Vytautės Ribokaitės nuotrauka
„Bėgant metams pradėjome mažiau galvoti apie tai, kaip įtikti įsivaizduojamiems lankytojams. Dažniau rizikuojame. Dažniau atrenkame gana nišinį turinį. Norisi kuo mažiau dalykų, kurie daugiau mažiau patiktų visiems“, – sako vienas iš šiemet dešimtmetį švenčiančio Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ įkūrėjų ir organizatorių Augustas Čičelis.
Ta proga festivalis paprašė draugų pasirinkti ir pristatyti po filmą, kuris jiems atrodo svarbus. Taip atsirado „Pasirinkimų” programa. „Kreivės“ kvies ir į tradicinę trumpametražių filmų konkursinės programos peržiūrą, specialiuosius seansus, queer skaitymus, parodą bei kitus renginius. 10-osios „Kreivės“ vyks rugsėjo 14-18 d. Vilniuje.
Šiemet festivaliui sukanka 10 metų. Koks kelias nueitas? Kaip manote, kokie didžiausi jūsų festivalio pasiekimai, ryškiausi prisiminimai?
Festivalio metu pasirodys penktasis mūsų leidžiamo „Kreivių“ žurnalo numeris, kuris šį kartą bus skirtas festivalio dešimtmečiui. Taip pat mūsų Vilniaus Naujininkuose kuruojamoje erdvėje „išgirsti“ rengiame šiai progai skirtą parodą. Daug kalbame apie prisiminimus ir reflektuojame praėjusius 10 metų, taip pat festivalio priešistorę. Nesinori labai kartotis, mieliau kviečiame pasižvalgyti ir pasikalbėti festivalio renginiuose.
Vytautės Ribokaitės nuotrauka
Turbūt didžiausias pasiekimas – kad šiemet festivalis vėl įvyks! Jis iš esmės paremtas asmeniniu užsidegimu ir entuziazmu, o per 10 metų buvo galybė progų perdegti. Buvo labai sudėtingų metų, itin dažnai susiduriame su resursų trūkumu, nuolat turime daryti nemažus kompromisus, daug sunkių pamokų – ir vis dar kuriame.
Priminkit, kodėl ir kaip pasirinkote festivalį pavadinti „Kreivėmis“?
Įdomu, kad šis klausimas nepraranda aktualumo visus 10 metų. Vadinasi, geras pavadinimas. Jis buvo ilgo ir kankinančio grupinio galvojimo rezultatas. Kai Justė, kuri taip pat iki šiol yra komandoje, jį pasiūlė, nebeliko jokių abejonių, prieš tai kamavusių dėl kitų variantų.
Nėra vieno atsakymo kodėl. Lietuvių kalboje neturime tikslaus žodžio „queer“ atitikmens. „Kreivės“, „kreivumas“ ar „kreivas“ turi panašumo ir gali būti vartojami jam pakeisti. Kažkuriame interviu kalbėjome, kad kreivės įdomiau nei tiesės – tai taip pat tiesa. „Kreivės“ mums yra pakankamai neribojantis, neįrėminantis, laisvas ir įgalinantis pavadinimas.
Vytautės Ribokaitės nuotrauka
Ar tikslai, kurie buvo išsikelti ir dėl ko kūrėte šį festivalį, pasikeitė? Juos įgyvendinote? Kokie tikslai kitiems 10-iai metų?
Kai pradėjome festivalį, buvo daug entuziazmo ir mažai žinių, tačiau dažnai tekdavo ir dabar vis dar neretai tenka patiems daryti viską. Tad labai daug išmokome. Bėgant metams pradėjome mažiau galvoti apie tai, kaip įtikti įsivaizduojamiems lankytojams. Dažniau rizikuojame. Dažniau atrenkame gana nišinį turinį. Norisi kuo mažiau dalykų, kurie daugiau mažiau patiktų visiems.
Jei kažkas bus ypač artima tik daliai lankytojų ir juos labai džiugins, tai nieko baisaus, jei kita dalis liks šiek tiek nusivylusi ar nesupratusi. Mažiau galvojame apie plačiąją visuomenę. Nors nepaliaujame mąstyti apie queer bendruomenę.
Tikslas nuo pat pradžių buvo kurti saugią kultūrinę-socialinę erdvę queer bendruomenei. Tai daryti pasitelkiant ne vien kiną, tačiau ir kūrybos skaitymus, parodas, pokalbius, vakarėlius. Mums svarbu kelti temas ir kurti erdves, kurių vis dar trūksta. Sunku kalbėti apie ateinantį dešimtmetį dar neužbaigus pirmojo, tačiau manau, kad tikslai išliks tie patys, galbūt formos kažkiek keisis. Vis dažniau galvojame apie galimybę rengti daugiau renginių per visus metus.
Per 10 metų labai padaugėjo kino renginių, ženkliai daugiau queer filmų yra integruojama į kitų festivalių programas. Tačiau dažniausiai jie atrenkami ne queer bendruomenei ir ne queer bendruomenės. Tad mums svarbu užpildyti nišą atrandant vis dar nepakankamai reprezentuojamus kūrėjus ir temas, kas mums ir mūsų lankytojams įdomu.
Kaip per dešimtmetį keitėsi LGBT+ teisės Lietuvoje ir kokia jų padėtis dabar?
Bendras fonas yra labai pakitęs. Tikrai bendruomenei yra daugiau visuomenės palaikymo ir mažiau atviro priešiškumo. Turbūt lengviausiai tai pastebėti žvelgiant į vykstančius pride renginius Vilniuje – kokie jie buvo prieš 10 metų, ir kokie jie dabar.
Ženkliai sumažėjo protestų, bandymų drausti, atviros neapykantos, fizinio pavojaus. Nors jų vis dar yra, ir daugelis LGBT+ žmonių nesijaučia saugūs kasdienybėje. Retai kas išdrįsta paimti tos pačios lyties partnerį už rankos viešumoje, visai nesinori kęsti varstančių praeivių žvilgsnių ir klausyti jų replikų. Jau nekalbu apie kitus miestus.
Vytautės Ribokaitės nuotrauka
Galima prisiminti, kokos kovos virė organizuojant pride Kaune. Politikams yra vis dar priimtina ir leidžiama atvirai reikšti neapykantą. Nėra įgyvendinta teisė į santuoką, partnerystę, įvaikinimą, nepaisant partnerių lyties. Teisinė ir medicininė tranzicija vis dar nėra prieinama visiems transžmonėms. Cenzūrą įgalina Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos nuostatos… Nors ir tikrai geriau būti dabar nei prieš 10 metų.
Trumpametražių filmų pristatyme rašote: „18 kruopščiai atrinktų naujų trumpametražių filmų.“ Kaip juos atrinkote ir kokie tai filmai, kokios jų temos?
Konkursinę trumpametražių filmų programą rengiame jau septynerius metus. Vienas iš jos tikslų – palaikyti jaunus queer kūrėjus, kuriems trumpieji filmai dažnai yra kūrybos pradžia. Labai svarbus jų pačių interesas, tad daugumą filmų atrenkame atviro kvietimo būdu.
Likusiųjų dairomės kitų festivalių programose – daug bendradarbiaujame su šiaurės šalių queer festivaliais, esame subūrę savotišką festivalių tinklą. Kiekvienais metais pirminei peržiūrai gauname po kelis šimtus trumpametražių filmų. Iš jų atrenkame keliasdešimt, kuriuos toliau žiūri ir vertina platesnė komanda.
Vytautės Ribokaitės nuotrauka
Meninė vertė ir formos įdomumas yra pagrindiniai atrankos kriterijai, tačiau taip pat labai svarbus temos aktualumas – stengiamės pastebėti tai, kas paprastai susilaukia mažiau dėmesio, taip pat žinome, kas aktualu mūsų lankytojams. Nors filmus vertina žiuri (šiemet tai kultūros tyrinėtojas, VDU profesorius Artūras Tereškinas, kino kritikė Ilona Vitkauskaitė ir latvių poetas, kultūrologas Kārlis Vērdiņš), čia padeda publikos dalyvavimas renkant savo favoritus festivalio metu.
Šiemet kruopščiai atrinkome šiek tiek daugiau trumpikių, nes dešimtmečio proga surengsime porą intymių peržiūrų „N-18“ mūsų erdvėje „išgirsti“. Intymių, nes šioje mažoje erdvėje žiūrovų galės būti tik iki 16 (tad bilietais reikėtų pasirūpinti iš anksto), o visi filmai bus apie seksą. Jau labai seniai galvojome apie tokią programą, tačiau vis neatrasdavome jai vietos, kildavo abejonių dėl pasirinkimų, aktualumo. Tai šioje programoje surizikavome atspindėti visas šias abejones.
Kitos trys trumpikių programos – „Laukimas“, „Nekaltas amžius“ ir „Pažiūrėk į mane“ – yra labiau įprastos, tačiau ne mažiau įdomios. „Laukime“ personažų išgyvenimai, susitikimai ir išsiskyrimai laukiant pasaulio pabaigos, pasimatymo ar vaiko gimimo. „Nekaltas amžius“ – apie pasaulio patyrimą, kai rodos, viskas dar prieš akis. „Pažiūrėk į mane“ – tai nepaprastai jautrūs dokumentiniai pasakojimai apie ėjimą link savęs ir kitų.
Vytautės Ribokaitės nuotrauka
Kokios bus kitų filmų programos ar atskiri filmai? Trumpai, ko gali tikėtis žiūrovai.
Ko gero centrinė šių metų festivalio programa – „Pasirinkimai“. Paprašėme penkių žmonių: kino ir vizualumo tyrinėtojos Natalijos Arlauskaitės, režisieriaus Romo Zabarausko, kino ir teatro aktorės Elžbietos Latėnaitės, kultūros tyrinėtojo, VDU profesoriaus Artūro Tereškino ir kino kritikės Ilonos Vitkauskaitės – pasirinkti ir pristatyti po vieną asmeniškai ar queer kino kontekste svarbų filmą.
Išėjo labai įdomi ir įvairi programa – nuo kultinio trash kino kūrėjo Johno Waterso filmo „Desperatiškas gyvenimas“, kuriuo atidarysime festivalį, iki Pedro Almodóvaro „Viskas mano mamą“, kurį rodydami iš juostos uždarysime šiuos metus, iki visiškos queer kino klasikos – 1931-ųjų Leontine Sagan „Merginos su uniforma“.
Kartu su „išgirsti“ Lietuvos queer archyvu pristatome dokumentiką „Anhell69“ (Kolumbija, 2022), kuriame jaunas režisierius Theo Montoya prisimena savo praeitį žiauriame ir konservatyviame Kolumbijos mieste. Vaidinti pirmajame jo filme jis pasikvietė jaunus Medeljino queer bendruomenės narius.
21-ių metų pagrindinis veikėjas mirė perdozavęs heroino, kaip ir daugelis režisieriaus draugų. Filmas tyrinėja sunaikintos kartos svajones, abejones ir baimes bei pastangas toliau kurti. Po filmo peržiūros apie queer patirčių, istorijos ir kasdienybės dokumentaciją kūryboje kalbėsimės su dramaturge Gabriele Labanauskaite ir režisiere Lina Lužyte.
Dar vieną dokumentiką – „Arbata dviem“ (rež. Luca Meisters, Nyderlandai, 2023) – ir pokalbį po jos skirsime transžmonėms ir jų tėvams. Filmas – tai atviras transvaikino ir jo mamos portretas. Istorija, iš pradžių papasakota teatro scenoje, seka aktoriaus Flipo Zonne Zuijderlando tapatybės kelią ir teatro meno vadovės Inez Derksen atsaką į šį procesą: kaip vaiko tranzicija ir „tapimas savimi“ veikia visą šeimą.
Vytautės Ribokaitės nuotrauka
Gal vyks dar ir renginių, lydinčių filmų peržiūras?
Jau užsiminiau apie „Pasirinkimų“ pristatymus, du pokalbius po filmų „Anhell69“ ir „Arbata dviem“ peržiūrų, kurie vyks rugsėjo 16 ir 17 d. „Skalvijoje“, taip pat „Kreivių“ žurnalo pristatymą, kurį rengsime dar iki atidarymo rugsėjo 14 d. „Planetoje“, bei parodą-instaliaciją „Pro užuolaidas. Kreivės“ viso festivalio metu „išgirsti“ erdvėje.
Festivalis rugsėjo 15 d. bus atidarytas ne tik filmu „Desperatiškas gyvenimas“, tačiau ir pasirodymais bei vakarėliu „K/reivas“ kultūros komplekse „SODAS 2123“. Jis bus atviras visiems – tikimės, kad visi ras vietos salėje, kiemelyje ar baro erdvėje. Čia pat 17 d. vyks „Kreivi skaitymai“.
Festivalio programa ir renginiai: festivaliskreives.lt
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
