Režisierė M. Kavtaradze: filme intymumą reikėjo sukurti kitaip, nes neveikė viskas, kas veiktų pagal mūsų logiką

„Jei jo – seksualumo –  nėra, tai kaip sukurti intymumą. Man buvo iššūkis, kaip parašyti ir sukurti ryšį tarp aktorių, nes tai, kaip ir gyvenime, būtų shortcutas, juk tuomet gali daug greičiau pasijausti labai artimas. Tai ne visada yra tiesa, kartais tai būna iliuzija, o kartais – iš tikrųjų labai suartėji, ir tas intymumas atsiranda. Kuriant filmą jį reikėjo sukurti kažkaip kitaip. Neveikė viskas, kas veiktų pagal mūsų logiką“, – apie naująjį pilnametražį filmą sako režisierė Marija Kavtaradze.  

Filmo pasaulinė premjera įvyko Sandanso kino festivalyje, kuriame režisierė buvo apdovanota už geriausią režisūrą. Nuo šio penktadienio filmą gali pamatyti ir Lietuvos kino mylėtojai.

„Tu man nieko neprimeni“ – intymi meilės istorija, kurioje šiuolaikinio šokio šokėja Elena (Greta Grinevičiūtė) sutinka gestų kalbos vertėją Dovydą (Kęstutis Cicėnas). Tarp jų akimirksniu užsimezga švelnus ryšys, jis gilėja, Dovydas ir Elena ima artėti vienas prie kito ir platoniški santykiai pamažu virsta romantiniais. Kai Dovydas atskleidžia esantis aseksualus, jiedu pasiryžta savojo intymumo ieškoti drauge – atrasti savo pačių būdą kurti santykius.

Kalbamės daugiau nei savaitė prieš filmo išėjimą į kino teatrus. Jis apkeliavo pasaulį, laimėjo tikrai svarbų Sandanso festivalio apdovanojimą. Po kelionės, apdovanojimo, lengviau ar sunkiau Lietuvoje pristatyti filmą?

Iš vienos pusės tikrai lengviau, nes žmonės jau kažkiek žino ir laukia. Iš kitos pusės, ir baisu, nes jie kažko tikisi labiau.

Jau praėjo kažkiek laiko po festivalio, kokie liko atsiminimai, kaip sekėsi jame?

Šiandien supratau, kad jis buvo jau seniai, nors prisiminimai švieži. Labai patiko pats festivalis. Labai norėčiau grįžti, ypač į Screenwriters Lab. Ten labai jaučiasi, kad tai yra ne tik festivalis, bet ir bendruomenė.

Buvo režisierių, prodiuserių brunchas, tai jame tradiciškai Robertas Redfordas sako kalbą, tačiau šiemet buvo jo dukra, nes jis labai serga. Ji pasakė gražią kalbą, ir ištarė frazę: „Jis sukūrė lizdą, nors galėjo sukurti imperiją.“

Tai jaučiasi, nes ten viskas labai jauku. Programų sudarytojai labai nuoširdūs, matę visus filmus, gali viską pasakyti. Jų yra daug, didelė įvairovė visomis prasmėmis. Todėl matosi ir filmų programų įvairumas, nes kiekvienas labai daug įneša savęs. Gal kai kam tai atrodytų labai amerikietiška, bet tai taip natūralu ir jiems tai pavyksta labai nuoširdžiai.

O ką pačiai reiškia šis apdovanojimas?

Pirmiausia, tiesiog labai smagu. Tai dalykas, dėl kurio gali švęsti, džiaugtis. Dar viena proga visiems, su kuriais dirbai, padėkoti. O kartu, tai yra ir apčiuopiamai naudingas dalykas, ką gali įsirašyti į CV. Gal tai padės ir mano būsimiems filmams. Faina emocija, bet yra ir praktinė nauda.

Gyvename seksualizuotoje aplinkoje ir kuo daugiau galvojau apie filmą, tuo ši tema atrodė vis keistesnė. Įdomu, kaip tu ją atradai, kuo ji tave sudomino?

Vienas dalykų, kuris užkabino, kai pirmą kartą perskaičiau, kas yra aseksualumas, man buvo įdomu mąstyti, kaip tai turėtų būti keista, o gal kaip tik – ne. Nes irgi žiūriu iš savo perspektyvos, o gal jiems tai visiškai normalu.

Kai bendravau su aseksualiais žmonėmis, jiems užduodavau gal ir kvailų klausimų, pavyzdžiui, ar jums būna keista, kai juokauja nešvankiai, ar jus erzina tai, ir panašiai. Viena mergina amerikietė pasakė, kad jai labai patinka ir ji pati mėgsta tokius juokelius, tai jos visiškai neerzina. Tai gal čia aš pati turėjau keistesnių įsivaizdavimų, kaip viskas yra.

Bet man aseksualumas buvo įdomus būtent šioje, romantinėje, istorijoje, o ne šiaip apie tai kurti filmą. Jei būtų kitokia istorija, pavyzdžiui, apie jo darbą ar kitus dalykus, tai tema neatsiskleistų.

Pačiai buvo įdomu, kaip jiems pavyks sukurti santykius. Tai yra retai matoma tema ir mažiau girdėta orientacija. Gal daug kam bus įdomu aptarti, bet aseksualumas iš tikrųjų netampa tema. Tai yra to personažo požiūris, ir kokie yra jo poreikiai.

Manau, ne mažiau svarbu, kad ji yra seksuali ir to neslepia, tai yra lygiai tiek pat svarbu, kaip ir jo aseksualumas.

O galėjo būti atvirkščiai?

Galėjo, ir iš dalies tai būtų buvę, kaip sakau, „paprasčiau“. Iš tos pusės, kad mūsų šalyje dažniau žiūrima į moteris kaip į mažiau seksualią lytį – labiau objektyvizuojama, tačiau mažiau kalbama apie pačios moters seksualumą ir poreikius.

Man atrodė, kad kažkuria prasme mums būtų lengviau priimti aseksualią moterį. Kai skaitydavau, kas tuo metu buvo parašyta lietuviškai – gal dabar yra daugiau, – tai radau tik aseksualių merginų pasidalinimus. Turime daug įsivaizdavimų ir juokelių, kad moterims skauda galvą, o vyrai visada nori.

Su šitais įsitikinimais augau ir juos girdėjau, todėl man atrodė įdomiau, jei būtų atvirkštinis variantas. Man atrodo, kad ir personažams dėl to yra sunkiau – jai sunkiau priimti jį, ir jam save.

Ruošiantis filmo kūrimui daug teko bendrauti su aseksualiais žmonėmis?

Iš pradžių daugiausiai bendravau su užsieniečiais, nes juos radau per bendrą aseksualių žmonių forumą. Jame ir radau žmones, kurie sutiko pasidalinti savo istorijomis. Sakiau, kad reikia filmui, rašau scenarijų. Atsirado keli žmonės, su jais susirašinėjome. Nesu gyvai jų sutikusi, bendravimas buvo, galima sakyti, anoniminis.

Po to, kai filmas buvo nufilmuotas, susiradau amerikietį vaikiną iš „Tik Tok‘o“, kuris apie tai daug kalba. Parodėme jam filmą, nes norėjosi tos bendruomenės žmogaus komentaro, įspūdžio. Buvo visai baisu, galvojau, kaip priims. Pačiai kilo daug moralinių klausimų, nes jei nepriklausau tai bendruomenei, ar galiu juos reprezentuoti. Tikrai be jų konsultacijų nebūčiau drįsusi kurti.

Mane nuramino tai, kad kai klausinėjau jų, daug žmonių sakė, kad tikrai kažkam gali ir nepatikti, bet gali būti visaip. Reikėjo sau pasakyti, kad negaliu atspindėti visos bendruomenės, o kuriu tik vieną konkretų personažą. Jis gyvena Lietuvoje, yra maždaug mano metų, todėl apie jį daug žinau, galiu nuspėti, kaip jis formavosi.

Ar tikrai įmanoma toks ryšys tarp žmonių? Seksualumas kaip ir užtvirtina, kad esi su ar kažko žmogus.

Realu. Radau istorijų, kuomet arba vyras, arba moteris yra aseksualus. Seksualumo ir aseksualumo spektras yra platus, todėl gali būti įvairiai – gali būti žmogus seksualus, tačiau jo poreikiai yra mažesni, ir jis gali su tokiu žmogumi kaip Dovydas, kuriam nėra atgrasu ar bjauru, o tiesiog nereikia, būti.

Bet yra ir tokių atvejų, kai yra sunku. Man apie tai ir buvo įdomu galvoti. Jei jo – seksualumo –  nėra, tai kaip sukurti intymumą. Man buvo iššūkis, kaip parašyti ir sukurti ryšį tarp aktorių, nes tai, kaip ir gyvenime, būtų shortcutas, juk tuomet gali daug greičiau pasijausti labai artimas.

Tai ne visada yra tiesa, kartais tai būna iliuzija, o kartais – iš tikrųjų labai suartėji, ir tas intymumas atsiranda. Kuriant filmą jį reikėjo sukurti kažkaip kitaip. Neveikė viskas, kas veiktų pagal mūsų logiką.

Ryšys tarp aktorių jaučiasi ir yra labai stiprus. Kai rašei scenarijų, jau turėjai juos omenyje, ar tiesiog pasisekė abu rasti? Ir kaip pavyko tokį artimą ryšį sukurti?

Rašydama Gretą [Grinevičiūtę] jau turėjau mintyje. Ją kažkiek pažinojau, buvau mačiusi spektakliuose. Žinojau, kad Elenos personažas yra šokėja, o Greta yra profesionali šokėja ir choreografė. Tai mano mintys krypo į ją.

Kartą susitikome, ji paskaitė scenarijų, pasibandėme. Iškart jai sakiau, kad imtų vaidmenį, jei tik nori. Ji iš pradžių jaudinosi, bet tikrai norėjo.

Vyrus vaidmeniui atrinkinėjome kartu. Sakiau, kad man atskirai nėra prasmės rinktis. Žinojau, ką galiu pasikviesti, žinojau, jog jie yra gerai aktoriai, tačiau reikėjo ieškoti kartu, nes esmė – ar užsimegs tarp aktorių ryšys.

Greta klausė, iš kur žinojau, kad tarp jų užsimegs ryšys, nes pradžioje, sako, nei jo jautėme, nei ką. Tiesiog mačiau, kad bus smagu. Gal tas ryšys iš pradžių buvo draugiškas, bet per laiką, repetuojant ir pažįstant vienas kitą, tas artumas atsirado. Aišku, ir pačios scenos yra romantiškos, tai jau savaime kuria ryšį. Ir turėjome laiko, nes aktorius atsirinkau labai anksti.

Filmas nufilmuotas juosta. Ar Lietuvoje kinas gyvena taip gerai, kad juostos gali naudoti, kiek nori, ar kaip tik – reikėjo daug repetuoti ir ją taupyti?

Neturėjau jokios patirties filmuojant juosta. Tik pradėjusi rašyti scenarijų pajaučiau, kad reiktų filmuoti juosta, kad tai labai tiks. Klausiau Vytauto Katkaus, nes ji visus savo trumpametražius filmavo su juosta, kaip manai, ar nebus per brangu, per sunku? Jo atsakymas buvo – ne, čia labai gerai, nebus brangiau.

Labiausiai neįprasta buvo tai, kad reikėjo laukti – nufilmuoji, nusiunti ryškinti ir t.t. Kai kūriau pirmąjį filmą, grįžusi namo žiūrėdavau nufilmuotą medžiagą. Visai gerai, kad negalėjau to daryti, nes per daug galiu užsimąstyti arba užsimanyti kažką sumontuoti, ko tuo metu nereikia.

Aišku, streso buvo. Manau, operatoriui Laurynui Bareišai buvo dar daugiau streso. Filmuoti su juosta abiem buvo pirmas kartas.

Filme užkabino muzika. Filme yra ir daug tylos, tačiau emocijas labai gražiai paryškina muzika. Kas ją kūrė?

Kompozitoriai buvo švedai. Kaip sakau, Švedijoje kompozitorių tikrai netrūksta. (Juokiasi.) Mūsų kompozitorė palyginti neseniai kuria, gal penkerius metus, švediškiems filmams, serialams, tačiau prieš tai buvo tiesiog atlikėja.

Dalis filme esančių jos dainų yra seniau sukurtos. Ji jas jau turėjo, todėl buvo galima panaudoti. Dalį muzikos ji sukūrė ir originaliai. Jos tikras vardas yra Irya Gmeyner , o jos sceninis vardas April Snow.  

Rinkausi iš daug atlikėjų. Mūsų koprodiuseriai atsiuntė didžiulį sąrašą švedų kompozitorių, iš kurių galima būtų rinktis. Jų paklausiau, tačiau vis grįždavau prie April Snow. Ji turėjo ryškiausią stilių.  

Kiti buvo tokie – suprantu, jog jie muziką sukurtų gerai, nes kūrė daugybei filmų, tačiau labai jaustųsi, kad tai yra kino kompozitorius, kuris sukuria tai, ko reikia. O ji jau turėjo savo stilių kaip atlikėja, ir jos balsas buvo atpažįstamas.

Yra scenos, kuriose šoka kurtieji, ar tikrai tai negirdintys žmonės? Kaip sekėsi su jais dirbti, nes jie nejaučia tempo, ritmo, kaip sekėsi jiems šokti?

Visi kurtieji, išskyrus Dovydo brolį – jį vaidina aktorius, kurio tėvai kurtieji, dėl to jis moka gestų kalbą, – o visi kiti ir yra tikri kurtieji. Paauglius labai fainai susiradome per „Facebook“. Tiesiog įkėliau skelbimą. Su jais susitikome, ir po to su jais dirbo švedė choreografė, repetavo šokį, kurio filme moko Elena. Darėme daug pratimų. Daug judesių atsirado iš improvizacijos, kuriai nereikia girdėti muzikos, nes vieni kitus seka, atkartoja judesius. O vėliau tą šokį jie atlieka be muzikos, ir jiems nereikia pataikyti į ritmą, jie žino judesius, žino ritmą, taigi nebuvo problemų.

Jaunuoliai labai norėjo repetuoti, jiems buvo labai įdomu, jie labai gražiai susidraugavo su choreografe. Ji kalbėdavo angliškai, vertėja iš anglų versdavo į lietuvių gestų kalbą. Galvojau, gerai jie čia susišneka. (Šypsosi.)

Daugumą seansų bus su specialiais titrais kurtiesiems. Norime, kad kurčiųjų bendruomenė galėtų jį pažiūrėti.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas