Festivalio „Kreivės“ archyvas
Kino, televizijos, teatro režisierius, scenarijų autorius, aktorius, montažo režisierius, prodiuseris, operatorius, muzikos autorius, filosofas ir provokatorius. Visais šiais žodžiais būtų galima apibūdinti Rainerį Wernerį Fassbinderį. Šis vokiečių režisierius visada stengėsi kurti geriau, greičiau ir ne taip kaip visi. Per savo trumpą, bet neįtikėtinai produktyvų gyvenimą jis sukūrė daugiau negu keturiasdešimt filmų – nuo gangsterių kino iki mokslinės fantastikos. Kol vienas filmas buvo aptarinėjamas, jis jau spėdavo nufilmuoti kitą, neleisdamas atsikvėpti kino kritikams.
Pats R. W. Fassbinderis sakė, kad tiesiog jautė nenumaldomą poreikį pasakoti istorijas. Tik jo dėmesį traukė ne sėkmės istorijos, o atstumtųjų, aukų, pralaimėtojų, kankinių bei išduotųjų gyvenimai. Žmonių, kurie nuolat priversti kovoti dėl išlikimo. Jų poelgiai, išreikštos mintys, kūno judesiai, balso tembras. Taip pat supantys daiktai: paveikslai, baldai, interjero detalės. Ne išimtis ir „Laisvojo kumščio teisė“ (Faustrecht der Freiheit / Fox and his Friends, 1975). Kamera nenutolsta nuo pagrindinių filmo herojų. Ji visada būna arti ir juos stebi.
Cirko trupėje dirbantis Foksas (pagrindinį vaidmenį atlieka pats režisierius) labai nori laimėti loterijoje, tačiau šį jo norą sunku būtų pavadinti „amerikietiškos svajonės“ siekiu. Paprasčiausiai vieną dieną netekęs darbo jis nesunkiai nugvelbia dešimt markių, kad nusipirktų loterijos bilietą, ir begalinei visų nuostabai iš tikrųjų laimi „aukso puodą“ – net 500 tūkstančių markių. Jo pažįstamų ratas akimirksniu pasikeičia, tačiau pati prabanga jam praktiškai nerūpi. Jis vaikšto apsirengęs sena odine striuke, geria alų ar pigų pūtuojantį vyną bei lankosi savo pamėgtoje gėjų užeigoje, į kurią kartais atklysta dainininkė, nuolat pamirštanti, kuriame bare pasirodo šį vakarą.
Šaltinis – cinema.de
Didžiausios kritikos juostoje sulaukia smulkioji buržuazija. Kaip žinia, aštuntajame dešimtmetyje ši socialinė grupė susilaukė ne vieno režisieriaus kritikos. Užtektų prisiminti Luiso Buñuelio siurrealistinį eskizą „Kuklus buržuazijos žavesys“ (Le charme discret de la bourgeoisie / The Discreet Charm of the Bourgeoisie, 1972). Kita vertus, būtent R. W. Fassbinderiui žavesys ne kiek nerūpi. Jis labiau linkęs parodyti jų žiaurumą bei pasiryžimą be jokių skrupulų sunaikinti bet ką, kas bet kokioje situacijoje nemoka vadovautis vien tik materialiais kriterijais.
Neišsilavinęs, bet atviras, nuoširdus bei visiškai nemokantis meluoti Foksas įsimyli rafinuotą pramonininkų šeimos atžalą. Palengva Oigenas pakeičia ankstesnius Fokso įpročius bei gyvenimo būdą. Pastarasis pradeda lankytis prabangiuose restoranuose, klausytis klasikinės muzikos, persikelia į erdvesnį butą, apstato jį senoviniais baldais, išsikabina sienas garsių paveikslų reprodukcijomis, nusiperka sportinį automobilį, o seną odinę striukę pagaliau iškeičia į kostiumą. Už visų šių veiksmų slypi akivaizdus noras manipuliuoti bei pasipelnyti. Porai apsigyvenus kartu, Foksas pradeda mokėti už viską, ko tik užsigeidžia jo meilės objektas, tačiau Oigenui to nepakanka. Kone kiekvieną dieną jis atranda vis naujų ir naujų pažeminimo bei išnaudojimo būdų.
Šaltinis – cinema.de
François Ozono gerbėjams „Laisvojo kumščio teisė“ turėtų priminti prancūzų režisieriaus filmą „Lietaus lašai ant įkaitusio akmens“ (Gouttes d’eau sur pierres brûlantes / Water Drops on Burning Rocks, 2000). Jų panašumai toli gražu nėra atsitiktiniai, nes F. Ozono filmas sukurtas pagal R. W. Fassbinderio pjesę, kurią jis parašė būdamas devyniolikos, bet taip niekada ir neperkėlė į didžiuosius ekranus. Tik jeigu F. Ozonui labiau rūpi psichologinis žaidimas, vokiečių režisieriaus filmo centre – socialinių klasių skirtumai.
Juostos pabaigoje skambanti Leonardo Coheno „Bird on Wire“ kone idealiai tinka įgarsinti vos girdimą Fokso sielos šauksmą. Verta paminėti, kad L. Cohenas buvo vienas mėgstamiausių R. W. Fassbinderio atlikėjų. Šią dainą jis netgi pasiskolino kito savo televizijos šou pavadinimui „Kaip paukštis ant vielos“ (Wie ein Vogel auf dem Draht / Like a Bird on a Wire, 1975). Iš viso melancholiškas Leonardo Coheno dainas galima išgirsti net šešiuose R. W. Fassbinderio filmuose.
Skirtingai nuo kitų to meto filmų, homoseksualumas R. W. Fassbinderio juostoje „Laisvojo kumščio teisė“ nepateikiamas kaip problema. Tiesiog pagrindiniai filmo herojai – Miunchene gyvenantys gėjai, puikiai papildantys režisieriaus kuriamą visuomenės portretų galeriją. Šiuo atveju, būti laisvam, reiškia, būti stipriam, kitaip visas gyvenimas praranda prasmę.
Filmo anonsas:
