Fotografas Tautvydas Stukas
Režisierė Gerda Paliušytė pristatė savo debiutinį ilgametražį filmą „Laivas“. Istorijos centre – breiko pradininkas Lietuvoje Algirdas Stravinskas ir kruiziniame laive šokėjų ruošiamas pasirodymas jo gimimo dienos proga. Su kūrėja kalbėjome apie naująjį filmą, breiką, kultūrinio konteksto svarbą ir kūrėjų padėtį dabartinėje kultūros politikos akivaizdoje.
Algirdas Stravinskas – unikali asmenybė. Kaip jis atsidūrė tavo akiratyje ir nusprendei kurti filmą apie jį?
Su Algirdu Stravinsku susidraugavome dar gerokai prieš kylant idėjai kurti filmą. Susipažinome per bendrą draugą – menininką, kuratorių Raimundą Malašauską. Per kelerius pažinties metus mūsų su Algirdu ryšys gilėjo, išgirdau jo gyvenimo istoriją – vaikystę vaikų namuose, atsitiktinį patekimą į šokio pasaulį. Taip pat pamačiau Algirdo turimą filmuotą medžiagą iš jo vadovaujamų kolektyvų pasirodymų devintame dešimtmetyje, ji man paliko neišdildomą įspūdį. Taip po truputį dėliojosi idėjos filmui.
Tačiau galvodama apie filmą, visą laiką žinojau, kad tai nebus filmas-portretas. Ir nors Algirdo istorija tapo atspirties tašku, užmojis buvo sukurti filmą apie erų posūkį, kartų kaitą, kūrybos svarbą.
Filmo kūrėjų archyvas
Ar Algirdas lengvai sutiko dalyvauti šio filmo kūrimo procese? Ar reikėjo kažkiek įkalbinėti?
Taip sutapo, kad prasidėjus pokalbiui apie filmo kūrimą mes su Algirdu tapome praktiškai kaimynais ir mūsų bendravimas pasidarė dar betarpiškesnis. Iki pirmų filmavimo darbų praėjo nemažai laiko, nes turėjau parengti scenarijų, rasti prodiuserius, finansavimą, taigi ir Algirdui apie filmo idėją ir savo lūkesčius pasakojau iš lėto. Algirdas iš karto susidomėjo, nes jam patiko mintis, kad kažkas viena ar kita forma kalbės apie svarbiausią jo gyvenimo etapą.
2015 metais „Kelio filme“ pristatei hiphopo kultūros atstovus „Onyx“. Šiemet – filmas apie breiko šokėjus. Ar šiuos filmus jungia tam tikri elementai, istorijos tęstinumas?
„Kelio filmas“ buvo mano pirmas filmas. Vėliau sukūriau dar kelis trumpametražius, o „Laivas“ yra mano pirmasis pilnametražis. Tačiau tiesioginės sąsajos tarp pirmo darbo ir „Laivo“ nematau. Mane apskritai domina populiariosios kultūros reiškiniai, jų vieta kultūros istorijoje, santykis su socialine, politine tikrove. Turbūt esminė jungiamoji gija tarp šių dviejų filmų yra Lietuva ir Vilnius, devinto dešimtmečio istorija, kultūriniai pokyčiai, nulemti šalies išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos.
Filmo kūrėjų archyvas
O kas buvo sunkiausia kuriant „Laivą“?
Dėl apimties ir pasakojimo kompleksiškumo, tai yra kitoks projektas, nei dirbau iki šiol. Taigi reikėjo surasti tinkamą struktūrą, kuri padėtų aprėpti visumą. Kitą vertus, žinojau, kad šiuo atveju tik pilnametražis filmas ir jo biudžetas leis įgyvendinti viziją, t. y. filmo siužetą ir skirtingas dramaturgines jo dalis.
Be to, istorijos, kontekstai ir žmonės, apie kuriuos pasakojama filme, yra istoriškai komplikuoti ir emociškai jautrūs – o tai užkrauna papildomą atsakomybę. Visgi juostoje kalbama apie žmones, kurie išgyveno sovietų okupacijos siaubą, kūrė to režimo sąlygomis. Dauguma jų iki šiol yra aktyvūs, nebūtinai šokio pasaulyje, bet gyvena aktyvų visuomeninį gyvenimą.
Galbūt tai buvo pagrindiniai iššūkiai. Tikslas – pasiūlyti tam tikro praeities etapo interpretaciją, nesudarant įspūdžio, kad ji yra vienintelė ir teisinga. Autorinę interpretaciją suprantu kaip vieną iš galimų kalbėjimo būdų.
Filmo kūrėjų archyvas
Filme – kaita žinomo, nusipelniusio žmogaus gyvenime. Kaip manai, ką kultūros politikos atstovai galėtų padaryti geriau, jog tokios asmenybės kaip Algirdas neturėtų gyventi socialiniuose būstuose?
Ne kartą galvojau apie socialinę tikrovę, kurioje atsiduria arba gali atsidurti kūrėjai viename ar kitame savo gyvenimo etape, nepaisant jų kultūrinės reikšmės, įtakos, palikimo. Žvelgiant į tai, tampa akivaizdu, kad už tai atsakingos Lietuvos institucijos nepakankamai rūpinasi šalies kultūriniu paveldu ir jo kūrėjais. O kai kultūrinis palikimas nevertinamas valstybiniu lygiu, tuomet tai užduoda toną ir visuomenei.
Tada pokalbis tarp skirtingų kartų, tarpusavio supratimas vyksta daug komplikuočiau arba neįvyksta visai. Manau, kad kūrėjais Lietuvoje ir jų socialine, ekonomine gerove yra rūpinamasi labai prastai. Tačiau tai nėra vienintelis apleistas sektorius Lietuvoje.
Kiek laiko užtruko sukurti visą filmą?
Maždaug trejus su puse metų. Į tokio filmo sukūrimą įeina tiriamoji dalis, santykio su personažais užmezgimas, scenarijaus kūrimas, parengiamieji darbai, filmavimas, produkcija ir postprodukcija. Išdėsčius skirtingus kūrimo etapus paeiliui, to laiko lieka ne tiek ir daug, ypač jeigu viskas vyksta nuosekliai.
Kiek tau pačiai yra artimas breikas, galbūt teko jį šokti?
Svarbu paminėti, kad šiame filme yra daugiau šokio stilių ir variacijų negu breikas. Pats Algirdas ateina iš pramoginių-sportinių šokių pasaulio. Jo kaip šokėjo-choreografo kūrybos būdas buvo maišyti skirtingus šokių stilius tarpusavyje – disko ir džiazą, estradą ir t.t. Breikas atsirado dėl to, kad Albertas subūrė vieną pirmųjų breiko kolektyvų Lietuvoje, tačiau jis pats breiko nešoko.
Man kuriant „Laivą“ buvo svarbu, jog tai nėra šokio filmas ir kad šokis yra pasitelkiamas kaip meninė priemonė, kalbėjimo ir susikalbėjimo būdas. Kurdama neturėjau tikslo šokio vertinti profesionaliai. Mano kriterijai buvo tie, kurie buvo svarbūs filmui – tarpusavio kontaktas, kolektyviškumo ir individualumo ryšys ir skirtys, kūno kalba. Tai, kad nesu šokėja, man padėjo viską stebėti labiau nešališkai.
Po filmo kūrimo neatėjo noras užsirašyti į šokių pamokas?
Man ne, bet iš filmavimo komandos yra žmonių, kurie pradėjo lankyti gatvės šokio pamokas „Low Air“ šokio mokykloje. Šios mokyklos mokytojai ir šokėjai – svarbūs filmo veikėjai ir dalyviai.
Ko palinkėtum žiūrovui/ei, atėjusiai žiūrėti filmo?
Man patiko, kai išankstinėje premjeroje Kauno bienalėje viena iš veikėjų, buvusi Algirdo šokėja Brigita Jasiukaitienė, pasakė, kad jeigu reikėtų reziumuoti „Laivą“ vienu žodžiu, tai būtų – filmas apie tęstinumą. Manau, kad mūsų fragmentuotoje realybėje galvojimas apie tęstinumą įgauna naują reikšmę. Taigi, žiūrovams palinkėčiau tęstinumo – ir visai nesvarbu, ar kūrybinėje veikloje, ar bet kokioje kitoje.