Kadras iš S. Baradinsko filmo Betono vaikai
„Turbūt visada buvau labiau Rokas, bet kartais, kai kovoji už save, tenka kalbėti Dodiko kalba“, – sako aktorius ir atlikėjas, grupės „Abudu“ vokalistas Domantas Starkauskas. Sauliaus Baradinsko trumpametražiame filme „Betono vaikai“ jis įkūnijo Roką, nuostabaus balso vaikiną, dainuojantį mokyklos chore. Į 1997-ųjų Vilniaus mikrorajoną nukeliantis miuziklas pasakoja jautrią coming-of-age istoriją: Roką persekioja vietinė grupuotė su chuliganišku Dodiku priešakyje, mama gyvena savo gyvenimą, o paguodos suteikia tik muzika. Filme taip pat vaidina Kasparas Varanavičius, Kęstutis Cicėnas, Arūnas Sakalauskas ir Agnė Šataitė. „Betono vaikų“ pasaulinė premjera įvyko Tarptautiniame Roterdamo kino festivalyje, o Lietuvos žiūrovai šį filmą jau dabar pamatyti gali kartu su dar keturiais lietuvių kūrėjų darbais programoje „Trumpas kinas. Pasiklydę laike“.
Pagrindinį vaidmenį filme atlikęs Domantas Starkauskas pasidalijo savo vaikystės, prabėgusios Šakiuose, prisiminimais ir įspūdžiais iš miuziklo filmavimo.
Miuziklas „Betono vaikai“, kaip pats Saulius Baradinskas prisipažįsta, yra su autobiografijos prieskoniu – anuometinis Pašilaičių rajonas, ne itin saugus nepritampančiam jaunimui, tie, prie meno, amžinai bėgantys nuo pacanų, kuriems amžinai neįtinka. Suaugusieji, gyvenantys savus gyvenimus, kuriuose tu tikrai neužimi svarbiausios vietos. Kokia buvo jūsų jaunystė? Šakiuose buvo terpės tokiai kovai už save ar visgi mažo miestelio aplinka ramesnė? Buvot labiau Rokas ar Dodikas?
Manau, jau nuo ankstyvos vaikystės mane traukė menas, kažkokia mistika ir paslaptys, tai, kas dirgindavo vaizduotę. Dar truputį vėliau pajaučiau, kad noriu kažką kurti ir parodyti. Tik nuėjus į mokyklą ir jau su paauglystės užuomazgomis pradėjo ryškėti jausmas, kad „ai, mes čia visi truputį skiriamės“, ir vieni dėl tų skirtumų patiria užgauliojimų bei sulaukia įvairių komentarų. Beveik visą vaikystę turėjau ilgus plaukus, ir man tai tapo kažkokia saviraiškos forma, nors, aišku, gaudavau komentarų apie juos. Vėliau užsiėmiau įvairiausiais dalykais: šokiu, muzika, vaidyba, sportas irgi buvo labai svarbus, tad ta kova vyko beveik visada – reikėjo atstovėti tai, ką mėgsti daryti. Bet visada jaučiau, kad, nors ir žeisdavo kokie nors komentarai, – tai silpna, tai ateina iš kitų noro sumenkinti, iš baimės, ir su kiekvienu blogu žodžiu kitam jie gilina savo pačių baimę labiau save suprasti. Galbūt tuomet nesuformulavau sau tokios minties, bet tai jaučiau. Matyt supratau tai, nes kai esi vaikas, daugiau mažiau pabūni „abiejose stovyklose“, kol ieškai ir bandai suprasti, kas tu ir kas tie aplink. Turbūt visada buvau labiau Rokas, bet kartais, kai kovoji už save, tenka kalbėti Dodiko kalba, neretai tai netgi svarbu.
Nemažai šiame filme kalbama ir apie užuovėją – Roko atveju tai tampa choras, muzika. Kas jums buvo ta priebėga, ta kryptis saviraiškai? Greičiausiai kalbu apie muziką, nes turbūt ji atsirado anksčiau, nei aktorystė?
Aktorystė ir muzika atsirado labai panašiu metu. Dar visai jaunas pamėgau klausytis muzikos, gal jau kokių šešerių metų labai norėjau gauti dovanų mp3 grotuvą, kad galėčiau visur ir visada klausytis. Bet tas pirmasis saviraiškos džiaugsmo pajautimas atsirado gal kaip tik per vaidybą. Vos tik pradėjau eiti į mokyklą, ėmiau lankyti ir teatrą. Man atrodo, gerai tame jaustis padėjo tai, kad mano pirmoji mokykla turėjo gana ryškią meninę liniją, tuometinis mokyklos direktorius ir nemažai mokytojų turėjo stiprų ryšį su menu, tapyba, muzika ir teatru. Ir kai susikūrė „Varpo“ vidurinė, iš karto buvo nuspręsta, kad mokykloje turi būti teatras.
Pamenu, pradinėse klasėse nueidavau į informatikos pamoką, ir per pertraukas mokytojas leisdavo įvairiausią roko klasiką, su kuria aš jau buvau visai gerai susipažinęs, tad galėjau šį tą apie ją pakalbėti (juokiasi). Turbūt vienas svarbiausių dalykų jaunam žmogui yra pastebintis ir palaikantis suaugusysis. Ir tai, kad tokiame nedideliame miestely, kuriame augau, tokių palaikančių suaugusių žmonių sutikau tikrai daug, yra dovana. Tos užuovėjos, kuri pastebėtų tavo kryptį, tavo gabumą, ar tai būtų sporte, ar mene, ar moksle, jaunam žmogui labai reikia. Aišku, aš čia daugiau kalbu apie ankstyvesnį žmogaus etapą, bet, manau, jis ypač svarbus, kad atsirastų pamatas, kad per sunkumus nepamestum gabumų.
Jei turėtumėt galimybę pakalbėti su anuometiniu Roku ir Dodiku? Ką jiems pasakytumėt?
Pirmiausia tai nieko nesakyčiau, o pabandyčiau rasti bendrą kalbą ir leisti jiems pasipasakoti, kaip jaučiasi ir ko jie ieško, kas neramina.
Esat aktorius, vaidinta nemažai, bet visgi kokie buvo iššūkiai su „Betono vaikais“? Kai buvau filmavimo aikštelėje, visi prisipažino nėkart nedirbę prie tokio pobūdžio filmo. Kaip jums?
Sunkiausia turbūt buvo fiziškai. Nufilmuoti muštynių scenas užtruko keletą dienų, per jas abi tikrai gerai atsitrankiau (juokiasi). Teko išmokti kuo „minkščiau“ nukristi ant asfalto, įsiminti choreografiją, gerai prasileisti smūgį. Taip pat teko prisiminti ir įsilieti į dvyliktoko mąstyseną bei judėjimą, bet tai buvo labiau įdomu, nei sudėtinga.
Šiame filme atsiskleidžia ne viena linija: saviraiškos laisvė per muziką, nesaugi devyniasdešimtųjų aplinka, kova už būvį. Vis dėlto jaučiamas ir stiprus ryšys su miestu – juk taip ir būdavo: kieme praleidžiamos ištisos dienos, grupuotės turėdavo savo spotus, pagal mikrorajonus ir judėjimo ratas susidarydavo. Koks jūsų santykis su miestu? Su Šakiais, o dabar jau ir su Vilniumi?
Kol dar gyvenau Šakiuose, Vilnius labai stipriai veikė vaizduotę, aš jo nelabai pažinojau. Internete matydavau įvairius video iš koncertų, visokiausių renginių, stebėjau ten grojančias grupes, klausydavau jų muzikos. Ir gyvenant miestely atrodė kažkiek net stebuklinga tai, kad ten, Vilniuje, pastoviai vyksta renginiai ir gali visur nueit. Nemažai važinėdavau ir į Kauną, ten gaudydavau įvairius koncertus ir renginius, turėjau draugų. Vėliau, dar besimokydamas mokykloje, Vilniuje įrašinėjau savo pirmąjį albumą, kiekvieną savaitgalį po pamokų važiuodavau ten ir jausdavau kaip turistas. Atsimenu, esu kur nors senamiesty, žiūriu į gatvę, dairausi į abi puses, viskas gražu, įdomu, bet neįsivaizduoju, kur veda tas posūkis, galiu tik numanyti. Kartais pasiilgstu to Vilniaus matymo. Vėliau, kai atsikrausčiau, dar ilgai nesijaučiau kaip namuose, užtruko daug laiko, kol pradėjau jaustis jaukiai Vilniuje, kol jo dydis, vietos ir judėjimas sumažėjo ir nebeatrodė toks nerimastingai nepažįstamas.
Balandžio 10–18 dienomis programa „Trumpas kinas. Pasiklydę laike“ rodoma Vilniuje kino teatre „Pasaka“, „Skalvijos“ kino centre, Kauno kino centre „Romuva“, Klaipėdos kino teatre „Arlekinas“, Panevėžyje įsikūrusiame „Stasys Museum“, Alytaus kino centre „Dainava“ ir Gargždų kino teatre „Minija“, o nuo balandžio 20 d. bus prieinama „ŽMONĖS Cinema“ namų kino platformoje. Programą skirtinguose miestuose lydės susitikimai bei diskusijos su filmų kūrėjais.
Lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ iniciatyva „Trumpas kinas“ buvo pradėta 2019-aisiais, siekiant populiarinti trumpojo kino žanrą ir pristatyti aktualias, žiūroviškas programas kino teatrų repertuaruose. Programos „Trumpas kinas. Pasiklydę laike“ rodymą remia Lietuvos kino centras, partneris – LRT Epika.
Daugiau informacijos apie programą ir filmų seansų tvarkaraštis: www.lithuanianshorts.com
„Lithuanian Shorts“ pranešimas spaudai.