje „Scope100“ projekto dokumentinėje juostoje „The Paris Opera“ režisierius Jeanas-Stéphanas Bronas užfiksavo Paryžiaus nacionalinės operos teatre verdantį gyvenimą. Filme parodomi viso Paryžiaus operos teatro užkulisiai: nuo operos, koncertų, iki pastatų ir kitų fizinių objektų. Išvengdamas fotografiškų interviu, režisierius tarsi mozaiką lipdo pasakojimą apie žmones, dirbančius sunkų darbą, leidžiantį Paryžiaus operos teatrui metai iš metų, sezonas po sezono sukurti ir rodyti itin aukštos kokybės ir aukšto meninio lygio spektaklius. Tikra ir prikaustanti istorija labiausiai žavi kaip galimybė akies krašteliu pamatyti paslaptingus užkulisinius įvykius ir kartu su visa komanda išgyventi dar vieną sezoną.

Projekto „Scope100“ šimtuko, atrinkto pagal žinias apie nekomercinį kiną, profesinį įvairialypiškumą, amžių ir gyvenamosios vietos įvairovę, nuomonės dėl filmų išsiskiria: „Nuo pat pradžių žinojau savo favoritą, tad šiemet apsispręsti buvo lengviau“, – sako Eglė Dėlkutė, projekte dalyvaujanti antri metai iš eilės. „Be to, šiais metais kino juostos, mano nuomone, yra geresnės“, – priduria ji. Kita projekto senbuvė Dovilė Buoželytė mano, jog pernai filmai buvo labiau verti dėmesio: „Iš to, ką mačiau, man tik „The Paris Opera“ paliko įspūdį. Tad manau, kad būsiu viena iš nedaugelio, kuri Lietuvos publikai bandys įpiršti dokumentinę juostą“, – įsitikinusi mergina. Dar viena projekto dalyvė Kristina Pranskūnaitė džiaugiasi tuo, jog šiemet į programą yra įtrauktas moters režisierės filmas: „Smagu, kad šiemet tarp penkių juostų yra viena dokumentinė, taip pat, kad yra įtrauktas ir moters režisierės Anos Urushadzės filmas, kuriame pagrindinį vaidmenį irgi atlieka moteris“. Antri metai projekte dalyvaujanti Monika Patašiūtė sako, kad būtent ši juosta jai buvo didžiausia staigmena, nes ją jau buvo galima išvysti viename Lietuvoje vykstančiame kino festivalyje: „Keista, kad Lietuvos žiūrovai jau turėjo galimybę pamatyti dramą „Scary Mother“ ir dabar atrodo, kad ji yra šiek tiek nurašoma“.

Galutinį verdiktą „Scope100“ paskelbs jau visai netrukus. Projekto dalyvių išrinktas geriausias filmas šiemet bus rodomas visoje Lietuvoje.

Trumpai apie projektą:

„Scope100“ – tai projektas, inicijuotas kino platintojo „Gutek“ iš Lenkijos ir „Festival Scope“ organizatorių. Projekte dalyvauja 10 šalių: Prancūzija, Lenkija, Čekija, Austrija, Belgija, Norvegija, Vengrija, Švedija, Portugalija ir Lietuva.

Projekto tikslas – įtraukti žiūrovą į filmo platinimo procesą. „Scope100“ atrenka 100 dalyvių iš visos Lietuvos, kurie turi peržiūrėti 5 organizatoriaus atrinktus europietiškus filmus ir balsuoti už geriausią. Daugiau informacijos  – scope100.lt

Straipsnio autorė – Daiva Juonytė