fbpx
1 Rekomenduojame, Pokalbiai

Režisierė M. Stonytė apie filmo „Švelnūs kariai“ herojes: supratau, kad bus dar ne viena uniforma, kurią joms reikės gyvenime pasimatuoti

Marija Stonytė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

„Švelnūs kariai“ – debiutinis pilnametražis jaunosios kino kartos režisierės Marijos Stonytės filmas.

Jame trys merginos iš skirtingų Lietuvos miestų nusprendžia tapti pradinės karo tarnybos savanorėmis. Devynis mėnesius joms tenka treniruotis ir gyventi  kartu su keliais šimtais vyrų izoliuotoje karinėje bazėje. Režisierė nuo pirmųjų iki paskutinių dienų stebi herojų tarnybą kariuomenėje ir jų asmenybių virsmą.

„Kuriant „Švelnius karius“ man buvo labai svarbu išlaikyti distanciją. Kartais būti šalia merginų čia ir dabar ir jautriai fiksuoti intymius momentus, o kartais norėjosi atsitraukti ir išlaikyti erdvės ir laiko distanciją, kad galėčiau pažvelgti į jų istorijas ir jų likimus iš kitos perspektyvos, režisūriniu žvilgsniu, leidžiančius iškelti filosofinius klausimus“, – apie filmo kūrimą kalba režisierė.

Kaip sugalvojote kurti filmą: pirma kilo mintis, kad reikia kažką daryti, ar radote herojes ir tuomet sugalvojote kurti filmą apie kariuomenę? Paskutinis jūsų filmas buvo trumpametražis apie drugelius, o šis – pilnametražis debiutas. Nebuvo baisu pereiti prie pilno metro?

Kuriant dokumentinį kiną neįmanoma vieną dieną imti ir sugalvoti, jog reikia nufilmuoti kokį nors filmą. Dokumentinio kino idėjos tave susiranda pačios. Taip buvo su kiekvienu mano kurtu filmu. Kai studijų laikais gavau užduotį sukurti dokumentinį filmą, bandžiau jo idėją sugalvoti atsisėdusi kambaryje. Visos mintys atrodė negyvos, neturėjo stimulo. Tereikėjo apsižvalgyti aplinkui ir įsiklausyti – sutikau pirmojo dokumentinio filmo personažę tiesiog viduryje miesto. Kai pajuntu žmogų ir istoriją, kurią jis gali papasakoti, tuomet viskas natūraliai susidėlioja į savo vietas.

Marija Stonytė ir Giedrė Žickytė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Įvyko daug mažų atsitiktinumų, kurie mane nuvedė prie „Švelnių karių“ kūrimo. Pirmiausia, buvo atsitiktinis susitikimas mieste su filmo prodiusere Giedre Žickyte, su kuria buvau pažįstama iš anksčiau. Ji papasakojo apie merginas, kurios savanoriškai eina į nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą, ir pasiūlė su jomis supažindinti. Būtent ši pažintis ir lėmė, kad pradėjau kurtį filmą.

Susipažinau su dešimčia skirtingų merginų. Visos pasirinko nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą dėl skirtingų priežasčių, tačiau jas vienijo karinės tarnybos romantizavimas. Jos įsivaizdavo, kad tai bus didžiausias jų gyvenimo įvykis. Ir jei jos įveiks šį iššūkį, tuomet jos save supras, atras savo vietą gyvenime. Kai pajutau, kad galėsiu kalbėti bendražmogiškomis temomis, apie išsikelto iššūkio prasmę gyvenime, tuomet ir sugalvojau kurti šį filmą. 

Man niekada nebuvo baisu kurti pilnametražį filmą. Kartais nufilmuoti trumpametražį gali būti dar sudėtingiau. Pradėjus kurti filmą, kilo daug iššūkių ir daug naujų klausimų. Nufilmuotos dokumentinės medžiagos būna labai daug. Ją suvaldyti, apčiuopti, suprasti, kaip geriausiai papasakoti filmo istoriją, buvo naujas iššūkis.

Kadras iš filmo „Kalnai kalnai“

O kokį klausimą išsikėlėt pradėjusi filmuoti filmą?

Mano jau minėtą – kodėl žmogui yra taip svarbu išsikelti iššūkį ir bandyti jį įveikti. Tos merginos galėjo gyventi savo gyvenimą ir laukti, kol viskas bus paduota ant lėkštutės arba viskas susiklostys savaime. Tačiau jos norėjo įveikti save ir kažką pasiekti.

Mano ankstesnis filmas „Kalnai kalnai“ pasakojo apie moterį, kuri visą gyvenimą kopė į kalnus. Jaunystėje ji kopė į fizinius kalnus ir vedėsi su savimi tūkstančius turistų, visada judėjo į priekį, buvo ne komforto zonoje, o sulaukusi garbaus amžiaus ji vis dar ieškojo iššūkių, kuriuos galėtų įveikti.

Manau, ši tema mane lydės visą gyvenimą. Kiekviename savo filme vienu ar kitu aspektu grįžtu prie kalnų – ne fizinių, o vidinių, kuriuos žmogui reikia įveikti, ir kodėl svarbu pasirinkti vis naują kalną, didesnį už tave patį, ir bandyti jį įveikti.

Kadras iš filmo „Švelnūs kariai“

Mėgstat iššūkius ar rizikuoti? Rizikuojate ne tik kūryboje, bet ir gyvenime?

Man gyvenime labai svarbus nuotykiai, o jie neatsiranda be iššūkio. Tėvai dažnai sakydavo, kad nuo pat vaikystės net pačias nemaloniausias situacijas matydavau kaip nuotykius. Pavyzdžiui, vėlai naktį važiavome iš Kauno į Vilnių ir sugedo mūsų automobilis. Sninga, sudėtingos sąlygos, nežinome, kas galės mums padėti, o aš reaguoju: „O, geras, koks nuotykis! Kas dabar bus, kaip mes susitvarkysim?“

Visos situacijos, kuriose reikia apie save kažką naujo suprasti, man artimos. Manau, kad išoriniai – fiziniai – iššūkiai ir nuotykiai yra įdomūs, bet man norisi daugiau kalbėti apie vidinius iššūkius, nuotykius, kurie paskatina mano ar personažų vidinius pokyčius.

Filmo „Švelnūs kariai“ pristatymas
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Pati ar atlikote karinę tarnybą, o jei nei, ar jai ryžtumėtės?

Labai svarbu ieškoti savų iššūkių, ir jie gali būti įvairių formų. Vienam žmogui tai bus karinė tarnyba, o man – pilnametražio filmo kūrimas. Žmogus turi pats pajusti, į kokią kovą jis turi eiti ir ką nori atrasti.

Šio filmo kūrimo metu stengėmės sąžiningai išbūti kartu su mūsų personažais jų sunkiose momentuose ar laimėjimuose, todėl praktiškai patys praėjome karinę tarnybą. Visur, kur buvo mūsų kariai, buvome kartu – šaltą žiemą ėjome į žygį, visą dieną kartu lakstydavome poligone.

Mūsų komanda buvo nedidelė – aš, operatorius ir garso režisierius. Kai kariai tempdavo savo sunkias karines kuprines su amunicija, aš ant pečių tempdavau milžinišką kuprinę su objektyvais, o operatorius nešdavosi savo sunkią kamerą, garso režisierius – garso įrašymo įrangą. Atrodo, kad mes irgi fiziškai imitavome karius.

Kadras iš filmo „Švelnūs kariai“

Tai taip devynis mėnesius ir praleidote kartu su visa merginų grupe?

Galima sakyti, kad taip. Žinoma, negalėjome būti visą parą. Turėjome tikslingai suprasti, kada filmuoti, o kada atsitraukti. Kuriant „Švelnius karius“ man buvo labai svarbu išlaikyti distanciją. Kartais būti šalia merginų čia ir dabar ir jautriai fiksuoti intymius momentus, o kartais norėjosi atsitraukti ir išlaikyti erdvės ir laiko distanciją, kad galėčiau pažvelgti į jų istorijas ir jų likimus iš kitos perspektyvos, režisūriniu žvilgsniu, leidžiančius iškelti filosofinius klausimus.

Todėl tarp filmavimų buvo svarbu padaryti pertrauką. Joms baigus karinę tarnybą, grįžti į jų gyvenimą praėjus nemažai laiko, bent vieneriems metams, ir tada pažiūrėti, kaip jas pakeitė karinė patirtis, ką jos atrado, ar buvo prasmingas pasirinktas iššūkis.

Kadras iš filmo „Švelnūs kariai“

Filme matome momentų, kada herojės pasirodo silpnos. Koks buvo jų santykis su jumis ir ar lengvai įsileido į savo pasaulį ir leidosi filmuojamos įvairiose situacijose?

Kiekvieną kartą, kai pasirenku žmones, kuriuos noriu filmuoti, su jais atvirai kalbuosi, kaip atrodys procesas. Žmogus gali įvertinti, ar tam yra pasiruošęs, ar nori būti matomas ir džiugiais, ir silpnumo momentais. Įvyksta abipusis susitarimas.

Visada žinojau, kad tai, ką rodysiu savo filmuose, bus autentiška realybė ir nebandysiu vieną ar kitą emociją paaštrinti, būsiu tyli stebėtoja. Jei žmogus su tuo sutinka, tuomet kartu leidžiamės į kelionę.

Pradžioje joms tikriausiai atrodė, kad tai bus lyg žurnalistinio reportažo kūrimas – ateisime, paimsime interviu ir išvažiuosime. Ne, buvome it musė ant sienos, kaip sako dokumentikos kūrėjai: ir buityje, ir nuobodulyje išbuvome kartu. Buvome šalia, nebandėme įsiterpti ar pakeisti jų gyvenimo.

Kadras iš filmo „Švelnūs kariai“

O jos jau matė filmą ar pirmą kartą pamatė per „Scanoramos“ uždarymą? Kokia buvo jų reakcija? Gal rodėte joms anksčiau dar montuojant?

Iš tikrųjų prieš premjerą nenorėjau joms rodyti filmo, nes viena yra žiūrėti per kompiuterį, o kita – būti kino salėje, žiūrėti į save dideliame ekrane ir jausti, kaip kino žiūrovai jas pamato, kaip juokiasi šmaikščiuose momentuose, kaip nuščiūvą jautriose filmo vietose.

Dėl to, kad žiūrovai filmą priėmė jautriai ir atviromis širdimis, reagavo į kiekvieną sceną ar momentą, mano filmo herojės pasijuto priimtos ir suprastos. Visos herojės pozityviai atsiliepė apie filmą.

Filmas prasideda su didelėmis jų viltimis ir juntamu nekantrumu, jos užsibrėžusios siekti savo iššūkių, tačiau išeina taip, kad jų svajonės tarsi žlunga. Ar tikrai?

Nemanau, jog tai, kad ne kiekvienai tiko kario profesija ir kad ne visos pasirinko šį kelią, yra negatyvus dalykas. Taip, tarnyba kariuomenė nesuteikė visų atsakymų. Jos įveikė tuos 9-is mėnesius, bet tai nereiškia, kad baigėsi jų gyvenimo iššūkiai ir viskas dabar bus lengva ir paprasta.

Audrius Stonys ir Marija Stonytė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Jos supranta, kad gyvenimas yra daug sudėtingesnis ir iššūkių bei įvairių nenuspėjamų situacijų bus ne viena. Kiekvieną kartą joms iš naujo reikės kopti į kalną, vėl atrasti ir suprasti save, ieškoti naujų sprendimų ir ieškoti kario savyje. Net jei jos ir nebus apsivilkusios kario uniformos. Gyvenime vis vien reikės ieškoti vidinės stiprybės.

Stebėdama jų istorijų atomazgas, supratau, kad bus dar ne viena uniforma, kurią joms reikės gyvenime pasimatuoti – ar tai bus baristos rūbas ar koks kitas. Taip pat reikės prisiimti gyvenime tam tikrą rolę – būti žmona ar mama. Visur reikės savyje ieškoti stiprybės, kad savo brandos kelyje galėtų žengtų žingsnį į priekį.

Buvo sunku ar lengva gauti leidimą filmuoti kariuomenėje? Tikriausiai ir jiems kilo klausimų, ko čia jūs norite ir kas čia prašosi.

Kariuomenė yra griežtai saugoma erdvė, todėl gauti leidimus filmuoti buvo ilgas procesas. Rodėme savo ankstesnius filmus, kalbėjome, kad šis nebus kariuomenės reklama ar antireklama, o jis palies žmogiškąsias temas, mūsų dėmesio centre bus žmonės ir jų istorijos.

Kadras iš filmo „Švelnūs kariai“

Ilgai ir nuosekliai tai pasakojome ir gavome Krašto apsaugos ministerijos leidimą. Laikėmės savo žodžio, jie mumis tikėjo, vyko abipusis bendradarbiavimas. Tikrai esu dėkinga už suteiktą laisvę būti šalia karių, praleisti su jais daug laiko, kartais net nakvoti kareivinėse.

O kaip pati organizacija pasirodė iš vidaus? Pagalvojus, menas ir kariuomenė – visiškai nesuderami dalykai. Menas – laisvė, o kariuomenė – griežta tvarka ir reglamentas.

Funkcionuoja ji gerai, viduje galioja kariuomenės hierarchija. Kiekvienas turi aiškią funkciją ir rolę. Pradžioje, kai tik atsidūrėme kareivinėse, buvo sunku susigaudyti, kas už ką atsakingas, į ką kreiptis vienu, o į ką kitu klausimu. Ilgainiui perpratome sistemą. Tuomet pasidarė lengviau bendrauti ir atsidurti ten, kur reikia.

Kažkuriuo atžvilgiu tokia hierarchija man nebuvo svetima. Turiu nemažai patirties vaidybinio kino aikštelėje. Joje visi turi užimti konkrečią rolę ir žinoti, ką daro, ir nesikišti į kitų darbą. Pamačiau tam tikrą bendrumą tarp kino aikštelės ir kariuomenės.

Kadras iš filmo „Švelnūs kariai“

Jos struktūra yra labai kieta, daugybę metų funkcionuojanti ir nesikeičianti. Tai stipriai pajutau. Kariai pasakojo, kad gali grįžti į Ruklą po dešimties metų ir viskas yra identiška, tik veidai kiti.

Kaip jums atrodo, kaip kariuomenė vertina moteris, kurios renkasi tarnybą joje? Ar jas vertina kaip silpnesnes, ar jos yra lygiavertės vyrams?

Manau, kariuomenė ir jos atstovai būtų paskutiniai, kurie nustebtų, jog į ją eina moterys. Jiems tai yra visiškai suprantama ir normalu. Vieniems nuolatinė privalomoji pradinė karo tarnyba būna profesijos kariuomenėje pradžia, kitiems – 9-nių mėnesių iššūkis, kuris parodo, kad šitas kelias yra ne jiems. Visi individualia išgyveną tą žingsnį, aš jokios atskirties nematau.

Merginos dalinosi, kad pirmą savaitę vaikinai kariuomenėje jaučia pareigą būti džentelmenais. Atidaro duris ar panašiai. Po pirmos savaitės visa tai greitai pranyksta, nes visi atsiduria ne komforto zonoje, turi daug iššūkių. Jų akivaizdoje asmeniškumai ar atskirtis tarp merginų ir vaikinų išnyksta. Visi bando įveikti misijas, išbūti ir įveikti iškilusius iššūkius.

Giedrė Žickytė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Jūsų filmuose galima pastebėti nemažai švelnumo, šiame – nufilmuota į patalpą įskridusi zylė. Ji yra tarsi atsvara griežtam ir grubiam kareivinių pasauliui. Sąmoningai siekiate švelnumo ir kietumo balanso?

Tai, ką matome filmuose, dažnai būna didelis pačių autorių atspindys, kaip jis mato pasaulį. Man gamtos sutvėrimai organiškai įsiterpia kariuomenės fone. Jie kalba apie vidinę laisvę, o man gyvenime labai svarbus yra vidinės laisvės pojūtis. Galbūt dėl to ir atkreipiau į juos dėmesį ir šis epizodas atsirado filme.

Filmo pavadinimas yra „Švelnūs kariai“, ne švelnios karės. Švelnumas man jokiu būdu nesisieja tik su moterimis. Daugiau kalbu apie bendražmogišką švelnumą, švelnumą kaip žmogiškumą.

Marija Stonytė ir Aistė Stonytė
Fotografė Vytautė Ribokaitė

Norėjosi, kad uniforma ne suvienodintų žmones, o kad kameros objektyvas atskleistų kiekvieno unikalumą ir individualumą. Kad pamatytume ne vienodą kariuomenės veidą, o herojų asmenybių įvairias spalvas: linksmas, liūdnas, pavargusias, nuobodžiaujančias – visą skalę emocijų. Man švelnumas ir švelnus žvilgsnis į kares padėjo jose tai pastebėti.

O ką pati atradote kurdama ar jau sukūrusi „Švelnius karius“?

Daug ką. Sunku pasakyti vieną dalyką. Galbūt dar tiksliau įsivardinau temą, kuri man yra labai svarbi –kad svarbūs vidiniai kalnai, kuriuos žmogus turi įveikti.  

Taip pat supratau, kad mane labai domina herojių moterų istorijos. Anksčiau tos tendencijos nepastebėjau. Tikriausiai geriausiai galiu susitapatinti su herojėmis moterimis, dėl to jos ir atsiranda mano dokumentiniuose filmuose. Žinoma, taip visada nebus, nors tendenciją atradau kurdama šį filmą.

„Švelnių karių“ kūrimas įkvėpė naujiems filmams, naujoms idėjoms, drąsesnėms vizualinės formos paieškoms. Šiuo metu yra trys filmai, kurių idėjas vystau, o vieną ilgametražį jau ir filmuoju.

Jei ne paslaptis, apie ką jis?

Darbinis filmo pavadinimas yra „Lietuviška Bolivudo svajonė“. Jame seku lietuvės merginos iš Klaipėdos kelionę į Indiją, siekiant savo svajonės tapti Bolivudo filmų šokėja.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas

LKC
Komentarai

Esu „KINFO“ redaktorius ir kitų darbų darbelių darytojas. Į „KINFO“ komandą patekau netikėtai, tad būnant „KINFO“ komandoje netikėtumų ir nuotykių netrūksta. Smagu, kad „KINFO“ sudaro galimybę tobulėti, sutikti naujų įdomių žmonių bei progą prisidėti prie lietuviško kino sklaidos. Kinas, anksčiau buvęs interesų periferijoje, tapo itin svarbia gyvenimo dalimi, be kurios būtų nemiela gyventi.