Foto – Jorigė Kuzmaitė
Garsaus avangardinio kino režisieriaus Jono Meko dukra Oona Mekas nebe pirmą kartą vieši Lietuvoje. Po truputį mokosi lietuvių kalbos ir atvykusi šiemet pristatė savo pirmą trumpametražį filmą pavadinimu „Mieguistas vyras“ (The Sleepy Man).
Vos 25 minučių trukmės juosta mus nukelia į nežinomą realybę, kurioje pagrindinė herojė Judita dirba nuobodų ir bukinamą darbą kažkokioje kompanijoje. Vieną vakarą grįždama iš darbo ji prie savo slenksčio randa miegantį vyrą. Juo labai susidomėjusi įsitempia vidun ir bando sukurti jam malonią atmosferą. Filmas pasakoja apie labai vienišą moterį, kuri suradusi nors menkutę galimybę būti su žmogumi, ja naudojasi.
Filmas sukurtas remiantis Jonathano Lethemo istorija (short-story) „Mieguisti žmonės“ (Sleepy People). Autorius yra garsus Amerikos rašytojas, jo romanai ir novelės dažniausiai patupdomos į mokslinės fantastikos ar detektyvo žanrų lentynėles.
Oona Mekas, pristačiusi filmą „Pasakos“ kino teatre, į klausimą, kas galėtų būti mieguisti žmonės atsakė, jog nežino ir dažniausiai žiūrovas turėtų susigalvoti atsakymus pats – toks filmo žiūrėjimo malonumas. Jie gali būti bet kas ir tai yra įdomiausia. Išlieka galimybė daugybei interpretacijų.
Festivaliui „Kino pavasaris“ baigiantis siūlome pokalbį su jauna režisiere Oona Mekas: apie jos filmą, ateities planus ir šį tą daugiau.
Šiek tiek ieškojau internete informacijos ir atradau labai nemažai trumpametražių filmų, besiremiančių Jonathano Lethemo istorija „Mieguisti žmonės“. Kodėl, jūsų nuomone, autoriai nusprendžia ekranizuoti šią istoriją? Ir kodėl Jūs pati pasirinkote ją ekranizuoti?
Jonathanas Lethemas yra vienas mėgstamiausių mano rašytojų. Susisiekiau su juo prašydama leisti man parašyti scenarijų, tačiau remiantis visai kita knyga. Ji kur kas ilgesnė nei „Mieguisti žmonės“, tačiau, mano nelaimei, autorius pranešė, jog tas romanas, kurį labai norėjau ekranizuoti, jau buvo pagriebtas kažkokios didelės kino kompanijos. Buvau labai nusivylusi, tačiau Jonathanas pasiūlė man išsirinkti vieną novelę iš jo rinkinio „Įvairios istorijos“. Mano labai trokštama istorija, kuri jau buvo užimta, pasakojo apie labai stiprią moterį, todėl rinkdamasi iš novelių norėjau kažko labai panašaus. Man labai patinka šio autoriaus stilius, tačiau daugelis istorijų pasakoja apie vyriškus personažus, o „Mieguisti žmonės“ buvo išskirtinė istorija tuom, jog joje pagrindinė veikėja buvo moteris. Aš labai norėjau stipraus moteriško personažo savo pačiam pirmam filmui. Parašiusi scenarijų išsiunčiu Jonathanui Lethamui įvertinti ir jam jis patiko. Jaučiausi labai gerai dėl to, kad autorius suteikė mano scenarijui palaiminimą.
Tiesą sakant, nežinau, kodėl kiti režisieriai pasirenka šią novelę. Jonathanas Lethemas yra parašęs daugybę įdomių istorijų. Pažiūrėjau tuos filmus, kuriuos minėjote, tuomet, kai jau baigiau savo scenarijų ir turėjau labai rimtų idėjų kaip tiksliai filmuoti savąjį filmą. Nenorėjau, kad man padarytų įtaką kiti darbai. Vienas iš tų filmų, kuriuos žiūrėjau, buvo kinematografiją studijuojančio studento, o kitas pasirodė labai mėgėjiškas. Aš norėjau sukurti filmą, kuris galėtų būti rodomas žiūrovams kino teatruose, festivaliuose. Norėjau, kad jį priimtų kaip filmą. Keista, nes žinau nemažai žmonių, kurie yra pasirinkę vieną iš Lethamo istorijų savo filmui, tačiau nei vienas tų filmų neatsidūrė internete. (juokiasi) Bet vien idėja, kad nemažai žmonių pasirinko šią istoriją ir stengėsi ją paversti filmu mano atrodo puiki, dėl to labai džiaugiuosi. Kiekvienas gali parodyti savo variantą ir kaip jis įsivaizduoja filmą pagal šią istoriją.
Supratau, jog scenarijų savo filmui rašėte pati. Tuomet kyla klausimas: kodėl pasirinkote kiną? Kodėl ne literatūrą? Ar dizainą?
Tiesą sakant, dešimt metų dirbau grafikos dizainere. Bet ši specialybė man nepasirodė kūrybiška. Nebuvau susidomėjusi, „užsivežusi“ šia kryptimi, tai buvo tik darbas. Žinoma, žinau žmonių, kurie gali grafinį dizainą paversti tikru menu, tačiau man tai pasirodė kiek per daug komercializuota, jaučiausi kūrybiškai „užsitrigusi“.
Užaugau su kinu, visuomet jį mėgau, vidurinėje mokykloje norėjau būti režisiere. Kai pradėjau dirbti aktore, galiausiai pasiekiau tokią būseną, kai žiūrėdama spektalį ar filmą, noriu išeiti viduryje veiksmo, nes nesuprantu, kodėl vieną ar kitą sceną režisierius sugalvojo kurti būtent šitaip. Tada pagalvojau, kad man reikėtų pačiai pradėti režisuoti. Galvoje turiu daug idėjų, todėl savęs klausiau: kodėl gi man jų neįgyvendinus? Norėjau ne tik dalyvauti filmo kūrimo procese kaip aktorė, tačiau ir jį kurti. Aktorės darbas kūrybiškas, tačiau esi kiek apribotas, o man ribos nelabai patinka. Man patinka kontroliuoti tai, kas vyksta. Būdama tokioje pozicijoje taip pat prisiimtu didžiulę atsakomybę. Mano filmas yra mano atsakomybė: pavyzdžiui, jei kažkam filmas nepatiko, nesvarbu, tai jukmano filmas. Aš daug galvoju apie savo komandą. Ir jeigu nebūčiau turėjusi nuostabios komandos, šio filmo nebūtų ir nebūtų kuo didžiuotis.
Kodėl pati pasirinkote vaidinti pagrindinį vaidmenį?
Iš pat pradžių turėjau galvoje visai kitą žmogų, tikrai nerašiau scenarijaus sau. Norėjau tik režisuoti. Moteris, kurios prašiau, kad vaidintų filme, yra aktorė ir režierė Miranda July. Ji kuria nepriklausomą kiną ir kartu vaidina savo sukurtuose filmuose. Kai pabaigiau rašyti scenarijų, iš karto pagalvojau apie ją, parašiau elektroninį laišką, tačiau ji atsakė, jog vaidina tik savo režisuojamuose filmuose. Tuomet ji maloniai pasiūlė man pačiai vaidinti. Pagalvojau, jog tokia nuostabi moteris ir kūrėja pasiūlė man vadinti pačiai, kodėl gi ne?
Tai buvo daug lengviau nei rengti aktorių atranką, bet kartu sukuria tam tikrų nepatogumų. Nuolatos reikia galvoti apie du dalykus: arba vaidybą, arba režisūrą ir tai labai vargina, kartais sunku greitai išjungti vieną ar kitą būseną ir persiorientuoti į kitą.
Kuo skiriasi jūsų ir jūsų tėvo požiūriai į kiną?
Pagrindinis skirtumas yra tas, jog mano tėvas nekuria naratyvinių filmų. Prieš keletą metų jis sukūrė, kaip pats juokaudamas sako, pirmąjį filmą, kuriame galime rasti naratyvą – „Bemiegių naktų istorijos“ (Sleepless Nights Stories). Jis pasakoja istoriją, tačiau tai nėra tipinis pasakojimo būdas. Nesvarbu koks keistas ir atipiškas yra mano filmas, jis vis tiek talpina savyje tipinį naratyvą, įprastą pasakojimo būdą. Aš netgi turėjau scenarijų, o mano tėvas niekuomet neturi scenarijų. Taip pat ir su aktoriais – tėvas niekuomet jų nesamdo, o aš savo filme jų turėjau gana daug. Kaip aktorė aš mėgstu improvizuoti, bet taip pat labai mėgstu scenarijų. Aktoriai, vaidinantys žodžiais, yra kažkas ypatingo. Kiekvienas aktorius tuos pačius žodžius išreikš kitaip – liepk 50-čiai skirtingų aktorių perskaityti tą patį scenarijų ir turėsi 50 skirtingų pasirodymų.
Mano tėvas daro viską pats – jis ir jo kamera. O aš turėjau didelę komandą, dirbau su žmonėmis, mano kūrybos procesas buvo atliktas bendradarbiaujant.
Vaikystėje mes žiūrėdavome daugybę filmų ir tikrai nėra taip, jog tai buvo tik nepriklausomas kinas. Vieną savaitę žiūrėdavome visus Bruce Lee filmus, o kitą – visus Jackie Chano filmus. Žiūrėjome kartu su tėvu, todėl tikrai ir jis, ir aš mėgstame tradicinio naratyvo filmus. Skirtumas tik tas, jog aš kuriu tokius, o jis ne.
Šią vasarą filmavotės naujajame Igno Jonyno filme „Lošėjas“. Gal galėtumėte papasakoti daugiau apie šį filmą? Koks jūsų personažas? Apie ką filmas? Kada galėtumėme tikėtis jo premjeros?
Tiesą sakant, pati nežinau, kada jis turėtų pasirodyti. Labai tikiuosi, jog šį rudenį.
Filmavimasis Lietuvoje buvo nuostabi patirtis. Tam tikra prasme, netgi pakeitė mano gyvenimą. Praleidau Lietuvoje beveik tris mėnesius, o to dar nebuvau dariusi. Galėjau pasimatyti su savo giminaičiais, praleisti daugiau laiko pačioje šalyje, ją labiau pažinti. Asmeniškai man tai buvo labai svarbu.
O ši patirtis kaip aktorei buvo vienas didžiausių iššūkių. Turėjau kalbėti lietuviškai, todėl dar prieš atvykstant filmuotis daug laiko praleidau mokydamasi lietuvių kalbos. Filmuojant turėjau mokytoją, kuri man padėjo sušvelninti akcentą. Turėjome scenarijų ir dėl to galėjau išmokti taisyklingai tarti žodžius. Jei tai būtų filmas, kuriame būtų reikėję improvizuoti, niekuomet nebūčiau galėjusi filmuotis. Scenarijus man padėjo suprasti, ką sako žmonės, kiekvieną eilutę, nebuvo taip lyg kalbėčiau tai, ko nesuprantu. Buvo labai sunku: reikėjo ir vaidinti, ir dar mąstyti apie tai, ką turėsiu pasakyti ir kaip tai pasakysiu. Lietuvių kalba tokia sunki, aš dar vis mokausi, esu procese, o todėl dar turiu smarkiai mąstyti apie patį kalbos vartojimą.
Pats vaidmuo buvo puikus man kaip aktorei. Labai sunku rasti prasmingą vaidmenį jaunai aktorei, dažniausiai Amerikoje siūlo vaidinti romantinėse komedijose. Žinoma, tokie vaidmenys suranda savo žiūrovą, ir aš nesakau, jog jie blogi. Bet aš norėčiau kitokių vaidmenų ir Igno Jonyno filme radau tokį vaidmenį. Moteris, kurią aš vaidinu filme, pasiekė savo gyvenimo kryžkelę, jai reikia priimti daug svarbių sprendimų. Filmo pavadinimas – „Lošėjas“, taigi jis nurodo į „žaidžiančius“ arba „lošiančius“ savo gyvenime: yra daugybė rizikos, galimybių, kurios yra pavojingos. Visame filme jaučiamas pavojaus skonis. Šiame gyvenimo etape pagrindinė herojė turi labai daug spręsti, priimti sprendimus, kurie gali daryti įtaką jos ateičiai. Jis netgi yra priversta pasirinkti, o kai sprendimai daromi neapgalvojant, visuomet gali smarkiai suklysti.
„Kino pavasaryje“ šiemet pristatomas Harmony Korine’o naujausias filmas „Laukinės atostogos“. Esu skaičiusi, jog jūsų tėvas ir šis režisierius yra geri draugai. Gal pati galėtumėte pakomentuoti jo kūrybą? Jei nematėte naujojo filmo, tai galbūt turite susidariusi nuomonę apie jį kaip apie režisierių?
Naujojo filmo dar nemačiau, o mano požiūris į šį režisierių labai priklauso nuo tam tikro jo filmo apie kurį kalbame. Yra filmų, kurie man nepatinka, o kai kurie patinka. Vienas pirmųjų jo filmų „Gummo“ mane labai sukrėtė. Negalėčiau pasakyti, kad jis man patiko, ar nepatiko. Tiesiog paliko didžiulį įspūdį.
Jis turi savitą būdą manipuliuoti žmonėmis. Tarsi jis glostytų katę prieš plauką ir jinai pyktų. Jis tarsi žino, kad tai blogas dalykas, tačiau vis tiek taip elgiasi. Negaliu pasakyti, ar jis tai daro dėl to, jog mano, kad tai smagu, ar dėl to, kad tai tiesiog būdas papasakoti istoriją. Kartais atrodo tarsi jis šaipytųsi. Nepažįstu jo taip gerai, kad žinočiau. Tiesą sakant, nėra netgi labai svarbu, dėl to, kad rezultatas gaunasi vienodas – filmai, kurie erzina žiūrovą, iš jo šaiposi, tarsi baksnoja.
Nesvarbu, ar tai nepriklausomas, į meną orientuotas filmas, esu šiek tiek pavargusi nuo merginų maudymosi kostiumėliuose. Yra tiek daug dalykų, kuriuos galima būtų rodyti, apie kuriuos galima būtų kalbėti, todėl man atrodo, kad šiam režisieriui šis filmas – žingsnis atgal. Galbūt šiam mano požiūriui daro įtaką tai, kad aš esu šiek tiek feministinė. Atrodo, kad tos merginos tiesiog verčiamos daiktais, objektais. Tarp pastangos parodyti moterų įdaiktinimo problemą ir paties įdaiktinimo yra labai plonytė linija, kurią lengva peržengti ir tai dažnai atsitinka. Pavyzdžiui, mano filme yra sekso scena, tačiau moteris nenusirengia ir, manau, jog drabužių nusimetimas kai kada nepasitarnauja istorijai ir nieko naujo nepasako.
Kartais nesuprantu, ar Korine’as stengiasi kažką pasakyti savo filmais ar tiesiog šaiposi ir viską supranta kaip vieną didelį juoką. Man nepatinka, kai manimi manipuliuojama. Žinoma, visi filmai yra manipuliatyvūs, tačiau Korine’o manipuliacija atrodo esanti dar aukštesniame lygmenyje. Kartu jo filmai labai unikalūs ir išsiskiriantys. Tiek tikrai galiu pasakyti.
Kokie jūsų ateities planai? Ar turite kokį naują filmą mintyje?
Šiuo metu galvoju apie ilgametražį filmą. Jis turėtų būti kiek kitoks nei „Mieguistas vyras“, gal kiek labiau prieinamesnis ir suprantamesnis žiūrovui, žiūroviškesnis. Scenarijus pasakoja apie moterį, kuri ką tik išėjo iš kalėjimo ir daugelį metų nematė savo dukters. Tai istorija apie tris moteris: pagrindinę veikėją, jos motiną ir jos dukterį. Trys moterų kartos ir kaip jos grumiasi su gyvenimu. Aš turbūt esu didesnė feministė nei kad galvojau esanti dėl to, kad manau, jog svarbu kurti filmus apie stiprias moteris. Visuomet stengiuosi rasti kuo daugiau moterų savo komandai. Labai svarbu leisti moterims pasakoti istorijas taip, kaip jos nori. Jei komandoje yra daug vyrų, jie visuomet padarys didelę įtaką. Tai nebūtinai yra blogai, tačiau noriu suteikti ir moterims galimybę.
Kalbėjosi Kristina Tamelytė