Naujausias Šarūno Barto filmas „Apsilankymas namuose“ pasakoja apie jauną merginą Simoną, kuri grįžta į gimtąjį kaimą aplankyti mirštančios močiutės. Namuose ji susiduria su skaudžia realybe paženklinta tėvų alkoholizmo, skurdo, smurto ir tarpusavio barnių.
Filmo pasaulinė premjera įvyko Tarptautinio Roterdamo kino festivalio (IFFR) konkursinėje programoje Big Screen, kur kūrinys sulaukė didelio žiūrovų ir kritikų dėmesio.
Filmo anonsas:
Šarūno Barto ankstesnis filmas „Sutemose“ buvo atrinktas į 2020 m. Kanų kino festivalio pagrindinę programą, tačiau dėl pandemijos festivalis neįvyko.
Netrukus po to, 2021 m., Šarūno Barto gyvenimą sukrėtė skaudi netektis – žuvo jo vyresnioji dukra Ina Marija Bartaitė.
Tuo metu jau vyko filmo „Apsilankymo namuose“, tuomet dar turėjusio darbinį pavadinimą „Bastūnai“, gamybos darbai. Filme Ina Marija turėjo atlikti pagrindinį vaidmenį. Filmavimai darbai nutrūko, grupė buvo morališkai sužlugdyta, o režisierius krito į gilią depresiją.
Kurį laiką buvo manoma, kad „Bastūnai“ dienos šviesos neišvys niekada.
Visgi po ilgo ir skausmingo laikotarpio režisierius sugrįžo prie darbo – filmas buvo pradėtas iš naujo ir virto „Apsilankymu namuose“. Naujai suburtoje aktorių komandoje pagrindinį vaidmenį atliko Neringa Puidokaitė, kartu su Rima Paškauskaite, Rolandu Junevičiumi ir Mariumi Repšiu.
Daugiau apie filmavino eigą ir herojus pasakoja Šarūnas Bartas pokalbyje su bendrakūrėja Alina Lu.
Alina: Šis projektas truko ne vienerius metus – per tą laiką mūsų pasaulis kelis kartus spėjo apsiverst aukštyn kojom. Smūgis po smūgio, kiekvienas stipresnis už kitą. Vienu metu atrodė, kad tikrai filmo nepadarysim. Ir visi aplink ragino pasiduoti…
Kas mus grąžino prie filmo, tai mūsų aktoriai. Dėl to šį pokalbį ir norėčiau skirti jiems.
Kas su tavim vyko stebint Neringą, Rimą ir Rolandą filmavimo metu?
Šarūnas: Na, aš tiesiog mačiau žmones – organiškus ir tikrus. Jie nemeluoja, jei kalbėtume apie aktorinį melą. Pas juos to nebuvo, ir tai mane, aišku, džiugino.
Bet negalima pamiršti ir to, kad šis filmas yra tarsi post-filmas – po to, kurį filmavau su savo dukra pagrindiniame vaidmenyje. Ji žuvo, ir tą medžiagą teko palikti, pamiršti ir bandyti kurti filmą iš naujo. Be abejonės, jis tapo kitoks. Gyvenimas pasidalijo į „prieš“ ir „po“ – turiu galvoje dukros netektį. Bet visgi aš privalėjau pabaigti šį filmą.
Alina: Ir vis dėlto, jame liko Simonos siela, kuri gimė rašant scenarijų.
Šarūnas: Taip, Simonos siela liko. Matai, šiaip aš nenoriu daryti filmų – man sunku juos daryti. Bet kai viduje prisikaupia kančia, kurios jau nebegali ištverti, turi kažkur ją padėti. Tai tarsi burbuliukas, kuris kaupiasi širdyje. Jis visada susiformuoja iš tam tikro tavo gyvenimo taško. Kada, kai esi tame taške – pergyveni, jauti tą ir nori tuo pasidalinti… Filmo esmė visada išlieka ta pati. Tu gali pasirinkti kitus žmones, kitas lokacijas, kitas šalis, bet esmė visada liks ta pati – liks tas pats burbuliukas skausmo.
Todėl, matyt, Simonos siela ir išliko. Man buvo būtina tą burbuliuką praverti ir išlieti. Jei tai jau būčiau padaręs prieš tai – laukčiau savyje kito momento – kol gyvenimas vėl mane pripildys tiek, kad nebegalėčiau išlaikyti to savyje.
Alina: Kas tave pripildė šitam filmui?
Šarūnas: Dalykai, kurių niekas nemato.
Prisimenu vieną istoriją, kai Kaune dirbau greitojoje pagalboje. Dirbdavau pusantro etato – kasnakt nuo aštuntos vakaro iki aštuntos ryto. Greitoji, aišku, važiuoja pas absoliučiai visus žmones, kuriems reikia pagalbos – nesvarbu, ar žmogus turtingas, ar vargšas, gyvena gerai ar blogai.
Tai aš pakliūdavau į vietas, kurių niekada nebūtum įsivaizdavęs. Pavyzdžiui, Kauno Rotušės aikštė, kuri iš išorės atrodo kaip saldainis. Ir toj pačioj Rotušės aikštėj aš buvau bute, kur buvo žudomas vyras. Interjeras neremontuotas gal penkiasdešimt metų – viskas pilka, pajuodę, apdulkėję. Tas vyras buvo pririštas prie kėdės, užlaužtom už nugaros rankom, jo gerklėje gal dvylika pjūvių… Mes jį paėmėm ir išsivežėm – jokių klausimų nekilo.
Pasakoju apie šį žmogų sėdintį tame baisiame kambaryje todėl, kad viskas vyko vietoje, kuri iš išorės atrodė nepriekaištingai graži. Už plono stiklo sluoksnio, toje pačioje aikštėje, prietemoje, sėdi šitas žudomas žmogus – ir niekas apie tai nė nenutuokia.
Tokių atvejų buvo daug. „Apsilankymas namuose“ – vienas tokių. Tie, kurie sako: „Mūsų kaimas daug gražesnis, čia nieko panašaus nebūna“, – jie paprasčiausiai to nematė. Jie nebuvo įėję pro tas gražias dureles į dailiai nudažytą geltoną namuką, todėl jie ir nesupranta.
Alina: Man filmuojant ir buvo skaudžiausia matyti ištisus kaimus, kur už kas antrų durų slepiasi skausmas, tamsa ir neviltis. Dar liūdniau – žinoti, kad toje tamsoje gyvena žmonės, trokštantys tos pačios meilės, šilumos, supratimo. Tačiau tas uždaras gyvenimo ratas, iš kurio, rodos, išėjimo jau nebėra, visą tą troškimą iškreipia, paslepia, deformuoja.
Ir štai, šiame kontekste mane labiausiai nustebino, kaip tu pamatei Neringą. Atsimenu, buvome Giedraičiuose – kažką kuitėmės, ruošėmės, tu žiūrėjai pro langą. Staiga, kitoje gatvės pusėje, prie Koops parduotuvės pasirodė Neringa. Tu bedei pirštu į ją ir pasakei: „Ji.“ Kaip tu akimirksniu supratai, kad būtent ji?
Šarūnas: Aš tiesiog pamačiau, kad tai yra žmogus, kuris turi visas reikiamas savybes. Kita vertus, aš nežinojau, ar ji iš tikrųjų turi visas tas savybes, nors ir tikėjau tuo. Visgi patikrinti tai, suprantama, reikėjo. Na, o patikrinus paaiškėjo, kad su Neringa, kaip ir tikėjausi, viskas yra gerai.
Alina: Ir nuo tada mes su Neringa praėjome ilgą kelią…
Šarūnas: Ilgą kelią… Be to, mes dar bandėm ją lyginti su kitomis aktorėmis, ir nei viena nieko panašaus neparodė. Ir, kaip pamatėme vėliau, Neringa iš tikrųjų buvo žmogus, turintis norą, valią ir galintis daryti dalykus. Tai buvo nelaimingoje šeimoje augęs vaikas, užguitas mažame miestelyje ir bandantis kažkaip išgyventi. O dabar ji jau mokosi trečiame kurse Vilniaus universitete, yra pirmūnė.
Tai kodėl aš ją per langą pamačiau? Aš nežinau. Nors tai ir skamba keistokai – dažnai taip įvyksta. Bet manau, kad pastebėjau žmogų, kuris turi ką pasakyti.
Alina: Lygiai taip pat ir iš Rimos, atliekančios pagrindinį motinos vaidmenį, atsiskleidė galinga aktorė – turinti nepaprastą emocinį gylį ir gebėjimą atsiverti prieš kamerą taip, tarsi tarp jos ir žiūrovo neliktų jokios sienos. Kiek kartų man teko peržiūrėti filmą montažo metu, kiekvieną iš jų Rima mane stebindavo iš naujo ir iš naujo.
Šarūnas: Rima iš tikrųjų yra labai stiprus personažas, ir tai gana paprasta paaiškinti. Ji ne aktorė, bet jos visi jausmai veržiasi kaip iš katilo – todėl tai veikia taip gerai, nes ji juos išreiškia taip, kaip juos jaučia, o ne kažkaip kitaip. Ji negalvojo apie tai, kaip kas į ją žiūrės, kaip ji atrodys ir taip toliau. Dėl to ir gerbiu Rimą – labai daug aktorių kenčia nuo to, kad pirmiausia galvoja, kaip jie patys atrodys kadre, ir užmiršta partnerį. Tada jau darosi negerai, nes iš partnerio nebegauna atsakymo, ir aktorius tiesiog praranda bendravimo galimybę su kitu. Aš irgi esu filmavęsis ne viename filme, ir kartais matydavau priešais save aktorių, kurio akys stiklinės. Man norėdavosi pamojuoti prieš nosį ir sakyti: „Palauk, ar tu mane matai? Girdi ką nors, ar ne?“ O paprastai taip ir būdavo – negirdėdavo ir nematydavo, galvodavo tik apie save.
Alina: Kai Rolandas atėjo į kastingą, taip pat buvo praktiškai iš karto aišku, kad jis yra išskirtinis ir būtent tas, kurio mums, greičiausiai, ir reikia. Kiek daug auksinės jo ir Rimos medžiagos neįėjo į filmą… Ir apskritai, aš labai didžiuojuosi mūsų aktoriniu ansambliu – žmonėmis, kurie kartu su mumis kūrė, įdėjo dalį savo sielos ir pavertė filmavimo procesą neužmirštamu, emocijų ir tikrumo kupinu įvykiu. Viskas buvo nuoširdu… Su laiku mes visi tapome vientisu, spalvingu kolektyvu. Juokais jį vadinome „Giedraičių kino būreliu suaugusiesiems“.
Šarūnas: Kalbant ir apie Rolandą, ir apie Rimą, ir apie Neringą, ir apie kitus – galiu pasakyti, kad jiems buvo tikrai nelengva. Jie dirbo labai atvirai ir nuoširdžiai. Ir būtent – atvirumas ir nuoširdumas yra tie dalykai, kurių nelengva pasiekti, ypač kai tenka taip jaustis ir gyventi prieš visą eilę pašalinių žmonių – tiek grupės narių, tiek kitų greta esančių aktorių.
Labai daug aktorių pasaulyje visą savo gyvenimą siekia nusikratyti dirbtinumo ir tapti nuoširdžiais ekrane. Deja, ne daugeliui tai iš tikrųjų pavyksta. Iš vienos pusės – stebiuosi, o iš kitos – visiškai ne. Nei kiek nesistebiu, kad mūsų aktorių kolektyvui pavyko būti ir nuoširdžiais, ir atvirais, ir pakelti šių jausmų rodymo naštą bei svorį.
Taigi telieka visiems dirbusiems nuoširdžiai padėkoti. Nors, tiesą sakant, vien padėkos žodžio šiuo atveju, greičiausiai, niekada neužteks.
Filmas Lietuvos kino teatruose – nuo lapkričio 21 d.
Filmo gamintojai – „Studija Kinema“ (Lietuva) ir „KinoElektron“ (Prancūzija). Bendragamintojai – „Mistrus Media“ (Latvija), „Message Film“ ir „CineLine EDelivery“ (Lenkija).
Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.