Propaganda kine: Rusijos ir Vakarų konfliktai kine – kas laimi?

Rusija, rodos, visada yra karo būsenoje, jei tai vyksta ne realybėje, tai jos piliečių sąmonėje. Šios rytų valstybės karinės nuotaikos neretai išreiškiamos ir kino kalba. Rusija išleido nemažai propagandinių filmų atspindinčių šių laikų karinius konfliktus. Medžiagos tokiems filmams Rusija turi ne tiek ir mažai, nes pastaraisiais dešimtmečiais ji gana aktyviai veržėsi į kaimynines teritorijas: Gruziją ir Ukrainą. Be to, nereikėtų pamiršti ir konflikto Čečėnijoje. Pagrįsdama savo veiksmų teisėtumą, Rusija ėmėsi tiek tiesioginės, tiek netiesioginės propagandos. Kita pusė taip pat nevengė naudoti kino kalbos, pajungdama ją savos tiesos sklaidai. Tačiau Vakarai į šį žaidimą įsijungė ne taip aktyviai. Be to, JAV, naudodama kino propagandą, didžias pastangas yra nukreipusi į islamiškąjį pasaulį. Tad Rusija adekvataus atsako iš Vakarų nesulaukia. Rusija kino propagandą naudoja ypač sėkmingai, turint omeny, kad Rytų Europos valstybėse, Centrinėje Europoje, Baltijos šalyse nemažą dalį sudaro rusakalbiai, kurie linkę žiūrėti rusiškus kanalus. Rusijos propaganda, kuri platinama valstybinės žiniasklaidos ir pateikiama kaip naujienos, stengiasi ir užmaskuoti, ir pateisinti Kremliaus agresiją užsienyje. Šiame straipsnyje aptariami filmai iš rusiškos ir amerikietiškos perspektyvos apie karą Pietų Osetijoje, bei rusiškas požiūris į karą Čečėnijoje.

2008 m. rugpjūčio įvykiai išprovokavo nemažai filmų apie Rusijos-Gruzijos konfliktą. Rusijai siekiant pateisinti savo karinius veiksmus, atsirado filmas „Olympus Inferno” (2009). JAV irgi reagavo į situaciją ir režisierius Renny Harlin sukuria filmą „Penkios rugpjūčio dienos” („5 days of August”, 2011). Abu šie filmai yra ganėtinai panašūs – abiejuose propaganda tiesmuka, priešas rodomas vienareikšmiškai blogas, žiūrovo malonumui įterpiama meilės istorija, filmuose herojai tik „balti” arba „juodi”.

„Penkios rugpjūčio dienos” išreiškia progruzišką ir proamerikietišką ideologinę poziciją. Ideologinė filmo žinutė paprasta ir aiški – aukštinamos laisvos Gruzijos vakarietiškos vertybės, kurios kontrastuoja su didžios galios Rusijos politika.

Filme Tbilisis vaizduojamas kaip senovės grožio miestas, rodomos gražios moterys, besijuokiantys vaikai. Teigiami herojai filme – simpatiški Amerikos žurnalistai, kurių pagrindinė užduotis, nugabenti svarbią video informaciją apie Gruzijoje vykstančius įvykius į JAV. Pagrindinis veikėjas – žurnalistas Irake praradęs savo mylimąją. Jis Gruzijoje gali perkelti asmeninį keršto troškimą, atsilygini visiems „blogiukams”, nes čia atranda savo asmeninį priešą. Kiti teigiami veikėjai filme yra taikūs Gruzijos žmonės, kilnūs Gruzijos kariai. Visi jie kritiniais momentais stovi už demokratines vertybes. Tuo tarpu neigiami veikėjai – tai pikti ir žiaurūs Rusijos kareiviai, be gailesčio žudantys civilius. Problema, su kuria susiduria pagrindiniai veikėjai, tai, kad Vakarų žiniasklaida iš pradžių transliuoja tik Rusijos įvykių versiją, todėl žurnalistų darbas tampa toks svarbus. „Penkios rugpjūčio dienos” pateiktas labai paprasta forma, nėra jokių pustonių, charakterių gilumo, gilesnio jų motyvų aiškinimo. Pagal režisieriaus sumanymą tai turėjo būti antikarinis filmas. Tačiau filmas prigrūstas karinių scenų. „Penkios rugpjūčio dienos” yra naudojama daug klišių iš kelių dešimtmečių Holivudo karinių filmų.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai-esė

Rusijos įvykių versija – Igorio Voloshino filmas „Olympus Inferno” – naudoja tuos pačius ideologinius triukus. Taikus amerikietis etnologas Michailas atvykta į Pietų Osetiją su užduotimi nufilmuoti labai retą drugelį, jam padeda drąsi rusė mergina Ženia. Patys to nenorėdami, jie įsipainioja į įvykius Pietų Osetijoje ir tampa Gruzijos agresijos liudininkais. Kaip ir „Penkios rugpjūčio dienos” svarbi yra video medžiaga – filmo veikėjai nufilmuoja, kaip Gruzijos kariuomenė įsiveržia į Pietų Osetiją. Jie bando šią filmuotą medžiagą perduoti žiniasklaidai. Dėl to jie tampa žiaurių Gruzijos karių taikiniu. Tačiau filmo pabaigoje, pavykus perduoti video į JAV žiniasklaidos rankas, pastaroji tiesioginiame eteryje tik pasijuokia iš Michailo. Abiejuose filmuose svarbų vaidmenį atlieka žiniasklaida.

Pagrindinė „Olympus Inferno” ideologinė žinia – Gruzija pradėjo karą, o Vakarai nesugeba priimti šios „tiesos”. Filme yra aiškus antiamerikietiškas elementas. Rusija rizikuoja gelbėdama nekaltą Pietų Osetijos visuomenę – tai yra oficiali Rusijos vyriausybės linija.

Filmas rodo, kaip pagrindiniai herojai tampa Gruzijos-Rusijos karo propagandos persekiojimo objektais. „Olympus Inferno” – tai pažeidžiama kaip drugelis figūra, negailestingas rusų tiesos ir Vakarų „melavimo mašinos” taikinys. Pasak filmo režisieriaus I. Voloshino: „Tai filmas apie žmones, ne apie Gruziją. Tai jaunų žmonių likimas atsidūrus Apokalipsėje”. Jam apmaudu „kad meninis kinas dažniausiai matomas ne kaip meninis darbas, ne kaip istorija”.

Tam tikro dramatiškumo filmui „Olympus Inferno” teikia ir dvi pabaigos. Viena jų laiminga – Michailas iš JAV grįžta į Rusiją ir aplanko ligoninėje gulinčią Ženią, jie prisipažįsta vienas kitam meilėje. Tačiau pareiga eina pirmiau nei meilė – prieš tai vaikinas parodo filmuotą video JAV žiniasklaidai. Antroji pabaiga yra „tikroji”. Režisierius I. Voloshinas pasakoja, kad tikrojoje istorijoje Ženia miršta. Jo paklausus, ar tai tikrai tiesa, režisierius atsako, kad tikroji tiesa dar baisesnė. Tačiau netikra pabaiga rodo, kad melas gali būti geras – I. Voloshinas linkęs įeiti į propagandinį žaidimą.

„Olympus Inferno” atskleidžia, kaip greitai ir efektyviai veikia Rusijos propagandos mašina – filmas rodomas jau 2009 m. kovo mėnesį, praėjus tik maždaug pusei metų po vaizduojamų įvykių. Šis filmas iliustruoja Rusijos sugebėjimą greitai reaguoti į pasaulinius įvykius ir stilingai perduoti žinią, techniškai paveikiu, emociškai įtaigiu paveikslu. „Olympus Inferno” buvo rodomas per nacionalinę Rusijos televiziją, pirmąjį kanalą, todėl pasiekė daug platesnę auditoriją nei „Penkios rugpjūčio dienos”.

Žiūrovus pasiekia Kremliaus skleidžiama žinia. „Olympus Inferno” komentatorė teigia: „Verčia susimąstyti iki ko mes nusigyvenome, jei galima bombarduoti mūsų gyventojus ir įtikinti visą pasaulį, kad tai daro rusai?!.. Ir ką mums daryti, kad išsivaduoti iš šito melo? Ką mums daryti, kad žmonės išgirstų tiesą, o ne tą, ką teigia televizija? Ką propaguoja politikai? Ką daryti, kad žmonių nebombarduotų savais politiniais tikslais? <…> Šitą filmą turėtų žiūrėti amerikiečiai!..”. Be to, filmas ne tik leidžia suprasti, kad Rusija yra taiki pusė šiame konflikte. Žiūrovams šis filmas įkvepia patriotinius jausmus: „Šį paveikslą verta pažiūrėti kiekvienam rusui, kuris gerbia ir myli savo šalį”.

Rusija pastatė ne vieną filmą apie karą Čečėnijoje. 2002 m. režisierius Aleksejus Balabanovas sukuria filmą apie antrąjį karą Čečėnijoje „Karas” („Война”). 2003 m. pasirodo filmas „Prasiveržimas“ („Марш-бросок”), 2006 m. išeina miniserialas „Audros vartai“ („Грозовые ворота”). Nors filmai skirtingos meninės kokybės, pagrindinė žinutė visuose yra ta pati – čečėnai yra teroristai, su kuriais neišeina kovoti kitaip, kaip tik paėmus šautuvą į rankas. Be to, visuose juose pabrėžiamas religinis aspektas – čečėnai yra musulmonai, dėl to jie kitokie, dėl to jie teroristai.

Filmuose „Prasiveržimas“ ir „Audros vartai“ jokių gilesnių minčių nerasime. Tai visiškai tiesioginė propaganda. Veikėjai neišraiškingi, tik „geri” ar „blogi”. Neigiami veikėjai čečėnai yra žiaurūs, negailestingi, atakuoja taikius Rusijos žmones. „Audros vartai“ filmo pradžioje taikūs Rusijos gyventojai švenčia Naujus metus, skamba vaikų juokas, kai į vieną iš butų įsiveržia čečėnai teroristai ir žiauriai nužudo jame esančią moterį ir jos vaikus. Čečėnai čia rodomi kaip neturintys jokio žmogiškumo. „Prasiveržime“ čečėnų sukilėliai supriešinami su paprastais gyventojais čečėnais. Pastarieji nori ramybės ir nenori priešintis rusų valdžiai. Tačiau dėl tokių įsitikinimų jie yra žudomi čečėnų teroristų. Šiame filme priešui nerūpi net savų likimas, yra kvestionuojamas jo kovų tikslas – kaip jie kovoja už nepriklausomą Čečėnija, jei jie net neįsiklauso į žodžius tų, už kuriuos jie kovoja, jei jie žudo tuos, už kuriuos kovoja. Čečėnai rodomi kaip paprasti plėšikai, kuriems tereikia pinigų, jie korumpuoti – leidžia pinigus sau, vietoj to, kad panaudotų juos paprastų gyventojų gyvenimo gerovei.

Tuo tarpu Rusiją gina jauni, linksmi, paprasti jaunuoliai, turintys stiprią vertybinę sistemą, herojiški. „Prasiveržimo“ pagrindinis veikėjas, kilęs iš vaikų namų, pats įvardija savo vertybes – tai draugystė, ištikimybė. Jis teigiamai vertina prieglaudą, net į Čečėniją nori, nes ten visi jo draugai iš prieglaudos kovoja. Kitas filmo herojus karininkas taip paaiškina savo kovos motyvaciją: „Galima nesikišti ir žiūrėti, kaip mūsų šalį paverčia pamazgų duobe. Norėtum to? Todėl ir esu čia”. Tai asmeninė kova už savo šalį, savo tėvynę, kuriai grasina žiaurūs čečėnų teroristai. Abiejuose filmuose labai svarbi patriotizmo tema – „Prasiveržimo“ pabaigoje užrašas teigia: „Skiriama tiems, kas gynė, gina ir gins Tėvynę”.

Iš šių filmų komentarų matome, kad jie pasiekia savo tikslinę auditoriją ir formuoja Rusijos vyriausybės teigiamas vertybes. Labai dažnai vertindami šiuos filmus rusakalbiai komentatoriai kalba apie patriotizmą, tėvynę, draugystę, kaip karas suartina, kaip karas iškelia tokias savybes kaip herojiškumas, didvyriškumas. Dažnai komentarai, rodos, yra ne apie patį filmą, bet apie Rusiją: „Garbė tokiems kovotojams už Tėvynę”, – teigia vienas „Prasiveržimo“ žiūrovų. Kitas savo jausmus išreiškia dar stipriau: „…jeigu žodis „patriotizmas” jums pasenęs, o Tėvynė rašote iš mažosios raidės, tai nešvaistykite laiko, nepatiks, nesuprasite, neįvertinsite”. „Audros vartai“ komentatorius teigia: „Daugiau tokių filmų, šalis turi žinoti savo herojus, jų garbei pavadinamos gatvės, šviesaus atminimo jums draugai”. Kitas šio filmo žiūrovas pabrėžia rusų išskirtinumą: „rusai visada garsūs savais karais, stipria dvasia, jie stovi už savo Tėvynę, savo namus, už artimuosius, o ne už valdantįjį rėžimą”. „Audros vartų“ komentatoriai labai emocingi, filmas vadinamas puikiu, bet sunkiu (gerąja prasme), kurį verta pažiūrėti visiems. Neretai rusakalbių žiūrovų teigiama, kad negalima užmiršti apie tuos laikus. Komentarai rašyti 2015 m. ir šie filmai jau veikia kaip garbinga istorinė atmintis, kuri stipriai pasireiškia kiekvieno ruso sąmonėje ir yra skatinama Kremliaus politinės propagandos.

S. Balabanovo filmas „Karas” žymiai aukštesnės meninės kokybės nei prieš tai aptarti filmai. Šiam filmui būdinga ironija ir gilesni veikėjų charakteriai. Tačiau čečėnai taip pat vaizduojami, kaip teroristai, be jokių skrupulų, nesilaikantys duoto žodžio (nors ir prisiekia Alachu). Siužetinė linija vystosi apie įkaitų dramą. Istorija pasakojama iš jauno rusų kareivio Ivano požiūrio taško. Jis kartu su kitu rusu kapitonu Medvedevu ir dviem britų aktoriais Džnonu ir jo sužadėtine Margaret paimami į nelaisvę čečėnų. Ivanas ir Džonas yra paleidžiami. Džonas įsipareigoja surinkti 2 mln. svarų tam, kad išpirktų Margaret iš nelaisvės. Ironiška, tačiau Vakarai šį paleidimą pavadina sėkminga gelbėjimo operacija.

Džonui sunkiai sekasi rinkti pinigus, todėl jis sutinka su vienos iš Britanijos televizijos siūlymu už pinigus filmuoti viską, kas jam nutinka Čečėnijoje. Jis paprašo Ivano pagalbos grąžinant pinigus čečėnų grupuotės vadui Aslanui. Filmo pabaigoje, išvadavus įkaitus, iš Ivano sužinome, kad Džonas iš savo filmuotos video medžiagos sukūrė sėkmingą filmą ir parašė knygą. Ivanas tampa istorijos auka – jis apkaltinamas Rusijos piliečių nužudymu. Džono filmuota medžiaga pasitelkiama kaip įrodymas, kaltinant Ivaną. Be to, pats Džonas, nepaisant Ivano pagalbos, liudija prieš jį. Prieš jį parodymus duoda ir pasakoja, kaip jis žiauriai žudė čečėnų moteris ir vaikus, ir vienas iš čečėnų, lydėjęs jį į Aslano stovyklą, nors pats gavo iš Ivano nemažą sumą pinigų.

Džonas vaizduojamas kaip juokingas personažas, kuris nesuvokia esamos situacijos. Jis jautrus miestietis, šokiruotas, kaip ramiai Ivanas naudoja ginklą. Tai, kad Džonas laimi iš situacijos, o Ivanui suverčiama visa kaltė, yra tarptautinės situacijos metafora – kai Vakarai pradeda karą, viskas yra teisinga, tačiau jie veidmainiškai teisia kitus (Rusiją), besiimančius tų pačių veiksmų.

„Karas” parodo, kad karas su Čečėnija yra Rusijos kova su tarptautiniu terorizmu. 2002 m. karas Čečėnijoje atsiduria tarptautinėje šviesoje, čečėnams paėmus įkaitus Maskvos teatre ir reikalaujant nutraukti karą. Miršta beveik 130 įkaitų rusų specialiosioms pajėgoms panaudojus dujas. Vakarai sureaguoja į tai neigiamai, abejodami V. Putino stiprios rankos taktika, svarstydami, ar ne verčiau buvo užmegzti abipusį dialogą. Tačiau V. Putinas pasitelkia A. Balabanovo filmą, argumentuodamas, kad kiti kovos būdai prieš čečėnus nėra įmanomi.

Konfliktai pietryčių Europoje išprovokavo nemažai filmų šia tema. Vakarai pasitelkę kinomatografiją propaguoja savas vertybes: demokratiją, laisvę, Rusiją atskleidžia kaip agresorę, o Vakarų valstybes kaip taikos saugotojas. Tačiau Rusija į šį žaidimą įsijungia ypač „sąžiningai“. Matome kaip efektyviai ir stipriai veikia Kremliaus propagandos mašina. Kino filmais Rusija diegia žiūrovui savas vertybines nuostatas. Tačiau Rusijos kaip kovotojos prieš teroristus ir mažų tautų gelbėtojos įvaizdį papildo žinutė apie patriotizmą, meilę tėvynei, kaip svarbu ginti tiek savo šalį, tiek savas vertybes. Šie filmai ne tik diegia naujas vertybes nuostatas, tačiau taip pat atliepia tai, kas jau gyva žmonių sąmonėje. Taip Rusijos piliečių pasaulėžiūra formuojama pagal Kremliaus poreikius.

KINFO projektą „Propaganda kine“ remia: