Fotografė Vytautė Ribokaitė
Šiemet antroji Vilniaus dokumentinių filmų festivalio lietuviškoji premjera – kino kūrėjos Gerdos Paliušytės filmas „Nevermore“. Jo centre – E. A. Poe namai ir muziejus, turintis bendrą sieną su Poe namais – seniausiu socialiniu būstu Baltimorėje.
„Nevermore“ tyrinėjama garsaus amerikiečių rašytojo Edgaro Allano Poe, Baltimorėje gyvenusio 1833–1835 m., legenda, sekama vaiduokliškos jo kūrybos pėdsakais populiariojoje kultūroje. „Nevermore“ užfiksuoti ne tik E. A. Poe palikimo susietos skirtingos bendruomenės ir personažai, bet ir socialiniai jų tarpusavio skirtumai.
Papasakokite plačiau apie save, kokių jau filmų sukūrėte, kur mokėtės kino meno?
Kino meno mokiausi ir mokausi savarankiškai, mano išsilavinimas – menotyros ir kultūros teorijos srities. Nors menine kūryba pradėjau užsiimti anksčiau, kartu su menininkais Jurgiu Paškevičiumi ir Gediminu G. Akstinu, pirmą filmą („Kelio filmas“) sukūriau 2015 m. Tais metais buvau pakviesta sudalyvauti XII Baltijos trienalėje, kurią rengia Šiuolaikinio meno centras.
Tai suteikė realią galimybę sukurti naują kūrinį-filmą, kurio idėja kilo studijų metais dirbant Lietuvos dailės muziejuje, Radvilų rūmuose ir kurio premjera ir įvyko trienalės metu.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Kelio filmas“ yra hibridinis meninės dokumentikos filmas apie 90-ųjų Niujorko hipohopo grupės „Onyx“ viešnagę Vilniuje. Labai džiaugiuosi, kad jau pirmą filmą kūriau su nuostabia komanda, kurioje buvo ir operatorius Audrius Kemežys, ir garso režisierius Julius Grigelionis.
Vėliau sekė kultūros studijos Amsterdamo universitete ir trumpas eksperimentinis filmas „Troškimas, kad pavyktų“ (A Desire For Things To Work, 2017) – naktinė kelionė Amsterdame įgarsinta sekso telefonu operatorių balsais. Filme „Nevermore“ vėl grįžau prie meninės dokumentikos žanro, kuris mane šiuo metu traukia labiausiai.
Kaip atsidūrėte JAV, Baltimorėje, ir kas paskatino sukurti filmą apie Edgaro Allano Poe namą ir jo kaimynystę? Kiek laiko praleidote filmuodama? Juk lietuviai Baltimorę geriau žino kaip Franko Zappos gimtinę, o ne E. A. Poe gyvenimo ir mirties miestą.
Į Baltimorę pirmą kartą atvykau studijų Amsterdame metu – rašiau baigiamąjį magistrinį darbą apie Baltimorėje filmuotą televizijos serialą „Blakė“ (The Wire) ir jo išliekamąją vertę. Studijos suteikė galimybę atvykti į Baltimorę ir Džono Hopkinso universitete pristatyti savo baigiamojo darbo idėjas.
Edgaro Allano Poe namas-muziejus – viena iš Baltimorės įžymybių, jame atsidūriau iš smalsumo, norėdama susidaryti bendrą vaizdą apie Baltimorės lankytinas vietas. Sužinojusi apie E. A. Poe namo muziejaus kaimynystę ir tai, kad muziejus turi bendrą sieną su Poe socialiniu būstų projektu – vienų iš pirmųjų tokių projektų Jungtinėse Amerikos Valstijose, pagalvojau, kad tai galėtų būti įdomiu filmo atspirties tašku. Be to, ši situacija siejosi su kultūros studijų metu tyrinėtas reiškiniais – kolonializmo istorija, kultūros istorija ir joje veikančiomis prieštaromis, JAV popkultūra. Baltimorėje filmavome apie mėnesį, tačiau lankiausi ten dažniau.
Filme minima, kad tai nėra labai saugi kaimynystė. Ar jautėtės saugiai filmuodama? Kaip vietos bendruomenė įsileido jus į savo ratą?
Filmuodami jautėmės saugiai, tačiau numanėme, kur ir kaip būti su filmavimo kamera. Įtampa mieste rasiniu, socialinės, ekonominės nelygybės pagrindu buvo jaučiama gan stipriai. Bet kartu didžioji dalis sutiktų miestiečių, net ir nusikalstamumu pasižyminčiuose rajonuose, buvo labai šilti ir draugiški.
Kokios politinės nuotaikos vyravo Poe rajone? Sąmoningai vengėte ryškių politinių temų, apsiribodama vietos klausimais, ar jie tiesiog nedominuoja vietos bendruomenės kasdienybėje.
Nevengiau politinių temų. Filme gan atvirai kalbama apie skurdą, gentrifikaciją, iš jos kylančią baimę prarasti namus, filme matoma vieta – kelių, tarpusavyje susijusių, institucijų (muziejaus ir socialinio būstų kvartalo) aplinka, taigi ji jau savaime turi politinę ir socialinę reikšmę. Kurdami filmą nusprendėme šį politinį kontekstą pabandyti perteikti kaip foną, kuriame vyksta kasdienės veiklos, pokalbiai ir susidūrimai, vienaip ar kitaip susiję su filme keliamais klausimais.
Viena vertus politinės nuotaikos Poe muziejaus ir namų kaimynystėje vyravo gan niūrios dėl mano aukščiau išvardintų problemų, prastų gyvenimo sąlygų Poe socialinių būstų kvartale, kita vertus – jautėsi stiprus bendruomeniškumas, šilti tarpusavio santykiai, noras, kad ekonominė ir politinė situacija keistųsi, rastųsi daugiau socialinės lygybės.
Ką pats E. A. Poe tuo metu veikė Baltimorėje, kaip jis ten atsidūrė, kodėl gyveno tokiame skurdžiame rajone?
E. A. Poe gyveno Baltimorėje tik kelerius metus (1833-1835) kartu su savo teta, jos dukra ir pussesere Virginija, kuri vėliau, būdama trylikos metų, tapo jo žmona. Baltimorėje kūrėsi geležinkelis ir šis rajonas buvo skirtas darbo klasei, pavyzdžiui, geležinkelio darbininkams.
Tuo metu E. A. Poe buvo labai neturtingas, o namas, kuriame gyveno penkių asmenų šeima, buvo labai mažas. Įdomu tai, kad būtent tokiose sąlygose įvyko E. A. Poe kūrybinis lūžis – čia jis parašė savo pirmąją siaubo novelę „Berenice“, viena iš jo istorijų laimėjo konkursą Baltimorės savaitraštyje. E. A. Poe pradėjo sektis komerciškai.
Kokią vietą ir reikšmę turi E. A. Poe namas vietos bendruomenei, ar daug netektų, jei jo neliktų?
Šį klausimą kėlėme ir kurdami filmą, tačiau vieno aiškaus atsakymo į jį nėra. E. A. Poe namo muziejaus ir Poe socialinių būstų kvartalo gyventojų santykis yra įvairialypis ir su niuansais.
Viena vertus E. A. Poe namas-muziejus yra kultūrinė terpė ir vieša erdvė, todėl Poe socialinio būstų kvartalas ir jame esančios gyvenamosios sąlygos ar jame vykstančios problemos taip pat yra labiau pastebimos, viešos.
Tokia situacija bendruomenei gali būti ir naudinga, t. y. lemti esamų gyvenimo sąlygų pagerėjimą, atnešti kitus teigiamus pokyčius, ir žalinga – kultūros įstaiga rajone paspartina gentrifikacijos procesus, kurie neretai gali būti grubūs ir vykti nepaisant vietos gyventojų poreikių ir problemų.
Šiuo metu nėra svarstoma, kad E. A. Poe namo muziejaus neliks, tačiau Poe socialinių būstų kvartalą planuojama nugriauti, siekiant iš esmės keisti socialinę ir ekonominę rajono situaciją.
Tarsi panašios problemos atsikartoja ir Vilniuje, kai norima nugriauti istoriškai/kultūriškai svarbius objektus dėl „miesto plėtros“ ar „saugios kaimynystės“, pavyzdžiui, Šnipiškės. Ar pavyko bendruomenei apginti Poe namus ir ar ji yra pakankamai stipri atsilaikyti prieš agresyvią miesto plėtrą?
Jau yra patvirtinta, kad Poe namai bus nugriauti ir jų vietoje pastatytas naujas kvartalas, kuriame įsikurs ir senųjų Poe namų gyventojai. Vieni iš šio investicinio plano, pavadinimu „Transform Poe“, siekių – naujuose būstuose apgyvendinti žmones iš skirtingų socialinių ir ekonominių sluoksnių, taip kuriant naujas darbo vietas, saugesnę aplinką.
Vėlgi, tikiu, kad dauguma Poe namų gyventojų neprieštarauja, kad jų esamos gyvenimo sąlygos būtų pagerintos. Čia gyvena daug šeimų su mažais vaikais, o patys būstai yra labai seni, todėl tiek jų išplanavimas, tiek, pavyzdžiui, elektros, kanalizacijos sistemos neatitinka esminių poreikių. Taigi šio atveju norisi tikėti, kad agresyvi miesto plėtra atneš ir teigiamų pokyčių, nors vietos gyventojai, deja, smarkiai tuo abejoja.
Kurdama filmą, stebėdama aplinką, joje esančias problemas mačiau jas kaip universalias, t. y. aktualias visame pasaulyje. Taigi, taip, jūsų minimi kapitalizmo sistemos padariniai matomi ir Lietuvoje.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas
