Festivalio „Kreivės“ archyvas
Perspėjimas: tekste atskleidžiamos svarbios siužeto detalės.
Raineris Werneris Fassbinderis nesugalvojo šūkio – gyvenk greitai, mirk jaunas, bet neabejotinai buvo ištikimas jam savo spalvingu, skandalingu ir – iki pat ankstyvos pabaigos – intensyviu gyvenimu. Trumpoje, bet pavydėtinai produktyvioje jo filmografijoje dera dygi socialinė kritika ir holivudiška melodrama bei skleidžiasi spalvingas tarpusavio santykių, galios, identiteto, seksualumo, lyčių vaidmenų ir stereotipų klausimus nagrinėjančių darbų spektras.
„Karčios Petros fon Kant ašaros“ (1972) – Douglas Sirko melodramų įtakos paveiktas filmas. Fassbinderis neslėpė šio režisieriaus reikšmės atrandant savitą raiškos formą ir stilių. „Geriausia, ką galėčiau sugalvoti – tai sukurti jungtį tarp kažko, tokio gražaus ir nuostabaus kaip Holivudo filmai ir status quo kritikos… Tai mano svajonė, pastatyti tokį vokišką filmą – gražų, ekstravagantišką, fantastišką ir kartu einantį prieš egzistuojančią santvarką“, – teigė režisierius.
Ilgamečiui Fassbinderio kinematografui Michaelui Ballhausui teko sudėtinga užduotis – vieno buto ribų neperžengiančioje filmavimo erdvėje perteikti prašmatnų, spalvingą, Douglaso Sirko filmų vertą kunkuliuojančių jausmų ir aistrų pasaulį.
Filmo siužeto centre – meilės trikampis. Jo dalyvės – trys, be galo skirtingos moterys: neseniai išsiskyrusi, sėkminga mados dizainerė Petra (Margit Carstensen), jauna, modelio karjeros siekianti Karina (Hanna Schygulla) ir nebyli kartu gyvenanti Petros asistentė Marlenė (Irm Hermann). Aikštinga, manieringa, androginiško grožio Petra pameta galvą dėl jaunos, gyvybingos, lengvabūdiškos Karinos. Vergiškai atsidavusi ir nuolat Petros žeminama Marlenė komunikuojanti tik giliu, šuniškai atsidavusiu, liūdnu žvilgsniu, stebi besiskleidžiančią dramą. Žiūrovui paliekama spėlioti, kokie santykiai išties sieja Petrą ir Marlenę. Lėtas moterų šokis filmo pradžioje, pašaipiai ir kone pagiežingai ištarta Petros frazė, jog Marlenė ją myli, suponuoja, jog moteris sieja ne vien darbiniai santykiai.
Šaltinis – ervehea.wordpress.com
Šiame filme regime išties pesimistišką žmogiškosios prigimties ir intymumo viziją. Vienas iš jos elementų – autentiškų santykių neįmanomumas. Petros fon Kant pasaulyje galios struktūros persmelkia intymius ryšius, juos korumpuoja. Socialinės hierarchijos, visuomenės primetami modeliai tėra tik viena iš engimo formų. Kitos formos plaukia iš pačioje žmogaus prigimtyje glūdinčio noro valdyti, turėti, dominuoti.
Iš Petros sužinome, kad jos ir vyro siekis sukurti atvirus, partneryste pagrįstus santykius žlunga moteriai vis sėkmingiau siekiant karjeros, uždirbant daugiau pinigų nei jos vyras. Jo desperatiški bandymai kompensuoti galios netektį seksualiniu smurtu galutinai sugriauna bet kokią bendros ateities perspektyvą. Su Karina atvirumu pagrįsti santykiai taip pat nesiklosto dėl esminės jų nelygybės. Viena vertus, socialiai Petra užima kur kas geresnę padėtį nei jos jauna, išlaikoma mylimoji. Kita vertus, moteris yra priklausoma nuo Karinos nepastovaus noro parodyti prielankumą Petrai arba ne. Intymumas tampa savotiška preke, mainų objektu.
Visus šiame filme matomus santykius persmelkiantis bruožas – jų begalinis savanaudiškumas. Atrodo rėkte rėkiama – meilė nieko bendro neturi su mylimu objektu, meilė sukasi apie mane. Petra nori turėti Kariną dėl savęs, ne dėl Karinos. Karina priima Petros meilę, nes ši glosto jos savimeilę. Jai patinka, kai ja žavimasi, bet švelnumas beregint dingsta vos kalbai pasisukus apie Petros poreikius. Petros draugė Sidonie atvirai prisipažįsta manipuliuojanti vyru, leidžianti jam jaustis šeimos galva, bet tokiu būdu pasiekianti viską, ko nori. Net vergiškoji Marlenė veikiausiai yra su Petra todėl, kad jai patinka, kai ją engia. Petrai pasiūlius kitokį, lygiavertį santykių modelį, moteris ima pakuotis daiktus.
Šaltinis – nicholauspatnaude.com
Filmas pastatytas pagal paties Fassbinderio pjesę, todėl jam būdinga itin teatriška atmosfera. Veiksmas prasideda Marlene pakėlus „uždangą“ – atitraukus žaliuzes ir įleidus agresyvią ryto šviesą, o baigiasi šiai nė žodžio neištariančiai, bet itin svarbiai figūrai užgesinant šviesas. Didžiulis, visą sieną dengiantis Poussino paveikslas, vaizduojantis Midą ir Bacchą, taip pat sustiprina teatriškumo atmosferą bei suteikia papildomų prasminių niuansų. Mitas apie godų, nuo savo paties tuštybės nukentėjusį Midą, savo auksiniu prisilietinu viską paverčiantį auksiniais, tobulai gražiais, bet negyvais objektais tarsi perspėja – norėti reikia atsargiai, geismo objektas lengvai gali tave pražudyti.
Šis filmas – tai savotiškas vaidinimas vaidinime. Jame itin svarbios estetinės metaforos, ypač akcentuojamas kūniškumas. Teatrališki kostiumai, perukai, makiažas kinta priklausomai nuo veikėjų atliekamų vaidmenų. Dažnai regime herojų atspindžius veidrodžiuose – kaip jie mato save ir kaip juos mato kiti, kaip matome vienas kitą – visada per iškreipiančią linzę, filtrą. Išorė tampa svarbesnė nei substancija. Petros besąlygiškas žavėjimasis paviršutiniška Karina parodo, jog neretai grožiui priskiriame kitas kilnias savybes, užpildydami formą savo pačių sugalvotu turiniu. Beveik niekada nemylime žmogaus tokio, koks jis yra, o tiesiog žavimės pačių susikurtu vaizdiniu.
Akis nuolat kliūva už kadre vis pasirodančių manekenų, atkartojančių sustingusias, dirbtinumu dvelkiančias žmonių pozas. O gal žmonės atkartoja manekenų pozas? Į lovą paguldyti manekenai, Karinos paliktos Petros per gimtadienį dovanų gauta lėlė, tarsi kužda apie beviltišką, niekuomet iki galo neįgyvendinamą norą valdyti, manipuliuoti žmonėmis. Lėlė, itin panaši į Kariną, yra tarsi užuomina, jog Petrai mergina reikalinga kaip įgeidis, gražus daiktas, kurį galėtų turėti, nuosavybė. Įdomu tai, jog lėlę galiausiai išsineša Marlenė. Petra, galime spėti, bent kuriam laikui išsilaisvina. Tuo tarpu Marlenė veikiausiai išeina ieškoti kito jos poreikius galinčio patenkinti objekto.
Šiame filme žmonės vienas kitam tėra priemonė, bet niekada tikslas. Kyla klausimas, ar apskritai įmanomi kitokie santykiai? „Manau, žmonėms reikia vienas kito, jie taip sutverti. Tačiau jie taip ir neišmoko gyventi vienas su kitu“, – konstatuoja Petra. Galiausiai ji lieka viena, bet atradusi ramybę. Lengva šypsena plevena vos prieblandoje įžiūrimame jos veide. Petros veido nebedengia storas makiažo sluoksnis, plaukai neslepiami po peruku. Šiuo metu ji nevaidina jokio pasirinkto ar primesto vaidmens.
Filmo ištrauka:
