Režisierė Lina Lužytė apie kitąmet pasirodysiantį vaidybinį filmą „Pilis“: „Pirmąkart gyvenime jaučiu, kad viskas pavyks gerai“ (interviu)

Praėjusią savaitę Vilniaus kino klasterio patalpose vyko vieni paskutinių kino kūrėjos Linos Lužytės pilnametražio vaidybinio filmo „Pilis“ („The Castle“) filmavimų. Šis filmas – Lietuvos ir Airijos koprodukcija, kurios kūrimas šią vasarą prasidėjo Dubline ir jo apylinkėse, po to persikėlė į Lietuvą. Anot režisierės ir scenarijaus autorės, juosta kino ekranuose turėtų pasirodyti kitų metų rudenį.

Kinfo.lt apsilankė L. Lužytės vaidybinio filmo „Pilis“ filmavimo aikštelėje ir jo režisierei pateikė keletą klausimų.

Lina, kaip sekasi filmavimuose? Kaip sekėsi Airijoje?

Viskas ėjosi geriau, nei tikėjausi. Dirbu su nuostabia aktore Barbora Bareikyte. Ji duoda džiazo kaip reikiant, vaidina labai jautriai, stipriai ir dinamiškai. Filme sugeba perteikti emocijų paletę – nuo džiaugsmo iki ašarų. Medžiaga labai dinamiška, nes filmavome įvairiose vietose Airijoje ir Lietuvoje: pilyje, gatvėse, prostitučių bare, bute.

Kaip apibūdintumėte, apie ką yra filmas „Pilis“?

Filme kalbama apie emigraciją, svajones ir ambicijas tų svajonių siekti. Emigracija yra kaip kontekstas, o esmė yra žmogus, drįstantis svajoti, siekiantis to, ko nori, o ne imantis tai, ką gyvenimas duoda.

Filmas yra apie tris lietuves moteris: trylikos metų dukrą Moniką, kuri yra pagrindinis personažas, mamą Jolantą, kuri yra profesionali pianistė, ir močiutę, kuri serga senatvine demensija. Jos visos persikelia gyventi į Airiją, nes mama nori pakeisti savo gyvenimą. Dukra Monika nori būti muzikos žvaigžde – ji iš tikrųjų nuostabiai dainuoja. Airija yra ta šalis, kurioje labai daug muzikos. Atrodo, kad mergaitės svajonės turėtų pradėti pildytis. Tačiau, kaip daugeliui atsitinka, jos yra nustumiamos į antrą planą, nes reikia dirbti, kad galėtum išgyventi. Taigi mama dirba, o trylikametė mergaitė, kaip visi paaugliai, yra be kompromisų. Ji nori važiuoti į pilį, į kurią ją pakviečia. Tam yra kliūčių, jai reikia pinigų. Tačiau ji daro viską, kas nuvažiuotų į pilį ir taptų muzikante.

Ką simbolizuoja pavadinime minima pilis?  

Simbolika yra gana akivaizdi. Pilis yra siekiamybė, kur mes norime nukeliauti, vieta, kur atsiradus, mūsų visas gyvenimas taps rožėmis klotas ir nuostabus. Taip pat yra Franzo Kafkos romanas „Pilis“ – pilies siekimas.

Emigracijoje labai dažnai atsitinka, kad imamasi to, ką gyvenimas tėškia – pavyzdžiui, valytojos darbo. Filmo veikėja Monika nenori būti antros rūšies žmogus. Ji nenori to, ką gyvenimas jai numeta ar į kokias aplinkybes įspraudžia.

Kaip kilo šio filmo idėja?

Nors daug keliavau ir gyvenau įvairiose vietose, niekad nevažiavau dirbti iš poreikio. Kitaip sakant, gyvenimas neprivertė. Tačiau blaškymasis ir šalies palikimas, išėjimas iš komforto zonos mane visada traukia, tai labai įdomu. Vienu metu pradėjau labai daug skaityti apie emigrantus, su jais susitikinėjau, siurbiau informaciją, kodėl jie išvažiuoja. Ekonominė priežastis yra tik viena iš šimto. Tikslingai pasirinkau, kad šio filmo personažės yra iš išsilavinusio sluoksnio – motina yra profesionali pianistė, močiutė, sunku pasakyti, kuo ji buvo anksčiau, nes dabar jai senatvinė demensija – vieną dieną jos nusprendžia išvažiuoti ir viską pakeisti. Įdomu paanalizuoti kodėl, kas jas priverčia.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai apie „stand up“ komediją

Konkrečios istorijos, kuri inspiravo, nėra. Tiesiog vieną dieną pradėjau apie tai skaityti. Tai, kad tūkstančiai žmonių išvažiavo, yra įvykis, Lietuvos ženklas. Pasakyti, kad šiuo filmu norėjosi paminklo, galbūt būtų per daug, tačiau siekiau mūsų realybę pažymėti.

Lietuviai emigruoja į įvairias šalis. Kodėl pasirinkote Airiją, o ne kitą šalį?

Labai daug bendravau su žmonėmis, kurie emigravo. Jie visi sako, kad Anglijoje per daug žmonių ir visi ganėtinai arogantiški, Švedijoje šalta, Vokietijoje – dar kažkas. Tačiau Airijoje labai faina – žmonės draugiški, viskas gerai, išskyrus tai, kad visąlaik lyja.

Kitas aspektas – finansiniai dalykai. Anglijoje dabar sunku gauti finansavimą, Airijoje taip pat, bet mums pavyko. Tai – pirmas Lietuvos ir Airijos bendros gamybos filmas.

Anglų kalba yra daug kam suprantama ir tam, kad filmą galėtume rodyti užsienyje yra daug geriau, kad jis būtų ne švedų, norvegų ar vokiečių, o anglų kalba. Be to, pati nekalbu nei švediškai, nei norvegiškai. Tikriausiai ir šiomis kalbomis kalbantį vaiką būtų sunku atrasti. Sprendimo nesigailime.

Su Gabija Jaraminaite dirbate ne pirmą kartą. Ar kurdama scenarijų žinojote, kad ji atliks motinos vaidmenį?

Taip, su Gabija dirbu visada, norėčiau dirbti ir toliau. Manau, kad ji yra reto talento aktorė. Kai pradėjau rašyti scenarijų, žinojau, kad mamos vaidmuo atiteks Gabijai. Aktorę Jūratę Onaitytę atradau pirmą kartą. Apie ją žinojau, bet niekada nedirbau. Barbora (Barbora Bareikytė – aut. past.) taip pat yra atrastas talentas.

Ar griežtai laikėtės parašyto scenarijaus?

Esu rokenrolinis žmogus. Dažnai pradedu rašyti vieną istoriją, o baigiu kita. Bet šįkart buvo labai aiškus pagrindinis personažas – trylikos metų mergaitė – ir aplinkybės. Šalies nebuvo. Istorija šiek tiek keitėsi viduje, bet esmė išliko ta pati. Visąlaik buvo trys moterys, skirtingų kartų, lietuvės ir turinčios skirtingus tikslus.

Ar filmavimo aikštelėje improvizuojate?

Labai mėgstu paruošti namų darbus, scenas surepetuoti su aktoriais, susitarti, ką mes darysime ir kaip. Atėjus į aikštelę mėgstu žinoti, ką aktoriai turi pasakyti bei jausti, ir tik tada leisti įvykti stebuklui. Kartais būna, kad, tarkime, Barbora, išmeta kažkokių dalykų, kurių scenarijuje nėra. Manau, kai esi „didelis“ režisierius, turintis šešis lagaminus pinigų, tuomet gali sau leisti improvizuoti ir džiazuoti aikštelėje. Tačiau mes gyvename truputį kitokiame pasaulyje. Pinigų kiekis limituotas, jų visuomet trūksta. Reikia labai greitai dirbti. Kad tai įvyktų, man, aktoriams, operatoriui viską būtina labai aiškiai žinoti. Todėl daug daugiau laiko ruošiamės nei filmuojame. Taip pat yra labai žavu, kai įvyksta kažkoks mažas stebuklas. Vakar ar užvakar filmavome vestuves, sustabdžius kamerą, visi toliau šoko ir dainavo.

Gal plačiau papasakotumėte apie kūrybinę komandą?

Operatorius airis – Michaelis Lavellis – yra nuostabus, puikiai sutariame. Abu turime tą pačią viziją, filmavimas vyksta labai organiškai. Jis padeda istorijai, ne „ventiliuoja“ savo kompleksus.

Focus pulleris, pliauškininkas, dailininkė – taip pat iš Airijos. Ji susidūrė su iššūkiu Lietuvoje atkurti airiškus interjerus. Kostiumų dailininkė Rūta Sakalauskaitė parinko tokius kostiumus, kad net pamiršau, kad tai yra kostiumai.

Pagrindinė kūrybinė komanda yra iš Airijos. Tokios yra koprodukcijos sąlygos: jei airiai skiria dalį pinigų, ten juos ir turime išleisti.

Didelis dėkui grimuotojai. Visi pamatę tris aktores (G. Jaraminaitę, B. Bareikytę ir J. Onaitytę – aut. past.) kartu sako: „Vau, kokios jos panašios!“. Inga sumanė Gabijos plaukus nudažyti šviesiai. Visą gyvenimą buvau blondinė ir to nemėgau, tačiau, kai išvydau tarsi iš pieno plaukusią trijulę, jos iškart tapo viena šeima.

Komanda yra nuostabi – pasiruošusi ir išmananti savo darbą, tad dirbti malonu. Jaučiu, kaip visi tiki šiuo filmu ir trindami rankas laukia premjeros. Pirmąkart gyvenime jaučiu, kad viskas pavyks gerai, tad irgi labai laukiu premjeros.

Apie emigraciją Lietuvoje yra tarsi dvi nuomonės. Viena stovykla ją smerkia, tai yra tautos skaudulys. Kiti, priešingai, džiaugiasi, kad lietuviai išvyksta, nes tokiu būdu plečia akiratį, siekia savo tikslų ir panašiai. Kai kurie yra netgi pasakę, kad tai yra geriausias dalykas, atsitikęs Lietuvai. Kokia jūsų nuomonė? Ar turite aiškią poziciją?

Esu už laisvę daryti tai, ką nori. Ar tai teisinga, ar ne, ar populiacija nuo to mažėja, ar ne – man atrodo, kad tai yra šeštas klausimas. Svarbu žmogus ir jo poreikis. Todėl aš labai džiaugiuosi dėl žmonių, kurie išvažiuoja, atranda, keliauja, gimdo vaikus kitose šalyse. Tame nematau nieko blogo. Nors skamba kiek dramatiškai, tačiau paantrinčiau, kad tai yra geriausias dalykas, atsitikęs Lietuvai. Dėl atsivėrusių sienų žmonėms atsirado galimybė rinktis. Ar jie pasirinko, ar ne – apie tai yra gyvenimas ir šis filmas. Iš tikrųjų, gyvenimas nepriverčia. Viskas priklauso nuo to, kiek turi drąsos. 

Esate sakiusi, kad klausimas, kur yra jūsų namai yra labai sunkus. Gal filmuojant šį filmą pasidarė aiškiau?

Mėtausi tarp Berlyno ir Vilniaus, bet, manau, kad dabar mėtysiuosi tarp Berlyno, Vilniaus ir Dublino (juokiasi).

Ačiū už pokalbį.