Daugeliui vyresnių filmų gerbėjų turbūt vis dar yra išlikę atsiminimai apie juodas plastikines dėžutes, kurių gausybę turėjo kiekviena šeima. VHS – namų vaizdajuosčių sistema – savo egzistenciją pradėjo 1977 metais ir gyvavo iki pat 1997-ųjų, kuomet ją nurašė ir į rinką karaliauti atėjo visagalis DVD formatas. Tačiau nors ir trumpas, vos 10 metų trukęs VHS laikmenos karaliavimas, ne tik visiškai pakeitė filmų vartotojišką kultūrą, bet ir visą kino istoriją.
Apie VHS paliktus pėdsakus kultūros istorijoje pasakoja naujas režisieriaus Josho Johnsono dokumentinis filmas „Rewind This!”. Filmo kūrėjai pakalbino kino archyvistus, vaizdajuosčių nuomos punktų atstovus, kolekcionierius, medijų ekspertus, režisierius, taip sukurdami išsamų VHS klestėjimo eros paveikslą, pilną ypač retų kadrų ir negirdėtų pasakojimų.
Kaip pasakoja J.Johnsonas, vienas iš didžiausių stimulų sukurti „Rewind This!” buvo liūdnas faktas, jog daugybė gerų filmų, net vien tik trashinių 80-ųjų veiksmo dramų, bet ir Holivudo aukso amžiaus darbų, buvo išleisti tik VHS formatu, bet niekada neperrašyti į DVD ar kitas modernias filmų laikmenas. Jūsų dėmesiui – rinktinis interviu su filmo režisieriumi J.Johnsonu.
Turbūt labiausiai mus domina klausimas, kodėl iš visų įmanomų temų, kurias gali pasirinkti sinefilas, besiruošiantis kurti dokumentinį filmą, pasirinkote VHS video laikmenas?
Dauguma mano draugų yra dideli filmų mylėtojai, todėl nuolat ieškome įdomių temų. Diskutuodamas su savo dabartiniais filmo partneriais-prodiuseriais Christopheriu ir Carolee, suvokiau, jog nėra sukurtas nei vienas filmas ar bent jau serija apie VHS laikmenų istoriją ir kaip mes atėjome iki visiškai neriboto filmų žiūrėjimo amžiaus. Todėl nusprendėme tyrinėti VHS istoriją kad užpildytume trūkstamas spragas kino istorijoje. Tos spragos – tai nebylūs klausimai kino studijoms, kurios daugumą išties gerų filmų taip ir nesugebėjo perrašyti į naujo formato laikmenas. Manėme, jog sekimas paskui VHS formato filmus bus labai įdomus dokumentacijai. Reikėjo kaip galima greičiau užfiksuoti šią dar daugelio atsimenamą, bet jau užmarštin einamą istoriją.
Ką VHS vaizdajuostės reiškė Jums?
VHS man buvo viskas. Jos davė galimybę tyrinėti pasaulį neišeinant iš namų, jos leido kontroliuoti mano tvarkaraštį įrašinėjant norimas televizijos laidas peržiūrint jas vėliau. Jos davė galimybę man pačiam kurti filmus būnant vos 7 metų. Ir, kas svarbiausia, VHS man leido žiūrėti filmą „Gremlinai 2. Nauja gauja“ („Gremlins 2: The New Batch“) daugiau nei 90 kartų per metus.
Kokie yra Jūsų mėgstamiausi VHS vaizdajuosčių viršeliai?
Man patinka daugybė, tačiau išskirčiau filmo „Mutant Hunt“ vaizdajuostės viršelį, kuris yra puikus meninis pavyzdys, leidžiantis pajausti filmo turinį jo dar nemačius. Filmo „Gang Wars“ vaizdajuostės viršelis turbūt yra pavyzdys, kurio niekuomet nepamatytume dabartiniame kino pasaulyje. Nepamirškime, jog seniau vaizdajuosčių viršeliai buvo piešiami, kol visko nepakeitė visagalis „Photoshopas“ ir nuotraukos.
Kodėl kai kurie žmonės vis dar kolekcionuoja VHS kasetes, nors tai jau seniai atgyvenusi laikmena?
Turbūt jie jaučia siekį neprarasti jaunystės ryšio su filmais ir jų žiūrėjimo būdu. Galime tai vadinti tiesiog nostalgija. Kolekcionuoti VHS laikmenas nebuvo ir tebėra nebrangus užsiėmimas, nes bent jau DVD manijos pradžioje VHS laikmenos buvo masiškai išmetamos arba parduodamos už centus. Tad kolekcionieriai jų prikaupė gausybę. Kai kurie iš jų taip pat domisi vaizdajuosčių viršeliais, kitiems kolekcionieriams VHS paveldas yra ypač svarbus žinant, jog dauguma senų filmų nėra perleisti kitu formatu.
Ar galime teigti, jog pats buvote didelis VHS laikmenų gerbėjas ir ši meilė peraugo į dokumentinį filmą?
Negaliu sakyti, kad buvau aistringas VHS video kasečių gerbėjas, gal labiau – aistringas kino mylėtojas. Man buvo įdomu patyrinėti, kaip VHS pakeitė visą filmų žiūrėjimo kultūrą. Be to, kaip minėjau, VHS laikmenos pakeitė mano gyvenimą ir šių priežasčių užteko gero dokumentinio filmo sukūrimo idėjai.
„Rewind This!” Jūsų paklausinėjote keletą VHS vaizdajuosčių kolekcionierių, filmų mėgėjų, kūrėjų, tokių kaip kad Tromą Lloydą Kaufmaną ir netgi Cassandrą Peterson, kuri įkūnijo garsiąją Elvyrą. Kaip atsirinkote žmones, kurie geriausiai atstovauja VHS istoriją?
Turėjome sąrašą žmonių, kuriuos privalėjome pakalbinti. Tie žmonės mums rekomenduodavo kitus VHS laikmenų entuziastus, pastarieji dar kitus, taip suradome išties netikėtų pašnekovų ir naujų temų. Žinoma, daug ką lėmė ir kai kurių pašnekovų prieinamumas, nes filmo lėšos nebuvo didelės, negalėjo sau leisti per daug išlaidauti kelionėms.
Kalbant apie pinigus, kaip sekėsi surinkti „Rewind This!” kūrimui reikalingas lėšas su „Kickstarter“ kampanija („Kickstarter“ – tai didžiausias meninių projektų grupinio finansavimo puslapis, padedantis menininkas surinkti lėšas savo projektams, – aut. pastaba)?
Pinigų surinkimas buvo sėkmingas, gavome apie 80 proc. visos sumos per pirmąsias kampanijos dienas.
„Rewind This!” analizuoja VHS vaizdo laikmenų istoriją nagrinėdamas tam tikrus specifinius aspektus, kaip kad karą tarp „Betamax“ ir VHS laikmenų, suaugusiųjų filmų industrijos klestėjimą, taip pat apžvelgėte režisierius, kurie kūrė filmus specialiai vaizdajuostėms. Kurią filmo dalį buvo sunkiausi išplėtoti?
Turbūt pasakojamą apie pornografijos industriją, nes tai nebuvo tas verslas, kuris buvo dokumentuojamas labai atsakingai, nemint kriminalinio šešėlio pėdsakų. Ir, svarbiausia, buvo labai sunku rasti žmonių, kurie dalyvavo šiame versle ir apie jį norėtų papasakoti viešai.
Jūsų filme gausybė retų archyvinių kadrų, tarp jų ir to meto komercinės reklamos. Kaip juos atkasėte?
Kai kuriuos archyvus buvo sunku rasti, ypač japoniškos pornografijos kadrus, esančius filme. Jų ieškodami užtrukome net 6 mėnesius. Ir jie buvo paskutinė trūkstama filmo dalis, mums teko kreiptis į japonų video kolekcionierius, kad juos gautume.
Dalis filmo „Rewind This!” taip pat skirta aptarti režisierius, kurie filmus kūrė specialiai VHS video formatui. Ypač pabrėžėte aktorės Jane Fonda aerobikos vaizdajuostes. Jūsų nuomone, kokią įtaką žiūrovams darė šie filmai?
Pirmą kartą kino istorijoje filmai buvo kuriami specialiai namams ir ypač tam tikrai auditorijai. Kiekviena mama šalyje turėjo Jane Fonda aerobikos vaizdajuostes. Tad ši idėja – jog vaizdajuostėje gali būti platinami ne tik filmai – atnešė milijoninį pelną ir pakeitė laikmenų paskirties suvokimą.
Ir pabaigai, grįžkime prie „Betamax“ ir VHS laikmenų gamintojo karo. Aštuntajame dešimtmetyje išpopuliarėjus video įrašų įrašymui į kasetes, ne viena jų gamintoja norėjo dominuoti pelningoje rinkoje. Ypač aršus karas vyko tarp VHS ir „Betamax“ laikmenų gamintojų. Pastarieji, nors ir buvo techniškai geresni nei VHS, pralaimėjo ir rinką užėmė VHS. Kodėl?
Pagrindinis VHS laikmenos pranašumas buvo ilgesnis juostos įrašymo laikas. Vartotojui buvo daug svarbiau turėti galimybę galėti į kasetę įrašyti didesnį minučių kiekį, nei video kokybė. Beje, įdomus faktas, jog paskutinis holivudinis filmas, išleistas VHS formatu, buvo 2005 metais pasirodęs režisieriaus Davido Cronenbergo filmas „Smurto istorija“ („A History of Violence“).
Filmas „Rewind This!” šį mėnesį jau buvo pristatytas pasaulio kino teatrų žiūrovams, tad telieka jo laukti Lietuvoje.